Gyvename tarsi ant rūkstančio ugnikalnio: ekonomika kol kas sparčiai plėtojasi, vis dar geri tokie svarbūs rodikliai kaip bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimas, mažmeninės prekybos augimas ir panašiai. Tačiau daugelis finansų ir ekonomikos žinovų jau išsijuosę baugina atslenkančiu sunkmečiu. Jau šį rudenį.
Čia kyla klausimas - kaip elgtis paprastam žmogui, kuris jei ką nors ir išmano ekonomikos srityje, tai tik nuosavo namų ūkio ekonomiką, t. y. mato, kokios yra šeimos pajamos ir kaip sparčiai brangsta tai, kas jam reikalingiausia. Apie tai „Lietuvos žinių“ pokalbis su žinomu ekonomistu profesoriumi Kęstučiu Glavecku.
- Ar tikite, kad Lietuvos ekonomiką greitai sukaustys krizė? Visi tik apie tai ir kalba, nors BVP ir toliau sparčiai auga: pirmąjį šių metų ketvirtį - 6,2 proc., antrąjį - 5,5 procento? Kokia čia krizė?
- Krizė iš tiesų artėja - ir statistikos duomenys tai rodo, ir susiklostė atitinkamos psichologinės nuotaikos, kai visi laukia blogesnių laikų. O blogesni laikai ir yra svarbiausias krizės požymis. Ką reiškia „blogesni laikai“? Tai didesnės kainos, bet nepadidėjusios algos, sunkesnės darbo paieškos, nes privačios bendrovės jau pradeda taupyti visur, kur tik gali, tai tikėjimas, kad rytoj bus blogiau nei šiandien. Būtent tokiu požiūriu krizė į Lietuvą artėja, būtent tokia būdinga ir visam pasauliui. Lietuvai, kaip iš dalies mažiau išsivysčiusiai šaliai, pasaulio krizės poveikis yra mažesnis. Kita vertus, pašokusios energetikos kainos - dar tik preliudija to, kas mūsų laukia po 2009 metais įvyksiančio Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo. Tada situacija bus gerokai dramatiškesnė.
Kinai krizę užrašo dviem hieroglifais. Pirmasis reiškia, kad yra blogai, o antrasis - kad atsiveria naujos galimybės. Krizė beldžiasi į visų namus, paliečia kiekvieną žmogų, pavyzdžiui, visiems padidės šildymo, butų ir kitos sąskaitos. Tačiau mūsų laikais jau nebebūna tokių dalykų kaip didžiosios pasaulinės 1929-1933 metų depresijos metu, kai net Amerikoje žmonės mirė iš bado. Šiais laikais krize laikomas tiesiog gyvenimo pablogėjimas arba net tokia būklė, kai nustoja augusi gerovė.
- Kad ir kaip ten būtų, dabartinės krizės požymiai labai jau blankūs, išskyrus gal tik infliacijos šuolį. Gal todėl ir tikros baimės visuomenėje dėl jos nėra?
- Neabejoju, kad po kokių 15 metų apie dabartinį laikotarpį ekonomikos vadovėliuose bus rašoma kaip apie patį juodžiausią metą. Juk pagrindinės akcijų biržos jau prarado šimtus milijardų dolerių ar eurų, ir kartais per dieną nuostoliai sudarydavo dešimtis milijardų. Taigi akcijų savininkams iš investuotų pinigų pagal perkamąją galią dabar liko tik apie 60-70 procentų. Be to, smukus akcijų rinkoms investuotojai su pinigais ėmė bėgti į naftos, metalų ir panašias rinkas, todėl ir ten kainos pradėjo smarkiai kopti į viršų. Tiesa, pastaruoju metu Amerikos vyriausybė įvedė baisius apribojimus (per mokesčius ir reguliavimą) spekuliantams nafta, ir tai iškart stumtelėjo kainas žemyn, be to, sustiprino dolerį. Krizės traukinyje atsirado stabdžiai.
Pasaulis - Amerikos įkaitas
- Taigi dabartinė JAV vyriausybė veikia ryžtingai mėgindama sustabdyti krizę?
- Taip. George‘as Bushas ir jo komanda ryžtingai įstūmė ekonomiką į problemų liūną, dabar labai ryžtingai bando iš jo ištraukti. Naujasis prezidentas - nesvarbu, ar tai bus Barackas Obama, ar Johnas McCainas - turės ryžtingai spręsti ekonomikos problemas, jis tiesiog neturės kito pasirinkimo.
- Neseniai G.Sorosas teigė, kad visų blogybių šaknis - Amerika, kuri suvartoja gerokai daugiau nei sukuria, o to vartojimo įkaitu yra tapęs visas pasaulis -jei tik JAV ekonomiką supurto problemos, visiems pasidaro blogai. Žodžiu, Amerika yra pasaulio išnaudotoja?
