Socialinių mokslų daktarė Aušra Maldeikienė gražių ir raminančių kalbų nesako. Jeigu gyvenimas šalyje ne gerėja, ekonomistė taip ir sako: yra blogai.
Europos informacijos centro kvietimu į Panevėžį atvykusi socialinių mokslų daktarė Aušra Maldeikienė beveik du šimtus panevėžiečių įtikinėjo, kad atkurti ekonomiką įmanoma. Tačiau šalyje gerai žinomai aštrialiežuvei ekonomikos žinovei dažniausiai buvo užduodamas vienas ir tas pats klausimas: ar iš tiesų, kaip tą tvirtina prezidentė bei ministras pirmininkas, toji Lietuvos ekonomika jau dabar atsigauna?
O ryšio nėra?
„Šiaip toks teiginys, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, – tinkamas. Nors sunkiai suvokiamas visuomenei, – sutiko pokalbyje su „Panevėžio balsu“ A. Maldeikienė. – Kai ekonomistai profesionaliai šneka apie krizės pabaigą, jie iš tiesų praneša labai paprastą žinią: ekonomika jau kuris laikas, mažų mažiausiai kokie du mėnesiai, kaip atsigauna. Toks teiginys tinkamas, jei šalies ekonomika bent du ketvirčius augo. Tokia žinia ir buvo pasakyta.“
Kai žmonės tokią žinią išgirsta, anot ekonomistės, supranta, kad jau viskas gerai: atlyginimai didės, atsiras naujų darbo vietų ir gyvenimas tik gerės.
„Tačiau tarp žinios ir realybės ryšio nėra, – įspėja A. Maldeikienė. – Iš tiesų 2008 metais buvo sukurta 111 milijardų litų bendrojo vidaus produkto, arba BVP. O 2010 metais turėjome 94,5 milijardo litų BVP. Norint pasiekti 2008 metų lygį, kelias ilgas...“
Sumokėjome ne tik už šildymą
A. Maldeikienė neneigia: ir prezidentė, ir Vyriausybės galva, sakydami, jog ekonomika atsigauna, yra teisūs. „Vertinant BVP, – ekonomika atsigauna, – pakartoja ji. – Tačiau valdžia pamiršta paaiškinti, kaip, kokiais būdais ta ekonomika kyla. Tikroji Lietuvos problema, – o to kaip tik ir nepasako nei D. Grybauskaitė, nei A. Kubilius, – kas užmokėjo už tą ekonomikos augimą.“
Klausantis žymios ekonomistės žodžių kaipmat kyla klausimas: tai kas tas mokėtojas?
„Pirmiausia užmokėjo samdomi darbuotojai, – paprastai paaiškino A. Maldeikienė, – kurie gauna labai mažas pajamas. Šitų žmonių pajamos vien tik per 2010 metus sumažėjo 2 milijardais litų, o verslo žmonėms jos padidėjo 4 milijardais litų. Todėl samdomų darbininkų padėtis liko labai tragiška.“
Jų gyvenimas, socialinių mokslų daktarės manymu, pablogėjo dar ir dėl besitęsiančios migracijos.
„Nors pernai Lietuva iš emigrantų gavo per 4 milijardus litų įplaukų, – sakė ji, – jomis pasinaudojo tie, kuriuos pasiekė tie emigrantų milijardai. Reikia nepamiršti, kad tie milijardai iš išorės šalyje didino kainas. Tačiau tų, kurių nepasiekė išoriniai pinigai, gyvenimas labai pablogėjo. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą aišku, kad gyvenimas ne gerėjo, o blogėjo.“
„Ekonomikos sūpuoklės pamažu kyla į viršų, – priduria A. Maldeikienė, – tačiau sūpuoklių stiprų skrydį į viršų gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas.“
„Šalyje mažėja gyventojų, – sako daktarė, aiškindama, kodėl apčiuopiamesnio gyvenimo pagerėjimo mums dar greitai nematyti. – Tai yra dėl mažo gimstamumo lygio, visuomenės senėjimo ir tragiškos emigracijos. Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų mažėja – vien pernai netekome 2,6 procento žmonių. Mažėjantis darbingų gyventojų skaičius riboja ekonomikos augimą. Mažėja darbo našumas, o apie kokias nors naujas efektyvias idėjas našumui gerinti kalbų negirdėti. Norint kompensuoti darbo jėgos praradimą, būtinas ypatingas produktyvumo šuolis. Be to, nepamirškime samdomų darbuotojų atlygio dydžio! Skandalingas faktas, kad žmogus per mėnesį uždirba apie 600 litų. Norint pasijusti normaliu žmogumi, į rankas turėtų įkristi 1400–1500 litų.“
Neišsilavinę ir kankiniai
Girdėdami tokius žodžius, socialinių mokslų daktarės A. Maldeikienės teiraujamės, kiek laiko turės praeiti, kad lietuviai pradėtų suvokti: gyvenimas gerėti pradės dar negreitai, nes ekonomikos sūpuoklės kol kas tik siūbuoja, bet į viršų nekyla, kaip norėtųsi?
