Euro zonos krizės epicentro vaidmenį valstybės periminėja viena iš kitos tarsi karštą bulvę. Pastaruoju metu rinkos sunerimo dėl Ispanijos ekonomikos sveikatos, rašo BBC.
Ispanijos 10 metų skolinimosi kaina išaugo iki 6 proc. Tuo tarpu Vokietija tokiam pačiam laikotarpiui skolinasi mokėdama vos 1,75 proc. palūkanų normą. Visgi Ispanijos bėda yra ne skolinimosi kaina, o ligota ekonomikos būklė.
Mažos skolos
Prieš prasidedant euro zonos skolų krizei Ispanija vykdė subalansuotą fiskalinę politiką, priešingai nei Vokietija ši šalis išvengė didelės valstybės skolos.
2007 metais Ispanijos skola siekė 36 proc. BVP, tuo tarpu Vokietijoje šis rodiklis jau buvo perkopęs 65 proc. ribą.
Be to, Madrido valdžia nuolatos mažino valstybės skolą. Vyriausybė surinkdavo daugiau mokesčių nei išleisdavo. Tuo pat metu Berlynas nekreipė dėmesio į Mastrichto kriterijus, Vokietijos biudžeto deficitas perkopdavo trijų 3 proc. BVP ribą.
Šie skaičiai įrodo, kad Ispanijos krizė neturi nieko bendro su vyriausybės išlaidavimu. Tiesą sakant už šlubuojančią ekonomiką kaltę turėtų prisiimti privatus, o ne viešasis sektorius.
1999 metais prisijungus prie euro zonos Ispanijos bankai radikaliai sumažino palūkanų normas. Nekilnojamojo turto (NT) vystytojai ir pirkėjai netruko pradėti skolintis ir pūsti kainų burbulo. Nuo 1996 metų iki 2007 metų NT kainos Ispanijoje augo tris kartus sparčiau nei Jungtinėje Karalystėje.
Įsibėgėjus krizei kainų burbulas sprogo, NT kainos iki šiol rieda žemyn ir nepanašu, kad šis reiškinys būtų pasiekęs dugną. Statybų sektorius per porą metų patyrė didžiulį nuosmukį, šimtai tūkstančių gyventojų neteko darbo. Namų ūkiai skendi skolose, todėl siekdami atsiskaityti su bankais jie yra priversti ženkliai sumažinti išlaidas skirtas vartojimui. Nepaisant pastangų taupyti dalis skolininkų nebesugeba grąžinti paskolų, tad bankai yra priversti didinti atidėjimus blogoms paskoloms.
Sumažėjus vartojimui ir skolinimui Ispanijos vyriausybė buvo priversta skolintis tarptautinėse rinkose, nes drastiškai smuko mokesčių surinkimas. Dėl šios priežasties daugelio valstybių biudžeto deficitai auga nepaisant jų pastangų imtis taupymo priemonių.
Nedarbas Ispanijoje pasiekė 24 proc. ribą, tai reiškia, kad vis mažiau žmonių sumoka mokesčių ir vis didesnė visuomenės dalis reikalauja paramos iš valstybės biudžeto.
Įprotis išlaidauti
Deja, bet NT burbulas nėra didžiausia Ispanijos bėda. Kur kas didesnį poveikį ekonomikai daro burbulas darbo rinkoje.
Ekonominio pakilimo metais ispanų atlyginimai augo neregėtais tempais. Labai greitai skolintais pinigais paremtas darbo užmokesčio augimas atėmė iš Ispanijos konkurencinį pranašumą ir prasidėjus krizei paliko prie suskilusios geldos.
Importuojamos prekės tapo kur kas pigesnės, nei vietos gamintojų produkcija, todėl 2007 ir 2008 metais valstybės einamosios sąskaitos deficitas siekė 10 proc.
