Ji pripažįsta, kad tūkstančiai gyventojų pastaruosius kelerius metus nemokėjo jokių įmokų, tačiau įvedus karantiną pasinaudojo galimybę gauti išmokas. Jos finansuojamos visų mokesčių mokėtojų pinigais.
Covid-19 „Sodrai“ ne tik neleido įprastai paminėti 30 m. veiklos sukakties, bet ir privertė iš esmės pakeisti klientų aptarnavimą.
Jei anksčiau absoliuti dauguma gyventojų, prašančių paskirti jiems pensiją, turėjo gyvai apsilankyti viename iš teritorinių, tai dabar tai daroma telefonu. Vien per praėjusius metus telefonu, gyvai nepamačius žmogaus, buvo išnagrinėta 23 tūkst. tokių prašymų.
Net ir pasibaigus koronavirusui interesantai į „Sodrą“ galės patekti tik iš anksto užsiregistravę. Iš karto po karantino, tiek verslas, tiek gyventojai turės mokėti įmokas, nes kitaip, būtų nežinia, kiek ir kada reikės pinigų pensijoms ir kitoms išmokoms mokėti.
Apie šiuos ir daugelį kitų aktualių dalykų – portalo tv3.lt interviu su „Sodros“ direktore J. Varanauskiene.
Koronavirusu užsikrėtė jūsų artimas žmogus ir turite izoliuotis. Kaip pavyksta derinti izoliaciją ir nuotolinį darbą?
Nuotolinis darbas „Sodroje“ vyksta nuo pirmos karantino bangos. O dabartinis izoliacijos režimas labiau apriboja mano judėjimo laisvę, bet darbui didesnės įtakos neturi.
Tik vienas dalykas – dabar net ir ant popierinių dokumentų, kuriuos kartais reikia pasirašyti, parašo padėti negaliu, bet ir tai sutvarkoma. Taigi izoliacija įtakos nepadarė, labiau padarė pandemija.
Kaip apskritai per pastaruosius metus, kai gyvename su koronavirusu, pasikeitė „Sodros“ darbas?
Žiūrint iš klientų pusės, ko gero, reikšmingiausias pasikeitimas, buvo tai, kad užsidarėme, neaptarnaujame klientų gyvai ir persikėlėme į elektroninę erdvę.
Kalbant apie darbuotojus, maždaug trečdalis jų nuolat dirba nuotoliniu būdu iš namų. Turėjome palaužyti galvą, kaip užtikrinti duomenų saugumą, bet susitvarkėme.
Iš organizacinės pusės – mažiau keliaujame vieni pas kitus. Ne tik apribotas judėjimas tarp savivaldybių, bet draudžiama ir būriuotis – net jei suvažiuotume iš skirtingų miestų, negalėtume sėdėti vienoje salėje. O bendrauti ir bendradarbiauti šiuo neramiu laiku reikėjo daug. Taigi, labai greitai perėjome iš pradžių į telefoninę, o paskui – į internetinę bendravimo erdvę.
Pandemija sumažino pasipriešinimą aktyvesniam IT priemonių naudojimui. Pokytis, kuris normaliomis sąlygomis būtų užtrukęs gal kelerius metus, įvyko per kelis mėnesius.
Kaip skiriate pensijas ar kitas išmokas gyventojams, kurie nesinaudoja internetu?
Tai dažniausiai darome telefonu, pagal patvirtintą tvarką, kol kas rečiau – internetu. Per pandemiją „Sodra“ gavo 23 tūkst. su pensijomis susijusių prašymų telefonu.
Esame numatę saugiklius dėl saugumo, kad būtume tikri, jog skambina ir paskirti pensiją ar pakeisti mokėjimo būdą prašo tas žmogus, kuris turi teisę ir kad pinigai būtų pervesti tik jam.
Kolegos pasakojo, kad telefonu konsultuoja ir garbaus amžiaus žmones, kaip internetu pensijų reikalus susitvarkyti. Džiaugiamės, kai tai pavyksta.