„Lietuviams tai neįdomu, – skėstelėjo rankomis A. Maldeikienė, – nes niekas nesipriešina nei kainų didėjimui, nei domimasi, kodėl tos kainos didėja.
Mums tikriausiai patinka kentėti... Labai sunku gerbti tautą, kuri taip prastai išsilavinusi ir nekovoja už savo teises bei kantriai laukia pasikeitimų.“
„Tai tuomet lietuvius galima drąsiai vadinti kankiniais?“ – klausiame ir tuojau pat išgirstame atsakymą.
„Taip, tai kankinių šalis – arba rūpintojėlių“, – patvirtina A. Maldeikienė ir sako puikiai tautiečius suprantanti bei užjaučianti.
„Lietuvoje sukurtas mitas, ir žmonės juo tiki, kad tas, kuris nesugeba suktis, nesugeba sumokėti mokesčių, negali suvesti sąskaitų, – nevykėlis. Nes „vykėliai“, sėkmės žmonės, kažkaip susitvarko. Kodėl niekas neprieštarauja ir gyvena toliau? Todėl, kad aplinkui mato tuos sumaniuosius ir jam atrodo, kad nevykėlis jis vienas. Tuomet geriau tylėti ir nieko nedaryti. Tą neveiklumą galima susieti su neišsilavinimu. Nesakau, kad žmonės kvaili. Kvailas ir neišsilavinęs – du skirtingi dalykai.“
Daugiau veržtis jau nebeprotinga
Kritiškai vertindama gyvenimą Lietuvoje, A. Maldeikienė nepamiršta pasakyti, kad šalyje priimta daug neprotingų sprendimų.
„Lietuviai noriai ima tik Europos Sąjungos siūlomus pinigus, bet siūlomomis vertybėmis domisi ne itin. ES gyventojai nori turėti subalansuotą ekonomiką, kurios tikslas – padidinti gerovę. Tačiau lietuviai nori greito ekonomikos augimo, o gerovę pasidedame ateičiai, nors tai derėtų daryti kartu. Beje, nereikia stebėtis, kodėl didėja emigracija ar kontrabanda, o patys geriausi specialistai palieka šalį. Tai daryti verčia nelogiški valdžios sprendimai: sunkmečiu sumažinti ar atimti pašalpas ir išmokas, sumažinti algas. Beje, darbo neturinčius žmones tinginiais nevadinčiau. Tai ekonominės krizės padarinys. Todėl bedarbių problemą būtina tvarkyti, bet nesakyti žmogui: dar pakentėkime, susiveržkime diržus. Taip kalbant po metų kitų nebeturėsime, kam šitų žodžių sakyti...“
Tokia kalba nevalingai verčia teirautis, ar nebijanti taip kalbėti, nes žmonės nori girdėti kitokius žodžius? A. Maldeikienė ramiai ištaria, esą pasakų sekti nesiruošianti: „Vieną kartą gyvenime dalyvavau rinkimų kampanijoje (2009 metų rinkimuose į Europos Parlamentą Aušra Maldeikienė dalyvavo kaip Pilietinės demokratijos partijos kandidatė – autorės pastaba). Tada įsitikinau: žmonės iš tavęs nori girdėti pasakas apie gerą gyvenimą. Tai jeigu jie nori parlamente pasakų sekėjų, šokėjų, ko pyksta, kad ten tokie sėdi? Kokius išsirinko, tokius ir turi. Aš pasakų sekti nemoku.“
