Šiandien Europos Sąjungos vykdoma politika yra ižūli, kadangi nėra orientuota į ekonominės krizės mažinimą ir beveik priėjo savo galą, praneša Bloomberg.
Praeitą savaitę investuojai per mažiau nei vieną dieną nusprendė, kad pasiūlyto paramos paketo Ispanijos bankams neužteks. Šią savaitę geros žinios iš Graikijos (kairieji, kurie labiau siekė konfrontuoti nei bendradarbiauti su Briuseliu, pralaimėjo visuotiniuose parlamento rinkimuose) buvo sumenkintos dar greičiau.
Dėmesys nukrypo į Ispaniją ir Italiją. Pajamos iš obligacijų Ispanijoje pakilo 7 procentais, tai yra daugiausiai nuo krizės pradžios ir reiškia arba baimę, arba įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu Ispanija, kurios ekonomika yra penkiais kartais didesnė už Graikijos, bankrutuos, euro išgelbėjimas bus ne pati svarbiausia Europos problema. Pačios Europos Sąjungos likimas atsidurs pavojuje.
Konstitucinis projektas
ES politikams nesugebant ar nenorint veikti, viskas priklauso nuo Europos Centrinio Banko (ECB) ir jo vadovo Mario Draghi veiksmų. Nors ECB veikla yra ribojama griežtų teisinių normų, jis turi žengti žingsnį ir padidinti savo vaidmenį reguliuojant kritišką situaciją.
ES vadovai supranta, kad Ispanijos įsipareigojimų nevykdymas reikštų kataklizmą. Tai taip pat paveiktų ir Vokietiją – pagrindinę esamos Sąjungos politikos architektę bei valstybę, kuri patirtų milžiniškus nuostolius iširus euro sistemai.
Vis dėlto prieš numatytą ES viršūnių susitikimą mėnesio gale lieka neaišku, ar Sąjungos lyderiai vykdo diskusijas dėl reikalingų priemonių: visų pirma bankų sąjungos, sukursiančios bendrą finansinio reguliavimo mechanizmą, indėlių draudimo ir bankų reorganizavimo; antra, tam tikrų priemonių, leisiančių euro zonos valstybėms dalintis finansine našta, pavyzdžiui, per bendras euro obligacijas.
Nors aukštuosiuose sluoksniuose idėja dėl bankų sąjungos susilaukia paramos, tačiau vis dėlto nėra akcentuojama jos operatyvumo būtinybė. Kadangi bankų sąjungos realizavimui reikalinga įstatymų leidyba, idėjos įgyvendinimas negali būti skubinamas.
Vokietija kartu su panašios pozicijos besilaikančiomis Šiaurės Europos valstybėmis prieštarauja skolų subendrinimo idėjai. Vokietija laikosi nuostatos, kad finansinė sąjunga negalima be politinės. Turint omenyje, kad Europos rinkėjai mažiausiai nori, jog iš šios painiavos atsirastų politinė sąjunga, toks siūlymas neteikia daug vilčių.
Praėjusiais metais Vokietijos vadovų pozicija atrodė nuolankesnė – šalies ekonomikos ekspertų pasiūlyta vadinamojo „padengimo“ pakto idėja valdžios sluoksniuose buvo priimta gana teigiamai. Šis paktas ES narėms suteiktų priemones bendrai dalintis fiskalinėmis rizikomis, kurias reguliuotų griežtos taisyklės ir bausmės dėl pakto nesilaikymo.
ECB įrankiai
Tikėtina, kad viršūnių susitikime ši idėja bus bent jau oficialiai svarstoma. Tai nėra pakankama, kadangi rinkų kantrybė jau išseko. Jeigu Europos vyriausybės šiuo klausimu atsisakys veikti ryžtingai, tai turės padaryti Europos centrinis bankas, kuris savo jurisdikcijoje turi tam galių.
Kalbant apie Ispanijos ir Italijos ekonominę situaciją, blogiausiu atveju bankas gali garantuoti Ispanijos bei Italijos mokumą veikdamas kaip skolintojas.
ECB taip pat, be papildomo įsiskolinimo ar delsimo, gali suteikti monetarinį stimulą ir atkurti pasitikėjimą finansiškai išsekusiomis Europos vyriausybėmis.
Tačiau kyla klausimas, kas banką sulaiko nuo tokių veiksmų? Visų pirma, tai įstatyminis Europos centrinio banko veiklos reglamentavimas. Kuomet buvo kuriama Europos pinigų sąjunga, tokio pobūdžio intervencija buvo atmesta, nes tam paprasčiausiai nebuvo numatytas bei įstatymais apibrėžtas poreikis. Atrodė, kad jei Centrinis bankas ims finansuoti vyriausybes, tai paskatins fiskalinį perteklių ir nekontroliuojamą infliaciją.
Vis dėlto, Europos Sąjungai neturint jokio kito kolektyvinio makro politinio mechanizmo, ECB veiksmų apribojimas šiandien atrodo klaidingas. Ar gali bankas veikti nepažeisdamas įstatymų? Šiuo atveju ECB jau ėmėsi veiksmų, tik labai mažomis proporcijomis. Pagal banko saugumo rinkoje programą, ECB išpirko Ispanijos ir Italijos pernykštę skolą, prieš tai jis taip padarė su Graikijos, Airijos ir Portugalijos vyriausybės įsiskolinimais. Tokia ECB veikla, jo paties teigimu, buvo grindžiama ne siekiu tiesiogiai finansuoti vyriausybes, o apsaugoti pinigų perlaidų mechanizmą – tai yra vykdyti bankui būdingą funkciją.
Vėliau vietoj vyriausybių skolų išpirkimo ECB, tikėdamasis, kad šie vėliau pirks valstybines obligacijas, ėmė labai mažais tarifais teikti paskolas bankams.
Tačiau ši strategija išseko. Programa, nukreipta į saugumo rinkoje skatinimą, turi būti skubiai ir iš esmės peržiūrėta. Tegul M. Draghi tvirtina, kad bankas tik siekia apsaugoti pinigų perlaidų mechanizmą. Leiskim jam neigti, kad esminis ECB tikslas – Ispanijos bei Italijos mokumo užtikrinimas. Nors investuotojai tuo ir nepatikės, tai nieko nereiškia. Nes Europos Sąjungai išliekant rimtame pavojuje ir niekam kitam nesiimant reikiamų veiksmų, bent M. Draghi kažką daro.
Ieva Budvilaitytė-Morozienė