Kitų išmokų telefonu skiriama mažiau. Pavyzdžiui, ligos išmokų gavėjai jau seniau gali būti pateikę universalų išmokos prašymą – užtenka vieną kartą nurodyti sąskaitą ir be papildomo prašymo pinigai bus į ją pervesti. Surinkti sąskaitų duomenys labai pasiteisino, kai pernai karantino pradžioje kelis kartus išaugo nedarbingumo pažymėjimų skaičius. Klientus pinigai pasiekė greitai.
Nuo praėjusių metų spalio mėnesio, kai prasidėjo antra koronaviruso banga, iki šiol telefonu buvo priimta 10 tūkst. prašymų dėl ne pensinių išmokų – ligos, motinystės, tėvystės, nedarbo ir kt.
Per pirmąjį karantiną buvo daug gyventojų, kuriuos gelbėjo ligos išmokos. Dabar jų sumokama kur kas mažiau. Kodėl?
Taip, dabar tokių išmokų iš tiesų skiriama mažiau. Nors ir pirmojo karantino metu, ir dabar ugdymo įstaigos yra uždarytos (tiesa, pernai dar buvo uždaryti ir darželiai), tačiau antros bangos metu yra perpus mažiau tėvų, kurie kreipėsi dėl laikino nedarbingumo vaikams prižiūrėti.
Manau, čia svarbūs du dalykai. Viena, dabar yra mažiau nežinomybės – darbdaviai geba organizuoti nuotolinį darbą, netrūksta saugos priemonių, sklandžiai veikia dezinfekavimo, izoliavimo procesai. Kita vertus, mažiau ir baimės dėl to, kad žmogus užsikrės ir kas bus jei užsikrės, todėl nebeieškoma tiesiog progos neiti į darbą. Juk per pirmą bangą smarkiai padaugėjo nedarbingumo pažymėjimų dėl kitų ligų – ne Covid-19. O štai per antrąją – panašu, kad sezoninio kitų ligų pakilimo, nebuvo.
Vis dėlto, ko gero, lemiamas veiksnys tas, kad mažiau verslų susiduria su vietiniais ar tarptautiniais suvaržymais. Kinija nesustojo, fabrikai gamina viską, ko reikia, sienos krovininiam transportui neuždarytos. Kalbant apie kitas ekonominės veiklos rūšis, išskyrus prekybą ne maisto prekėmis, pramogas, turizmą ir keliones, dabar ekonomine prasme pandemijos poveikis yra mažesnis.
Pirmo karantino metu turėjome ir tokių prašymų: pas mus du vaikai, ar gali vieną vaiką prižiūrėti mama, o kitą – tėtis? Teisiškai galima, bet praktiškai tai reiškia, kad tokia šeima išnaudoja galimybę gauti pajamų ir nedirbti.
Tą kažkaip smerkti, gėdyti ar ieškoti kriminalo? Bergždžias reikalas. Kas kita – sukčiavimo atvejai, kai turėdamas nedarbingumo pažymėjimą žmogus dirba ir dar gauna algą vokelyje.
Suskaičiavote, kad tūkstančiai gyventojų per pastaruosius 2 metus niekur nedirbo ir negavo oficialių pajamų, bet įvedus karantiną ir įteisinus naujas išmokas, tapo jų gavėjais. Kaip tai aiškintumėte?
Buvo tokių, kuriems tos išmokos buvo būtinos, kurie neteko bet kokių kitų pajamų. Kita vertus, netrūko ir tokių, kuriems tai buvo proga gauti daugiau pinigų.
Ekonomikos teorijoje naudojama sąvoka „Homo economicus“: daroma prielaida, kad žmogus visada siekia kuo mažesnėmis pastangomis gauti kuo didesnę naudą. Jeigu reikia tik užpildyti kažkokią formą, kad gautum pinigų, kodėl to nedaryti? Juolab, kad tai yra teisėta.
Kitaip nei per ankstesnę krizę, dabar gyventojų pajamos ne tik nemažėja, bet vis tiek auga dešimtadaliu, nors fiksuojamas ir rekordinis nedarbas. Juk jeigu bedarbių daug ir darbdaviai turi iš ko rinktis, algos neturėtų didėti. Ką manote apie tokią dabartinę situaciją?
Svarbu pasakyti, kad kalbame apie vidutines pajamas – tų, kurie išsaugojo darbus. Dirbančiųjų skaičius, nors ir nedaug, bet visgi sumažėjo.
