Lietuvoje darbo užmokestis auga lėčiau negu ekonomika ir produktų kainos, konstatuoja bankas „Nordea“. Paskutiniais Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, Lietuvoje buvo 1673 litai – vos keliomis dešimtimis litų didesnis negu prieš metus.
Kodėl nekyla atlyginimai?
„Aš išskiriu keturias pagrindines priežastis, kodėl Lietuvoje darbo užmokestis auga lėčiau negu ekonomika. Netikrumas dėl ekonomikos ateities – darbdavių nenoras investuoti į darbuotojų ateitį. Darbuotojams neparanki padėtis darbo rinkoje – aukštas nedarbo lygis. Didelis darbo jėgos apmokestinimas, dėl kurio įmonėms tampa itin nepatrauklu didinti „oficialų“ užmokestį. Mažos paskatos darbuotojams prašyti didesnio oficialaus darbo užmokesčio“, – vardijo banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jo teigimu, ne visi gyventojai Lietuvoje suvokia, kiek jie iš tikrųjų sumoka mokesčių. Norint gauti 2 tūkst. litų darbo užmokestį į rankas, visa darbo vieta kainuoja 3400 litų, nes prisideda gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo mokestis, kurį moka darbuotojas ir kurį moka darbdavys.
„Turint omenyje, kad tik 40 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės atitenka darbuotojui, jis, norėdamas gauti 2 tūkst. litų į rankas, įmonei realiai turi sukurti pridėtinę vertę už maždaug 7 tūkst. litų. Skamba tai ganėtinai ekstremaliai, bet iš tikrųjų taip yra. Vien tik mokesčiams sumokėti darbuotojo sukuriama vertė turėtų siekti 3400 litų, bet tada nieko nelieka įmonei. Aišku, kad įmonė niekada tokio darbuotojo, kuris pasiima visą pridėtinę vertę sau, nesamdys“, - vieną iš mokesčių politikos pavyzdžių pateikė Ž. Mauricas.
Darbdaviai dalintis nenori
Kaip pastebėjo ekonomistas Ž. Mauricas, vyraujantis netikrumas dėl ateities ir darbuotojui neparanki padėtis darbo rinkoje neskatina įmonių dalintis sukuriama pridėtine verte su savo darbuotojais.
„Darbdaviai turi kuo pasidalinti, bet nenori to daryti. Jei 2009 metais 46 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės atitekdavo darbuotojų atlygiui, tai šiuo metu šis santykis siekia vos 39 proc. Jei įmonių savininkai taip pat dosniai dalintųsi savo įmonėse sukuriama pridėtine verte su savo darbuotojais kaip ir 2009 metais, tai šiuo metu vidutinis darbo užmokestis būtų apie 17 proc. didesnis. Tačiau įmonių savininkai neskuba to daryti dėl vyraujančio neapibrėžtumo, aukšto nedarbo lygio ir santykinai didelio darbo jėgos apmokestinimo Lietuvoje“, – dėstė „Nordea“ ekonomistas.
Jo teigimu, didelis darbo jėgos apmokestinimas įmonių savininkus skatina ieškoti kitų būdų, kaip efektyviau padalyti įmonėje sukuriamą pridėtinę vertę. Oficialaus darbo užmokesčio mokėjimas yra „prabanga“, kurią įmonės gali sau leisti tik esant stabiliai įmonės finansinei bei šalies ekonominei situacijai.
„Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra didesnis negu ES vidurkis ir gerokai didesnis negu kitų išsivysčiusių šalių. Pavyzdžiui, 2000 eurų atlygį gaunantis darbuotojas Lietuvoje sumoka gerokai daugiau mokesčių negu Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Kanadoje, JAV ar Šveicarijoje. Įdomu ir tai, kad 2000 eurų atlygį „į rankas“ gaunantį darbuotoją Lietuvoje slegia didesnė mokesčių našta negu Skandinavijos šalyse, kuriose mokesčiai yra vieni aukščiausių pasaulyje“, – atkreipė dėmesį Ž. Mauricas.
Reikia spręsti darbo apmokestinimo problemą
Tokia padėtis, anot „Nordea“ ekonomisto, skatina įmones Lietuvoje visais būdais ieškoti darbuotojų, sutinkančių dirbti už mažesnį ar „neoficialų“ darbo užmokestį. „Tai yra žalinga, nes trukdo vidaus vartojimo atsigavimui, mažina biudžeto išlaidas bei skatina gyventojus gyventi iš pašalpų, kurios neretai yra didesnės negu atlygis po mokesčių. Be to, didelis darbo jėgos apmokestinimas mažina Lietuvos eksportuojančių įmonių konkurencingumą“, – dėstė Ž. Mauricas.
Ekonomistas siūlė darbuotojų atlygio problemas spręsti mažinant darbo jėgos apmokestinimą – mainais didinant vartojimo, turto ir energetinių išteklių apmokestinimą. Jis taip pat pateikė idėją įvesti „Sodros“ pensijų kaupimo sistemos taškų sistemą bei įvesti privalomą išlaidų deklaraciją. Galima būtų gyventojų pajamų mokesčių mokėjimo prievolę perkelti nuo darbdavių ant darbuotojų pečių. Tačiau, kaip pastebėjo Ž. Mauricas, jeigu tai būtų padaryta staiga, darbuotojai to tiesiog nesuprastų ir labai priešintųsi.