- 30 proc. pasaulio ekonomikos yra Amerikos ekonomika. Todėl krizė čia skaudžiai smogia visiems. Pastaruoju metu teko dalyvauti keliuose svarbiuose pasaulinio lygio ekonomikos forumuose (Sankt Peterburgo tarptautinės ekonomikos forume, Pekine vykusiame Euro-Azijos ekonominiame forume). Ten vyravo nuomonė, kad darbartinė krizė sumažins labiausiai išsivysčiusių šalių BVP 20-30 procentų. JAV atveju - tai 2-3 trilijonai dolerių nuostolių. Tie nuostoliai bus padengti iš labai konkrečių šaltinių - iš visų šalių investuotojų pinigų, t. y. tų pinigų, kuriuos žmonės investavo į akcijas ir panašiai.
Pasaulis supranta, kad turi gelbėti Ameriką. Visi suvokia, kad jeigu ši šalis žlugs, pražus ir visas pasaulis. Pateiksiu tokią analogiją. Kai pasiskolini banke 10 tūkst. litų, tai yra tavo problema. Bet jeigu iš banko pasiskolinsi milijardą litų, tai jau bus banko problema. Daugelis šalių savo nacionalines valiutų atsargas laiko doleriais, pripažįsta atsiskaitymus doleriais - pačiose JAV yra tik 28 proc. dolerių, visi kiti cirkuliuoja po pasaulį.
Šiuo metu pasaulio ūkyje vyksta tam tikras jėgų persirikiavimas. Ir, manau, Europos Sąjunga (ES) vis glaudžiau bendradarbiaus su Rusija, su jos ekonomika, mat Rusijos ir ES ekonominio vystymosi perspektyvos bus labai artimos - Europai reikia Rusijos išteklių, o Rusijai - europietiškų rinkų ir technologijų. Todėl, manau, formuosis antras po Amerikos pasaulio ūkio centras - ES plius Rusija. O trečias centras bus Kinija ir kiti Azijos kraštai. Amerikos vaidmuo pasaulio ekonomikoje tolydžio mažės.
- Kaip šiuo metu atrodo ES in corpore ūkis?
- Iš Rytų į ES ateina daug problemų, pirmiausia emigracija. Krenta gyvenimo lygis, Vakarų Europos žmonės tai jau pajuto. Bet galų gale ES iš krizės išbris geresnės būklės negu JAV. Ji neturi tiek karinių išlaidų (karai Amerikai kainuoja 600-700 mlrd. dolerių kasmet), turi gerokai sveikesnę ekonomiką, tiesa, ją slegia daugybė socialistinių įsipareigojimų.
- Kodėl Europos centrinis bankas nuolat didina palūkanas?
- Tai tam tikra filosofija: ES centrinis bankas lėtina ekonomiką, kad pristabdytų infliaciją. Amerika elgiasi priešingai - mažina palūkanas, kad greičiau atsigautų ekonomika. Gyvenimas parodys, kieno teisybė. Aš manau, kad Europa elgiasi teisingiau.
- Kai kas teigia, kad nors pasaulis ir laukia krizės pavojaus pirmiausia iš Amerikos, iš tikrųjų krizė gali atsėlinti pro užpakalines duris - kai sprogs Kinijos burbulas?
- Aš manau, kad Kinijos burbulas artimiausius 5-10 metų dar nesprogs. Bet tolesnėje ateityje gali visko būti. Tačiau kinai turi vieną didelį minusą, kuris kartu yra ir didelis pliusas - komunistinį autoritarinį režimą. O centralizuota stipri vyriausybė yra geriausias vaistas nuo ūkio krizės. Ji gali gerokai lengviau išvesti šalį iš nuosmukio negu palaida bala - centralizuotos, efektyvios valdžios nebuvimas.
Kaip pasaulyje, taip ir Lietuvoje
- Grįžkime prie Lietuvos reikalų. 1929-1933 metų krizė Lietuvą palietė mažiau nei kitas šalis. O kaip dabar?
- Ir dabar mus palietė kiek švelniau. Mums skaudžiausia yra energetika (benzino, dujų kainos), o kapitalo rinkų krizė mums nėra jau tokia baisi. Vis dėlto šiuo metu mums bus sunkiau negu 1929 metais, kadangi esame didesniu mastu integruoti į pasaulio ekonomiką. 1929-1933 metais mums skaudžiausiai smogė žemės ūkio produktų eksporto sumažėjimas, dabar vien naftos ir dujų Lietuva kasmet suvartoja už kelis milijardus dolerių. Bet tada buvome tikri vargšai, o dabar tokie nebesame.
