Vokietijos energetikos pasaulyje, istorija, išties, kartojasi. Prieš tai apibūdinta situacija klostėsi ankstyvą 2005 m. rugsėjį. Tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, prieš užleisdamas savo postą rytų Vokietijoje gimusiai fizikei Angelai Merkel, Berlyne surengė ceremoniją su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kurios metu buvo pasirašyta sutartis dėl naujo dujotiekio, vėliau pavadinto „Nord Stream“.
Tačiau V. Putinas praeitą savaitę nesilankė Berlyne, kad atšvęstų A. Merkel ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Joe Bideno susitarimą, leidžiantį pradėti vykdyti antrąjį projekto etapą – „Nord Stream 2“. Tačiau prisimenant, kad daugiausia naudos šis projektas atneš Rusijai, nebūtų keista, jeigu jis ir būtų ten nuvykęs.
Tiesa, A. Merkel kalbėjo su V. Putinu telefonu.
„Rusijos prezidentas vertina tvirtą Vokietijos lojalumą, įgyvendinant šį grynai komercinį projektą, kuris sustiprins Vokietijos energetinį saugumą“, – pranešime teigė Kremlius.
Nors JAV Kongresas ir didžioji Europos Sąjungos (ES) dalis ir toliau priešinasi jau beveik pastatytam dujotiekiui, politinis A. Merkel ir J. Bideno susitarimas, greičiausiai, suteiks projektui reikiamą impulsą statyboms baigti.
Kaip ir pirmuoju „Nord Stream“ dujotiekiu, baigtu konstruoti 2011 m., „Nord Stream 2“ dujotiekiu dujos per Baltijos jūrą keliaus daugiau nei 1 200 km. Dujotiekis prasideda visai netoli Sankt Peterburgo ir baigiasi šiaurinėje Vokietijos pakrantėje.
Per metus šiais dviem dujotiekiais bus perduodama apie 110 mlrd. kubinių metrų dujų, o tai leis Rusijai apeiti sausumos kelius per Ukrainą. Kaip teigia kritikai, tai atvers kelią tolimesniems Maskvos veiksmams šiame regione, tokiems kaip Krymo aneksija ar besitęsiantis karas šalies rytuose. Tačiau daugelis neabejoja (bent jau už Vokietijos ribų), kad šis projektas padidins tiek Vokietijos, tiek Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Berlynas daugelį metų į tokį susirūpinimą atsakydavo teigdamas, kad nėra jokio skirtumo, ar rusiškų dujų molekulė atkeliaus per Ukrainą, ar per Baltijos jūrą. Tačiau nereikia būti fizikos mokslų daktaru (neįžeidžiant A. Merkel), kad suprastumėte, jog trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų yra tiesi linija.
Skirtumas tarp „Nord Stream“ dujotiekių ir jau esamos, per Ukrainą keliaujančios išklerusios infrastruktūros, kuria teoriškai kasmet galėtų būti perduodama 160 mlrd. kubinių metrų dujų, yra panašus į skirtumą tarp šviesolaidžio kabelio ir varinio laido. Po penkių dešimtmečių naudojimo, Ukrainos dujotiekis yra toks nesandarus, jog analitikų skaičiavimais, jam pataisyti prireiktų maždaug 6 mlrd. eurų.
Palyginimui, „Nord Stream“ dujotiekiai, kurie kartu kainavo mažiausiai 17,5 mlrd. eurų, yra modernūs. Užteks tik paspausti mygtuką, ir Rusijos valstybinė įmonė „Gazprom“ galės be vargo ir už mažesnę kainą siųsti dujas į Vokietiją. („Gazprom“ sutiko iki 2024 m. mokėti Ukrainai tranzito mokesčius, kurių kaina pastaraisiais metais pakilo net iki 2 mlrd. JAV dolerių per metus).
Vokietijos pramonė, kuriai verkiant reikia pigių ir patikimų energijos šaltinių, džiaugiasi, praneša „politico.eu“.
Kitais metais Vokietija išjungs paskutinį savo atominį reaktorių. Valstybė taip pat planuoja iki 2038 m. uždrausti elektros gamybą, deginant anglį. Ir nors atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimas auga, taip Vokietijoje yra pagaminama mažiau nei 50 proc. visos energijos. Tai reiškia, kad šalis susidurs su rimtais elektros trūkumais, o jų išvengti padėtų gamtinės dujos, kurios nėra tokios taršios kaip anglis. (Dujomis taip pat yra šildomi maždaug 45 proc. visų Vokietijos namų ūkių).
Nyderlandai, Vokietijai tiekiantys maždaug 30 proc. jos sunaudojamų dujų (norvegiškos ir rusiškos dujos taip pat atskirai sudaro po trečdalį, o likusi dalis yra išgaunama iš vietinių šaltinių), iki 2030 m. planuoja nutraukti dujų gavybą, o tai tik dar labiau padidina „Nord Stream“ svarbą.
Projekto kritikai teigia, kad Vokietija turi daugybę kitų būdų gauti gamtinių dujų, pavyzdžiui, per jau veikiantį dujotiekį Ukrainoje, ar per Baltarusiją ir Lenkiją. Iš pietų dujas šaliai galėtų tiekti Turkija. Vokietija taip pat galėtų pirkti suskystintas dujas iš JAV ir jas atsiplukdyti laivais.
Tačiau vokiečių akimis, nei vienas šių pasirinkimų neužtikrins paprastumo ir patikimumo, kuriuos turi „Nord Stream“.