Ispanijos nelaimei jai tenka naudotis ta pačia valiuta kaip ir Vokietijai, kurios produkcija pasižymi konkurencingumu dėl didesnio darbuotojų produktyvumo. Narystė euro zonoje užkerta kelią Ispanijai devalvuoti savo valiutą, nors tokiu būdu būtų sumažintos išlaidos darbo jėgai ir atgautas konkurencingumas.
Susidariusi padėtis itin nepalanki Ispanijai. Euras Ispanijos atžvilgiu yra pernelyg brangus, todėl šio valstybės produkcija yra brangi ir nepatraukli. Tuo tarpu Vokietijos atžvilgiu tas pats euras yra pigus ir ji gali džiaugtis puikiais eksporto rodikliais. Prabėgs daug metų kol abiejų valstybių ekonominė padėtis taps panaši ir jos abi galės konkuruoti panašiomis sąlygomis.
Ispanija yra pasmerkta klimpti į skolas, nes tol kol jos darbo jėga neatgaus konkurencingumo, valstybė pragyvenimui bus priversta skolintis finansų rinkose. Net ir 2011 metais valstybės biudžeto deficitas siekė 5 proc. BVP.
Kreditoriai bijo
Tad kas ryšis skolinti Ispanijai, kuri visomis išgalėmis stengiasi išvengti ekonomikos griuvimo? Ekonominio pakilimo metais privataus sektoriaus išlaidavimą mielai finansavo Vokietijos ir Prancūzijos bankai. Tačiau praėjusią vasarą padėtis radikaliai pasikeitė ir kreditoriai nutarė užsukti paskolų kranelius.
Viena vertus kreditorius gąsdina pernelyg išaugusios skolos, kurias darosi sunku apmokėti. Kita vertus Ispanija gali pasitraukti iš euro zonos. Šis žingsnis būtų skaudus smūgis kreditoriams, reiškiantis, kad jiems nebepavyks atgauti visų pinigų.
Palikusi euro zoną Ispanija atgautų konkurencinį pranašumą. Grįžusi prie nacionalinės valiutos šalis neišvengiamai nuvertintų ją euro atžvilgiu. Tikėtina, kad toks nuvertėjimas siektų 50 proc. ar net daugiau. Ispanijos valdžia gali nuspręsti visas eurais paimtas paskolas konvertuoti į nacionalinę valiutą. Susiklosčius tokiam scenarijui kreditorių nuostoliai būtų proporcingi Ispanijos nacionalinės valiutos nuvertėjimui euro atžvilgiu.
Dėl šių priežasčių Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių investuotojai stengiasi kuo greičiau susigrąžinti Ispanijoje investuotus pinigus ir nukreipti juos į saugesnius užutėkius. Dėl investuotojų panikos Ispanijos vyriausybė yra priversta naujomis paskolomis pakeisti iš šalies bėgantį kapitalą.
Vokietijos vaidmuo
Ispanijos centrinio banko teigimu nuo praėjusių metų birželio paskolos šalies bankams išaugo nuo 50 mlrd. eurų iki 227 mlrd. eurų. Siekdamas patenkintį tokį bankų apetitą ir užtikrinti šalies bankinės sistemos stabilumą Ispanijos centrinis bankas yra priverstas skolintis iš Europos centrinio banko (ECB). Šiuo metu augantis Ispanijos centrinio banko įsiskolinimas siekia 250 mlrd. eurų. Tokia suma prilygsta 23 proc. šalies BVP.
Panašiai elgiasi ir kitų valstybių centriniai bankai, kurie siekia užtikrinti savo šalių bankinės sistemos stabilumą. Neseniai Italijos centrinis bankas iš ECB pasiskolino 270 mlrd. eurų. Savo ruožtu Prancūzijos, Airijos ir Graikijos bankai gavo po 100 mlrd. eurų.
Tiems, kurie svarsto iš kur ECB gauna šias milžiniškas pinigų lėšas galima pateikti paprastą atsakymą – skolinasi iš Vokietijos centrinio banko Bundesbank. Šis savo kolegoms kitose euro zonos narėse per ECB jau paskolino 616 mlrd. eurų. Ši suma siekia 24 proc. Vokietijos BVP.
