Praėjus penkiems metams po finansinės krizės pradžios, pasaulis atsidūrė dar blogesnėje padėtyje. Nors atrodo, kad taupymas turėjo lemti skolų lygio sumažėjimą, iš tiesų jis padidėjo, teigia „Financial Times“.
Per pastaruosius penkerius metus nuo 2007 m. vasaros vienuolikos labiausiai stebimų pasaulio ekonomikų skolų lygis išaugo vidutiniškai nuo 381 proc. BVP iki 417 procentų.
Neįtikėtina, tačiau kiekvienos šių šalių – Kanados, Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Japonijos, Ispanijos, Portugalijos, JK ir JAV – bendros skolos (privačios ir viešos) santykis su BVP yra didesnis nei buvo 2007 metais.
Mažinti skolas atrodo tampa neįmanoma. Pasaulį vis dar vargina kalnas skolų, naikinančių „laukinę dvasią“ (angl. „animal spirits“), kuri turėtų šiuo metu ateiti į pagalbą. Remiantis šia situacija, „Financial Times“ daro penkias prognozes.
Visų pirma, skolų mažinimas dar net neprasidėjo, kaip ir neprasidėjo pasaulio ekonomikos krizė. Visi pastarųjų penkių metų nemalonumai buvo tik apšilimas prieš didesnę ateisiančią krizę. Poreikis sumažinti skolos lygį yra kaip niekad ryškus ne tik euro zonoje, ypač pietinėje Europoje, bet ir JAV bei Japonijoje.
Antra, prireiks mažiausiai penkiolikos metų tam, kad ekonomika pasiektų reikiamą greitį ir sveiko augimo lygį. Taip yra todėl, kad skolos daugelyje šalių turi mažėti 150 proc. BVP. Istorija moko, kad neįmanoma sumažinti skolos daugiau nei 10 proc. nesukeliant didelių socialinių ir politinių trikdžių.
Trečia, kai galiausiai bus pradėtos mažinti skolos, ekonominė įtaka bus milžiniška. Tokios šalys kaip Japonija ir JAV turi padidinti savo pirminį balansą daugiau nei 10 proc. BVP, kad grąžintų viešos skolos lygį į 2007 metų lygį. Atsižvelgiant į neigiamą poveikį, kurį augimui sukelia deficito mažinimas, kiekviena šių šalių rizikuoja prarasti 20 proc. savo BVP.
Be to, į tai neįeina privačių skolų mažinimas. Tikslų ekonomikos nuniokojimo lygį parodo daugiklis, kuris matuoja išlaidų mažinimo įtaką ekonominiam augimui. Tarptautinis valiutų fondas suskaičiavo, kad dabartinėmis sąlygomis daugiklis lygus dviem: vienu doleriu sumažinus deficitą, dviem bus sumažintas BVP. Šiuo metu daugiklis yra net keturis kartus didesnis nei buvo iki 2008 metų.
Ketvirta, rizikingi vertybiniai popieriai ilgajame laikotarpyje pasirodys blogai. Korporacijų pelningumas smarkiai koreliuos su pasikeitimais pirkimų svertuose: reikšmingai sumažinus skolą, kris pelningumas. Vertybinių popierių rizikos premijų indeksai yra istoriškai žemi ir turi smarkiai pakilti, kad būtų kompensuota investuotojams už daugkartinę rinkos riziką, varijuojančią nuo valstybių nemokumo iki infliacijos, defliacijos ir geopolitikos.
Penkta, neegzistuoja joks stebuklingas vaistas. Praeityje, politikai naudojo įvairius instrumentus tam, kad sušvelnintų skolų mažinimo priemonių įtaką: jie galėjo mažinti palūkanų normas, arba leisti kristi valiutų kursams, kas lemdavo eksportu paremtą atsigavimą.
Tačiau žemų arba nulinių palūkanų normų eroje, dauguma šalių konkuruoja devalvuodamos savo valiutas, tokios priemonės prarado savo efektyvumą, todėl ir padidėjo daugiklis. Netgi infliacija, ilgai laikyta atsargine skolos mažinimo išeitimi, nepadės. Ji smarkiai išaugintų obligacijų palūkanas, padidintų skolos aptarnavimo kainą ir sužlugdytų atsigavimą. O be to, balanse nematomas turtas priklauso nuo infliacijos.
Kaip išsidėstytų turto klasės hierarchijų skalėje, jei šis scenarijus virstų tikrove? Mokių šalių ir korporacijų obligacijos turėtų pasirodyti gerai defliacinėje aplinkoje, kur palūkanų normos yra laikomos žemai ilgiau; akcijos turėtų kristi į nematytas žemumas, o labai įsiskolinusių, nuo augimo priklausomų rinkų valiutos turėtų būti parduotos.
Dabartinę padėtį gerai apibūdina viena Austrijos patarlė: situacija yra beviltiška, bet nerimta. Ji nerimta todėl, kad politikai nesugeba pripažinti akivaizdžios problemos, tai yra – skolų, ir vietoj to imasi politinių gudrybių. Ji yra beviltiška tuo atžvilgiu, kad tikriausiai ją kęsti turės bent viena žmonių karta.