Taigi ar Vokietija tikrai išduos Ukrainą ir apsunkins savo santykius su pagrindiniais jos sąjungininkais nuo Varšuvos iki Vašingtono tik tam, kad turėtų pigesnių dujų? Atsakant vienu žodžiu – taip.
Tačiau daug įdomesnis yra klausimas kodėl.
Yra daug rašyta apie mistinę trauką, kurią Rusija turi nemažai daliai vokiečių elito, taip vadinamiems Russlandversteher (liet. Rusijos šalininkams). Tačiau kalbant apie G. Schröderį ir A. Merkel, pastebimi ir kiek įdomesni veiksniai.
2005 m., praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai G. Schröderis perleido kanclerio kėdę, jis tapo „Nord Stream“ projekto pirmininku. Šios naujos pareigos padarė buvusį socialdemokratą turtingu žmogumi. Jo kritikų nuomone, sutikęs dirbti Putinui, G. Schröderis paaukojo savo reputaciją. Nepaisant to, jo įsitraukimas į šį projektą bent jau užtikrino jam patogią senatvę.
Nors Lenkija ir Ukraina tada protestavo prieš šį sandorį, tuometinis pasipriešinimas šiam projektui nė iš tolo neprilygo šiandieniniam pasipiktinimui. 2005 m. daugelis vakarų valstybių V. Putiną laikė potencialiu partneriu. Tada jis dar nebuvo apkaltinęs JAV bandymais per NATO įbauginti Rusiją, o iki karo su Sakartvelu ir Krymo aneksijos turės praeiti dar keleri metai.
Pačioje Vokietijoje „Nord Stream“ daug diskusijų nesukėlė. G. Schröderio perėjimas į V. Putino tarnybą, praėjus vos kelioms savaitėms po jo kadencijos pabaigos, galbūt ir sukėlė įtarimų, tačiau Rusija nebuvo laikoma grėsme. Šaltojo karo metais, Vokietija ištisus dešimtmečius pirko rusiškas dujas (dažnai nepaisydama JAV prieštaravimų), o be to, šaltasis karas jau seniausiai buvo pasibaigęs.
A. Merkel motyvacija palaikyti „Nord Stream“ yra kiek sudėtingesnė, ir norint ją suprasti, reiktų nusikelti atgal į 2011 m.
Tais metais Japonijos Fukušimos mieste įvyko siaubinga atominė avarija, po kurios A. Merkel nusprendė atšaukti savo ankstesnį sprendimą pratęsti Vokietijos branduolinių reaktorių tarnavimo laiką. Tuo metu Vokietija buvo įpusėjusi savo perėjimo prie atsinaujinančios energijos šaltinių programą, ir daugelis ekspertų teigė, kad šaliai branduolinės energijos reikės dar kurį laiką, kol padidės vėjo ir saulės jėgainių pagaminamos energijos mastai.
Tačiau įvykiai Fukušimoje šokiravo vokiečius, ir A. Merkel greitai nusprendė grįžti prie plano, kurį dar 2000 m. priėmė G. Schröderis kartu su žaliaisiais. Pagal jį, paskutinis šalies reaktorius turės būti išjungtas iki 2022 m. Tuo metu branduoliniuose reaktoriuose buvo pagaminama maždaug penktadalis Vokietijos elektros energijos.
Atšaukus planuotą pratęsimą, Vokietija susidūrė su prieinamų energijos šaltinių trūkumo scenarijumi, apie kurį A. Merkel ir šalies pramonė perspėjo dar prieš dešimtmetį. Beveik pasibaigus energijos gamybai branduoliniuose reaktoriuose, o angliai tapus nepatraukliai dėl išaugusių kainų, Vokietijos pramonė dabar už elektrą moka daugiausiai per visą dešimtmetį (čia elektros kainos yra vienos didžiausių pasaulyje).
„Elektra Vokietijoje turi atpigti, kad mūsų kompanijos galėtų konkuruoti tarptautinėje rinkoje“, – praeitą mėnesį sakė finansų ministras Olafas Scholzas, socialdemokratų kandidatas į kanclerio postą.
Ir čia atsiranda „Nord Stream“.
Tačiau V. Putinas ir A. Merkel tikrai nėra draugai. Per daugybę metų šie du lyderiai yra ne kartą susiginčiję dėl Rusijos vadovo agresijos prieš kaimynines teritorijas ir kitų problemų. Tačiau A. Merkel yra įsitikinusi, kad rusiškos dujos yra būtinos, siekiant patenkinti Vokietijos energijos poreikius.
Išties, vienintelis įtikinamas paaiškinimas, kodėl kanclerė dėl šio projekto yra pasiruošusi apsunkinti Berlyno santykius su Vašingtonu, yra tai, kad jos manymu, šis projektas turi gyvybiškai svarbią strateginę svarbą.
Taigi net jeigu tai bus naudinga V. Putinui – tebūnie.
Vienas žurnalistas paklausė A. Merkel, ar ji gailisi dėl savo sprendimo nutraukti branduolinę energijos gamybą. Ji tikino nieko nesigailinti, tačiau pridūrė, kad dėl šio žingsnio, artimiausiu metu Vokietijai teks priklausyti nuo gamtinių dujų.
„Mes negalime – kaip kai kurie ragino – pasitraukti iš branduolinės energijos, nebenaudoti anglies, ir tuomet kuo greičiau nutraukti ir gamtinių dujų naudojimą, – sakė A. Merkel. – Tai neįmanoma.“
Net Putinas nebūtų galėjęs pasakyti geriau.
