Svarbiausios to priežastys – lėtesnė eksporto ir pramonės plėtra, kurios dar nepajėgia atsverti vidaus rinkos pagyvėjimas. Prie neigiamų plėtros veiksnių prisidėjo ir tai, kad žemės ūkio sektoriui sudėtinga išspausti kad ir menką augimą po įspūdingo praėjusių metų derliaus.
2013 m. viduryje ūkis perėjo nuo eksportinių prie vidaus paklausos „degalų“. Eksporto „lokomotyvo“ sulėtėjimo ženklai trečiąjį ketvirtį tapo akivaizdūs. Antai rugpjūtį, palyginti su 2012 m. rugpjūčiu, eksporto apimtis šiek tiek smuktelėjo – tai jau daugiau negu trejus metus negirdėtas dalykas. Tiesa, atmetus rafinuotus naftos produktus, ir eksporto, ir pramonės augimo rodikliai dar išliko santykinai tvirti.
Bet kokiu atveju, eksporto „auksinės dienos“ artėja į pabaigą. Euro zonos ūkio pokytis persilaužė į teigiamą, tad Vakarų rinkose paklausa pamažu tvirtėja, tačiau laukti ženklaus postūmio neverta. Rusijos ekonomikos apsnūdimas, Baltarusijos sunkumai nerodo gerų perspektyvų rytų rinkose, o prie jų savo ruožtu prisideda lietuviškų prekių importo į Rusiją ribojimas. Svarbu ir tai, kad eksporto konkurencingumas pasmerktas prastėti dėl darbo užmokesčio ir energijos sąnaudų didėjimo. Papildomų sunkumų sudarys darbo jėgos trūkumo problema.
Mažmeninės prekybos srityje, atvirkščiai, galima įžvelgti kylantį pagyvėjimą. Pagal mėnesinius prekybos duomenis, trečiąjį ketvirtį apyvarta paūgėjo 6,2 proc. (atsižvelgus į infliaciją) – dvigubai sparčiau negu metų pradžioje. Taigi pagrindinis ūkio ramstis persikelia iš eksporto rinkų į vidaus vartojimo ir investicijų sferą. Gerėjant užimtumo rodikliams, pradėjus kilti vidutiniam realiajam darbo užmokesčiui, padaugėjo prielaidų, jog šalies ekonomikos augimas pagaliau taps jaučiamas eiliniams gyventojams. Be kita ko, trečiąjį ketvirtį apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus veiklai teigiamą postūmį suteikė pirmininkavimo ES Tarybai renginiai.
Įmonių investicijų srityje matyti šiokių tokių pragiedrulių, tačiau jie kol kas menki. Pramonės gamybos pajėgumų panaudojimo rodikliai pasiekė rekordines aukštumas tai aiškus simptomas investicijoms didėti. Vis dėlto artimiausiais ketvirčiais sunku tikėtis investicijų proveržio dėl vis dar atsargių verslo lūkesčių ir santūraus skolinimosi apetito. Statybų ir nekilnojamojo turto sektoriuje girdėti daugiau atsigavimo bruzdesio – iš mirties taško pajudėjo būsto kainos, didėja atliekamų statybos darbų apimtys ir verslo pastatų, ir gyvenamojo būsto segmentuose.
Nepaisant lėtesnio ekonomikos augimo, po penkerių reabilitacijos metų Lietuvos ekonomika baigia iškopti iš nuosmukio duobės. Trečiąjį 2013 m. ketvirtį realaus BVP apimtis jau tik per plauką nepasiekė prieškrizinių 2008 m. aukštumų. Tai viena iš geresnių žinių net ir sulaukus lėtesnio plėtros rodiklio.
Vilija Tauraitė yra SEB banko vyriausiosios analitikė
