Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atkerta – pažeidimų būna, tačiau jie visiškai nesusiję su jokiais priedų dėjimais, mat varškė kaip tik yra tas produktas, į kurį gamintojai išvis nieko negali dėti.
Varškės tešlą aukštaitiškoms spurgoms maišo senjorė Aldona. Receptas senas, taip spurgas moteris verda jau keturiasdešimt metų.
Ingridientai tie patys – varškė, miltai, cukrus, kiaušiniai, soda. Tik štai spurgos, pastaraisiais metais, kaip pastebėjo senjorė, virtos iš prekybos centruose pirktos varškės, nedžiugina nei akies, nei gomurio.
„Na, subliuškusios būna. Visai susmunka ir viskas“, – sako spurgų virėja Aldona.
Moteris atliko eksperimentą – parduotuvėje pirko to paties riebumo, tik skirtingų gamintojų varškę – rezultatas tas pats – išimtos iš aliejaus spurgos tuoj sukrisdavo. O štai iš pirktos pas smulkius ūkininkus – spurgos, kaip pastebėjo moteris, pavyko.
„Išeidavo, kai buvo karvių, savo varškė. Tai visos vienodos išeidavo labai gražios, labai skanios. Kai baigėsi ta varškė ūkininkų, tai va tokios ir išeina“, – kalba Aldona.
Ir ne tik spurgos. Gatvėje sutiktoms šeimininkėms pirktinė varškė kišo koją gaminant varškėčius:
„Porą kartų norėjau padaryti... „syrnikus“, bet man nepavyko.“
„Jie tiesiog išyra.“
Šeimininkės įtaria, kad varškės gamintojai į ją deda įvairiausių priedų: „Kaip ir į grietinę, kodėl ji stovi mėnesiais? Šiaip normaliai naminė varškė ilgai nebus.“
Įtarimų, kad varškėje kažkas įdėta, turi ir Aldona.
„Druskos gi savo varškėn nededam, o ten visada druskos yra. Man atrodo, kad iš pieno miltelių jie tą varškę daro. Va, užtat neišeina“, – sako Aldona.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai kategoriški – į varškę gamintojai nededa jokių priedų. Tarnyba esą periodiškai atlieka patikrinimus ir bet koks priedas – pro inspektorių akis, kaip sako tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė, neprasprūstų. Tarnybos specialistai kartais randa kitokių pažeidimų, tačiau priedų neaptinka.
„Kartais pramonėje pagamintuose produktuose santykis riebalų augalinių ir pieno gaminiuose galbūt vienu procentu kitu skiriasi. Kartais pieno riebumas skiriasi būna arba plius vienas, arba minus vienas procentas. Tai atsitinka dėl technologinių dalykų. Tai nėra itin ženklus pažeidimas“, – tvirtina tarnybos specialistė Antanina Greičiuvienė.
O tai, ką matome ant varškės pakelių – tėra informacija apie produkto maistingumą, bet ne apie sudėtį. Ir jeigu matome, kad produkte yra druskos ar cukraus, tai tik natūraliai, kaip aiškina specialistai, iš gamtos piene esančios medžiagos. O kodėl parduotuvėje pirkta varškė gali negęsti savaitę ar daugiau – specialistė turi paaiškinimą.
„Ir naudojamos žaliavos, ir terminis apdorojimas, ir technologijos naudojamos. Pakavimo įranga naudojama. Pakavimo medžiagos“, – aiškina A. Greičiuvienė.
Jeigu priedų – jokių, o varškės galiojimą užtikrina pakuotės ar jos gaminimo technologijos, kodėl šeimininkėms nepasiseka pagaminti vieno ar kito patiekalo? Kauno technologijos profesorius paaiškina – varškei įtakos turi pieno perdirbimo technologijos.
„Pramonėje tas žaliavas – pieną – standartizuoja, kitaip normalizuoja prieš gaminant bet kokį produktą. Nes reikia padaryti tą žaliavą, kad ji atitiktų galutinio produkto kokybės reikalavimus. Tai dalis varškės gaminama iš nuriebinto, lieso pieno, namuose to niekas nedaro. Ir pienas gali skirtis. Ir riebumas jo gali skirtis. Ir gali skirtis skoninės savybės. Priklauso ir kokius pašarus gauna karvės, čia yra labai daug veiksnių“, – kalba maisto mokslo ir technologijos katedros profesorius Petras Rimantas Venskutonis.
Kad ir kaip būtų, specialistai sako, pramoniniu būdu pagaminta varškė išsaugoja visas žmogui naudingas medžiagas, tai, ką dedame į burną, tikrai nekenkia. O va spurgas virti, panašu, teks iš smulkių ūkininkų varškės.
