Armandas d‘Angouras iš Oksfordo universiteto BBC pateikė kelis senovės graikų patarimus, kuriuos krizės sprendimui pritaikyti galėtų moderni Graikija.
1. Skola, atskirtis ir maištas – Atėnų naujienos VI amžiuje pr. Kr.
Ankstyvajame VI a. pr. Kr. atėniečiai buvo prispausti skolų naštos, socialinės atskirties ir nelygybės, o vargšai ūkininkai buvo pasiryžę parduoti save į vergiją, kad galėtų išmaitinti šeimas.
Revoliucija atrodė neišvengiama, bet aristokratas Solonas tapo tarpininku tarp turtingųjų ir vargšų interesų. Jis panaikino skolos baudžiavą, apribojo žemės nuosavybę ir išskirstė miesto populiaciją į klases su skirtingais turto lygiais ir finansiniais įsipareigojimais.
Jo priemonės, nors ir puolamos iš visų pusių, buvo priimtos ir paklojo kelią demokratijos sukūrimui. Solono sėkmė rodo, kad didis valstybės veikėjas turi turėti drąsos įgyvendinti nepopuliarius kompormisus teisingumo ir stabilumo vardan.
2. Kas toliau? Delfų orakulas.
Senovės Delfuose buvo įsikūręs Apolo orakulas, kuris esą dievo įkvėptas šnabždėdavo tiesas. Jo nesuprantami šnabždesiai būdavo interpretuojami žynių, kurie juos paversdavo į dviprasmiškas pranašystes.
Pavyzdžiui, į klausimą „Ar Graikija turėtų palikti eurą?“, orakulas būtų galėjęs atsakyti: „Graikija turėtų palikti eurą, jei euras paliko Graikiją“. Dėl tokios pranašystės prasmės Graikijos išėjimo iš euro zonos šalininkai ir priešininkai galėtų ginčytis iki nukritimo.
Tai turėjo būti kažkas panašaus į šiuolaikinių ekonomistų prognozes. Orakulas bent jau galėjo pasiteisinti tuo, kad turėdavo įkvėpti lauro lapo dūmų.
Protingesnį patarimą galima rasti išraižytą Apolono šventykloje Delfuose. Šis siūlo saikingumą ir savęs pažinimą: „Pažink save. Nieko daugiau, išskyrus saiką.“
3. Nieko naujo po saule: išmintingasis Pitagoras
Jei graikai jaučiasi priblokšti šiandienos finansinų problemų, jie gali nusiraminti prisiminę seną kaip pasaulis savo protėvio Pitagoro patarimą, kad „viskas sukasi ratu, tad niekas nėra visiškai naujo“.
Pitagoras iš Samos buvo VI amžiaus pr. Kr. mistinis išminčius, kuris tikėjo, kad skaičiai yra visos Visatos pagrindas ir kad kosminiai įvykiai pasikartoja identiškai kas 10 800 metų.
Jo doktriną III a. pr. Kr. pagriebė biblinis Ekleziasto autorius, kur frazė „Nėra nieko naujo po saule“ kartojama daugiau nei dvidešimt kartų.
Šį posakį įrodo paveikslėlis ant vazos datuojamos 470 m. pr. Kr., kurioje vyras laiko rašymo lentelę (angl. writing-tablet), kuri atrodo kaip nešiojamasis kompiuteris.
4. Gali būi blogiau... Odisėjas ir ištvermė
„Laikykis, mano širdie, tu iškentei blogiausia“, - pareiškė sau Odisėjas Homero „Odisėjoje“ iš VIII a. pr. Kr.
Pakeliui namo į Itakę, pas savo žmoną Penelopę, Odisėjas susidorojo su pačiomis atšiauriausiomis jėgomis ir baisiausiomis pabaisomis. Tačiau grįžęs jis taip pat išliko kantrus tam, kad nesugadintų sėkmingos baigties.
Šis pavyzdys parodo, kad nesvarbu kokios bebūtų aplinkybės, reikia suprasti, kad dalykai gali būti ir yra buvę blogesni. Praeityje buvo susidurta su sunkesniais iššūkiais ir dėl išminties bei ištvermės jie buvo įveikti.
5. Ar esate įsitikinę, kad taip yra teisinga? Sokratas ir nepailstanti apklausa
„Neištirto gyvenimo žmogui neverta gyventi“, - sakė Sokratas.