Ko gero, viena svarbi vidutinių pajamų didėjimo sąlyga yra didėjusi minimalioji mėnesinė alga. Kitas dalykas – turime viešąjį sektorių, kuriame algos taip pat augo sparčiau – ir dėl pandemijos, ir dėl valstybės įsipareigojimo sparčiau didinti algas viešajame sektoriuje.
Ir, aišku, yra dar bazės efektas, kai iš darbo rinkos iškrenta nekvalifikuoti, sezoniniai ar nevisą dieną dirbantys darbuotojai. Tada grynai dėl aritmetinių priežasčių vidutinė alga padidėja.
Man atrodo, po šitos pandemijos ir Lietuvos neaplenks ta tendencija, kai planuodamas resursus darbdavys atidžiau skaičiuos, ar jam reikia žmogaus darbo valandų, ar mašinos, kuri atliktų tą patį darbą pigiau. Toks ekonominis skaičiavimas bus vis aktualesnis. Kol žmogus gali dirbti pigiau negu mašina, darbuotojų bus ieškoma tarp žmonių. Bet jei to nebeliks, žmones pakeis mašinos. O žmonėms reikės persikvalifikuoti. Bet čia ne tik Lietuvos problema.
Kokius pasiūlymus dėl mokesčių lengvatų naikinimo ir išmokų pakeitimų ar naujų jų įvedimo labiausiai verta įgyvendinti? Kodėl?
Žiūrint iš socialinio draudimo pusės, kuo sistema paprastesnė, vieningesnė, tuo ji lengviau valdoma ir teisingesnė. Mums būtų pigiau ir paprasčiau administruoti, o žmonėms suprasti, jei būtų kuo mažiau sąlygų, išimčių, variantų, kaip apskaičiuojamos įmokos ir išmokos.
Esame skaičiavę, kad savarankiškai dirbantiems asmenims gali būti daugiau negu 10 skirtingų socialinio draudimo variantų: įregistravusiems individualią veiklą, dirbantiems su verslo liudijimais, pensininkams, ne pensininkams, smulkiausiems ūkininkams, šalia savarankiško darbo turintiems samdomą darbą, tokio neturintiems, dirbantiems pagal autorines sutartis, mažųjų bendrijų nariams ir t.t.
Kai visa tai išsiskaido, administruoti sistemą sudėtinga, o tas pats „Homo economicus“ ieško sau naudingiausio dalyko. Ir, jei gudresnis, randa.
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nustatė, kad yra šimtai įmonių, kurios naudojasi mokestine pagalba, tačiau tuo pačiu metu sąskaitose laiko didžiules sumas pinigų, išmoka akcininkams dividendus, imituoja prekybą, nors verčiasi visiškai kita veikla. Ar atliekate panašius patikrinimus? Ar draudėjai nepiktnaudžiauja galimybe atidėti įmokų mokėjimą?
Mokestinius patikrinimus vykdo VMI. Čia jų specializacija. Mes taip pat rūpinamės, kad socialinio draudimo fondas nepatirtų žalos. Kadangi turime ne tik įmokų, bet ir išmokų pusę, mums labai svarbu buvo apibrėžtumas – kada ir kokio dydžio įplaukas galime planuoti, nes turime aiškius išmokų įsipareigojimus.
Pagal „Sodroje“ taikomą tvarką, į paveiktų įmonių sąrašą įtrauktos įmonės per pirmąją bangą įmokų galėjo nemokėti be jokio prašymo – karantino metu ir dar du mėnesius po karantino. Per tuos du mėnesius kai kurios įmonės visgi viską, kas buvo susikaupę, susimokėjo, su kitomis skubiai sudarėme įmokų atidėjimo sutartis – sutarėme, kaip susidariusi skola bus grąžinta. Tokią pagalbą gavo visi, kurie buvo įtraukti į paveiktų įmonių sąrašą ir ja norėjo pasinaudoti. O mums aišku, kada kokias įplaukas planuoti.
Per šią antrą bangą sąrašas trumpesnis, norint nemokėti įmokų reikia pateikti atskirą prašymą, nebėra tų dviejų papildomų mėnesių: pasibaigus dabartiniam karantinui, iš karto reikės sudaryti atidėjimo sutartis ir aiškumą dėl susikaupusios skolos irgi gana operatyviai turėsime.