Susidarė paradoksali situacija, Vokietijos komerciniai bankai siekia susigrąžinti pinigus, kuriuos dešimt metų skolino euro zonos periferijai, tuo tarpu Bundesbank netiesiogiai finansuoja šią užgaidą. Bundesbank suteiktas paskolų dydis yra milžiniškas. Tereikia jį palyginti su antruoju pagalbos paketu Graikijai, kuris siekė 130 mlrd. eurų ir politikų tarpe sukėlė rimtą šurmulį.
Pražūtingas taupymas
Nepaisant aktyvios Bundesbank veiklos finansų rinkos nerimsta. Periferinėms euro zonos narėms nepavyksta pritraukti pigių lėšų. Egzistuoja trys priežastys lėmusios šią padėtį.
Visų pirma, tokie Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Graikijos ir Airijos kreditoriai kaip TVF, ECB ir paramą teikiančios euro zonos vyriausybės labai aiškiai pasakė, kad šalys skolininkės privalės grąžinti kiekvieną paskolintą eurą. Be to šios kreditorės pareiškė būsiančios prioritetinėmis kitų kreditorių atžvilgiu.
Minėtos sąlygos išgąsdino investuotojus, nes Ispanijai arba kitoms probleminėms valstybėms neišgalint apmokėti visų savo skolų likę investuotojai turės prisiimti visus nuostolius, tuo tarpu TVF, ECB ir euro zonos vyriausybės pasiims tiek kiek skolininkės bus pajėgios sumokėti.
Antra, bankų stabilumui užtikrinti skirtos lėšos sparčiai senka. Ispanijos centrinis bankas gali remti savo šalies komercinius tik tol kol pastarieji gali pateikti užstatą už gautas paskolas. Ispanijos centrinis bankas, kaip užstatą, mielai priima Ispanijos skolos vertybinius popierius, tačiau pastaruoju metu jų pasiūla ženkliai sumenko, be to dėl krizės šie vertybiniai popieriai nuvertėjo, tai dar labiau sumažino bankų galimybes skolintis.
Euro zonos Finansinio stabilumo fondas yra pernelyg mažas, kad galėtų išgelbėti Ispaniją, be to į šio fondo lėšas pretenduoja Italija. Dėl politinių priežasčių Vokietija ir kitos stiprios euro zonos narės nesiryžta įlieti daugiau lėšų į šį fondą.
Trečia, ir turbūt svarbiausia priežastis, verčianti nerimauti investuotojus, euro zonos narių metodai, kuriais yra ruošiamasi kovoti su skolų krize.
Ispanija įsipareigojo radikaliai sumažinti išlaidas ir padidinti mokesčius. Numatytos taupymo priemonės neturi istorinio precedento. Jeigu Ispanija galėtų devalvuoti savo valiutą, tuomet šios priemonės būtų priimtinos, nors tai padidintų importuojamų prekių kainas, tačiau eksporto mastų augimas atsvertų nuostolį.
Visgi Ispanija neturi nuosavo valiutos, kurią galėtų devalvuoti. Ispanija ne vienintelė šalis, kurioje populiarėja taupymo vajus. Visos euro zonos narės įsipareigojo imtis išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo politikos. Šios valstybės yra pagrindinės Ispanijos eksporto rinkos. Sumažinusios savo išlaidas euro zonos narės smogs antrą antausį Ispanijos eksportui.
Taupymo priemonės gali atvesti Ispaniją ir visą euro zoną prie dar baisesnės krizės slenksčio. Šią krizę sukels ekonominio augimo stagnacija. Graikija tebuvo lengvas peršalimas palyginti su iššūkiais, kurie laukia Ispanijoje ir Italijoje. Tikėtina, kad nepalankiai susiklosčius aplinkybėms Ispanija rimtai apsvarstys pasitraukimo iš euro zonos galimybę.
Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas dabartinę Europos lyderių ekonominę politiką, paremtą griežtu taupymu, pavadino Europos ekonomine savižudybe.