Vykdydamas kryžminę paprastų žmonių apklausą, filosofas bandė prieiti prie tokių kompleksinių klausimų kaip „Kas yra teisingumas?“ bei „Kaip mums reiktų gyventi?“ esmės. Dažnai nebūdavo randamas joks aiškus atsakymas, tačiau Sokratas vis tiek tikėjo, kad reikia uždavinėti klausimus.
Kiti atėniečiai buvo taip įžeisti jų politinių ir moralinių įsitikinimų kruopštaus nagrinėjimo, kad 399 m. pr. Kr. nubaudė jį mirties bausme ir pavertė amžinu laisvos minties bei moralinio mąstymo kankiniu.
Sokratas žmonijai paliko pareigą nuolatos mąstyti su nepailstančiu vientisumu net jei neįmanoma rasti aiškių atsakymų.
6. Kaip į šių juokdarių rankas pateko valdžia? Komikas Aristofanas
Aristofanas, nuostabus komiškų pjesių rašytojas, mėgo pasišaipyti iš savo meto visokio plauko atėnų politikų. Be to, jis pirmasis pavartojo žodį „inovacija“.
Jo 405 m. pr. Kr. komedija „Varlės“ piliečiams siūlo rinktis gerus lyderius, nes antraip teks taikstytis su blogais.
7. Ar reikia elgtis taip pat kaip praeitą kartą? Mąstytojas Herakleitas
„Į tą pačią upę neįbrisi du kartus“, - tai vienas iš Herakleito, gyvenusio V a. pr. Kr. posakių. Nenutrūkstama vandens srovė keičia upę kiekvieną kartą į ją įlipus.
Gudrus mokinys pastebėjo, kad „tuo atveju negali į tą pačią upę įbristi vieną kartą“, nes jei nuolat kinta viskas, kinta ir individas lipantis į vandenį.
Nors kaita yra nuolatinė, skirtingi dalykai keičiasi skirtingais greičiais. Nenutrūkstamos srovės judėjime yra svarbu atskirti stabilumo garantus ir stipriai už jų laikytis.
Obligacijų rinkos, skolos ir paramos fondai iškelia panašų iššūkį.
8. Sakykite man blogiausia, daktare. Hipokratas susiduria su faktais
Vakarų medicina prasideda nuo Hipokrato, gyvenusio V a. pr. Kr., gydytojai vis dar priima Hipokrato priesaiką.
Kuo išsiskiria antikinis mąstymas apie sveikatą ir ligas tai, kad yra aiškiai pripažįstama, jog gydytojai turi atikti tikslius stebėjimus ir teisingus įrašus – net jei pacientas miršta eigoje.
Magija ar geri norai neišras vaistų. Tiktai doras, sekinantis, empirinis stebėjimas gali atskleisti, kas veikia, o kas ne.
9. Griebti galimybę: Klistenis ir demokratija
Senovės graikai gerai suprato galios galimybę, kuri graikiškai Kairos. Išnaudoti galimybę – oratorystėje, atletikoje ar mūšyje – buvo garbės reikalas ir įgūdžių ženklas.
Daugeliu atveju, tokia laikina, akimirkoje gimusi inovacija bus ilgalaikė, ypač jei sėkmingi inovatoriai remsis jos principais.
Kai VI a. pr. Kr. pabaigoje Atėnų tironai buvo nušalinti, piliečių lyderis Klistenis turėjo greitai sugalvoti konstituciją, kuri panaikintų egzsituojančią valdžios struktūrą.
Neįtikėtinai greitai jis sugalvojo renkamos vyriausybės sistemą, kurioje visi piliečiai turėjo po vieną balsą – tai tapo pirmąją pasaulio demokratija.
10. Didelė problema, ilga vonia: išradėjas Archimedas
Paprašytas išmatuoti, ar karūna buvo padaryta iš tikro aukso Archimedas (III a. pr. Kr.) ilgai mąstė sprendimą.
Pasak istorijos, jis galų gale nusprendė pamirkti vonioje ir pamatė, kad jam į ją ilipus vanduo pakilo. Jis suprato, kad objekto tūris gali būti pamatuotas jo pakeičiamu vandens kiekiu. O pasvėrus objektą, galima apskaičiuoti jo tankį.
Norint surasti keblios problemos sprendimą reikia daug mąstyti, tačiau dažnai atsakymas šauna į galvą atsijungus – ir atsikvėpus vonioje.