Ar tuo pasinaudojo tie, kam ši pagalba nebuvo būtina? Matyt, tokių buvo. Jei tik atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Bet įmokas sumokėti vis tiek reikės. Tik per ilgesnį laiką. Kita vertus, duomenys apie turimą (atidėtą) skolą yra vieši. Tai jau reputaciniai dalykai. Galbūt dalis įmonių dėl to pasirinko per pirmą karantiną susikaupusias nepriemokas sumokėti iš karto, o ne sudarė atidėtos skolos grąžinimo per ilgesnį laiką susitarimus.
Kaip sumažinti tikimybę, kad dalis įmonių niekada nesumokės skolos, subankrutuos ir per ilgesnį laiką – nieko nebeliks? Mes atidžiai stebime ir stebėsime, ar laiku mokamos einamosios įmokos. Tarkime, jeigu pasibaigus karantinui įmonė laiku nesumoka einamųjų įmokų, lengvatinė atidėjimo sutartis bus nutraukta, „Sodra“ iš karto galės taikyti priverstinio poveikio priemonės, o tariantis iš naujo lengvatinių įmokų atidėjimo sąlygų nebebus.
Kokie dalykai „Sodros“ darbe nesikeis net ir tada, jei kova su pandemija bus laimėta, o visi ribojimai bus panaikinti?
Tikrai norime palikti išankstinę registraciją vizitui į „Sodrą“. Taip galime geriau pasiruošti susitikimui ir valdyti klientų srautus.
Stipriname galimybes klientus aptarnauti telefonu. Deja, per pandemiją buvo laikotarpių, kai galimybė iš karto prisiskambinti buvo smarkiai sumažėjusi – ir dėl to, kad skambučių skaičius išaugo, ir dėl to, kad pailgėjo konsultacijos trukmė, ir dėl to, kad mūsų darbuotojai taip pat susirgdavo. Kadangi tikimės ir po pandemijos daugiau klientų aptarnauti telefonu, jau įsteigėme antrą skambučių centrą – Panevėžyje. Pirmasis įsikūręs Radviliškyje.
Šis laikas buvo geras postūmis peržiūrėti, kiek ir kada reikia popierinių dokumentų, o kada jie gali būti skaitmeniniai, elektroniniai. Tai susiję ir su nuotoliniu darbu – žmogus negali iš namų dirbti su archyviniais dokumentais. Mažiau popierinių dokumentų – mažiau popieriaus, spausdinimo, archyvavimo. Vėlgi, pandemija padėjo greičiau „perlaužti“ įprotį dirbti su popieriniais dokumentais.
Beje, visa valstybės paramos sistema buvo smarkiai apribota IT technologijų (kalbu ne tik apie „Sodrą“). Sugalvojus kokią nors naują išmoką, kyla daug iššūkių tą idėją įgyvendinti. Daugiausia dėl to, kad technologiškai diegti naujovę reikia ant esamų platformų, kurios – nors kažkada pažangios, bet jau gerokai atsiliekančios nuo šiandienos galimybių ir reikalavimų. Greitai ką nors pakeisti darosi vis sudėtingiau ir užtrunka vis ilgiau.
Mes jau buvome pradėję kurti planus, kaip modernizuoti mūsų IT platformą. Pandemija parodė, kad esame teisingame kelyje ir kad turime suktis greičiau.
Daugelyje šalių skirstant paramą gyventojams ir verslui karantino metu reikia spręsti dilemą – greitis ar efektyvi sukčiavimo prevencija: arba toleruoji kažkiek galimų sukčiavimo atvejų ir užtikrini paramos dalijimo greitį, arba atidžiai tikrini, kad nustatytum, kam tikrai priklauso gauti paramą, bet tada ta parama visus pasiekia lėčiau.
Paramą greitai paskirstė finansų infrastruktūrą ir skaitmenizuotus duomenis turinčios šalys. Finansų infrastruktūra pas mus irgi gerai išvystyta – daug gyventojų turi sąskaitas. Tačiau kalbant apie skaitmenizuotų duomenų kaupimą ir valdymą, yra kur pasitempti.