Latvija ir Estija, kurių nuosmukis šiuo metu yra kur kas rimtesnis, tiesiog pirmiau įlipo į tą pačią balą. Išlipimo eilės tvarka irgi bus tokia pati - pirmiau Latvija, Estija, paskui ir mes. Tačiau turime vieną papildomą negatyvų veiksnį, kuris itin apkartins mūsų gyvenimą ir lėčiau leis atsigauti po krizės, - tai jau minėtą IAE uždarymą. Tai bus šokas, kurio laukia visi - ir gyventojai, ir verslininkai, ir investuotojai.
- Ar yra „vaistų“ nuo krizės, ar teks visą taurę išgerti iki dugno?
- Visos šalys yra pergyvenusios ne vieną krizę, visos rinkos vystosi cikliškai ir nuolat patenka į krizes. Todėl vaistai, kaip įveikti krizę, yra visiems žinomi. Tačiau problema, ar užteks tam politinės valios ir galios. Esminis klausimas yra politinis - kad atsirastų tokia politinė dauguma, tokia komanda, kuri galėtų išvesti šalį iš krizės.
Po ateinančių rudens Seimo rinkimų bus 3-4 laimėtojai. Manau, kad daugumą Seime turės ir Vyriausybę formuos centro kairės partijos, o konservatyvios ir liberalios jėgos į Vyriausybę nepateks. Krizės įveikimo požiūriu tai blogesnis variantas, nes dešinieji esant tokiai situacijai galėtų veikti sėkmingiau. Mat tiesiausias kelias iš krizės - mažinti išlaidas, didinti biudžeto panaudojimo veiksmingumą, keisti mokesčių politiką, pavyzdžiui, reikėtų investuojamą pelną apmokestinti nuliniu ar labai nedideliu tarifu. Būtina valdymo ir administravimo reforma - reikia mažinti ne tik valdininkų, bet ir funkcijų, kurias jie atlieka, skaičių.
- Tačiau tokias priemones sėkmingai gali panaudoti tik liberaliai nusistačiusi Vyriausybė...
- Būtent todėl rinkimų nugalėtojai turės vykdyti pralaimėjusiųjų programą (pagal turinį). Žinoma, jeigu tam jiems užteks sveiko proto.
- O jeigu neužteks ir jie nevykdys liberalios programos?
- Tai toliau didins ekonominę krizę, ir tuomet jau turėsime nebe recesiją, o depresiją, t. y. gulėsime ant dugno nejudėdami.
Tariamai kairioji Gedimino Kirkilo Vyriausybė
- Ar dabartinė Vyriausybė suvokia problemos mastą?
- Ji veikia kaip interesų grupė, nesuvokdama viso problemų masto. Jos pagrindinis tikslas - išsilaikyti valdžioje ir po rinkimų. Todėl G.Kirkilo vyriausybė siekia daryti tik tai, kas yra populiaru. Vyriausybė turėtų sutelkti visų jėgas krizei įveikti, nes pati viena to padaryti negali. Tačiau ji siekia sukurti įvaizdį, kad su krize susidoros pati. Tai pagrindinė klaida. Per rinkimus gali apmulkinti rinkėjus dėl savo gebėjimų išeiti iš krizės, bet realiai ji to padaryti nesugebės. Esu įsitikinęs, kad iki kadencijos pabaigos krizei įveikti dabartinė Vyriausybė nesiims jokių realių veiksmų, apsiribos tik pliurpalais.
- Vis dėlto gal reikėtų objektyviai pažvelgti ir į Vyriausybės padėtį. Ją sudarė kairiosios partijos, taigi visiškai logiška, kad ji įgyvendina solidarumo ir teisingumo politiką, t. y. pirmiausia rūpinasi pažeidžiamiausiais gyventojų sluoksniais?
- Dabartinė Vyriausybė nėra kairioji. Tai matyti iš daugelio faktų, pavyzdžiui, kad ir iš tokio: kai dar visai neseniai spekuliantai uždirbdavo milžiniškus pinigus pirkdami ir pardavinėdami nekilnojamąjį turtą, vadinamoji kairioji Vyriausybė taip ir neįvedė nekilnojamojo turto mokesčio. Argi nevertėjo apmokestinti nors 5-6 proc. spekuliacinio pelno? Kodėl pas mus to nebuvo padaryta? Todėl, kad socialdemokratai iš tikrųjų atstovauja stambiajam kapitalui.
- O kur slėptis nuo krizės paprastam žmogui, kaip jam išsaugoti savo nedideles santaupas?
- Jei turimų pinigų nereikia einamosioms išlaidoms dengti, santaupas geriausia laikyti banke už tas 5-6 proc. palūkanas, kurias jie siūlo. Geriau prarasti vieną kitą procentą dėl infliacijos, negu pirkti akcijų. Investuoti į akcijų biržas nepatarčiau. Šiuo metu tai gana rizikinga.
Rimgaudas GELEŽEVIČIUS
