Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, Europos lyderiai buvo priversti skubiai spartinti planus, kaip sumažinti savo pernelyg didelę priklausomybę nuo Rusijos energijos. Europos Parlamentas paragino nedelsiant įvesti visišką Rusijos naftos, anglies, branduolinio kuro ir dujų embargą.
Tačiau šis agresyvus atsiejimas Europos ekonomikai kainuoja brangiai – dėl jo ir taip didelė infliacija išaugo iki rekordinio lygio, kyla grėsmė, kad bus pakenkta gamybos atsigavimui, kuris prasidėjo praėjusiais metais, ekonomikai bandant vaduotis iš Covid–19 pandemijos.
Neigiamas poveikis visam modeliui
Praėjusią savaitę ING Pasaulinių makroekonominių tyrimų skyriaus vadovas Carstenas Brzeskis pažymėjo, kad dėl karo Europa ypač rizikuoja prarasti tarptautinį konkurencingumą.
„Žemynui karas žaidimo taisykles keičia daug labiau nei pandemija. Kalbu ne tik apie saugumo ir gynybos politiką, bet apie visą ekonomiką. Euro zona dabar patiria savo pagrindinio ekonominio modelio, t. y. į eksportą orientuotos ekonomikos, turinčios didelį pramoninį pagrindą ir didelę priklausomybę nuo energijos importo, neigiamą poveikį“, – sakė C. Brzeskis.
Pastaraisiais dešimtmečiais gavusi naudos iš globalizacijos ir darbo pasidalijimo, euro zona dabar turi sparčiau pereiti prie ekologijos ir siekti energetinio savarankiškumo, kartu didinant išlaidas gynybai, skaitmeninimui ir švietimui. C. Brzeskis tai apibūdino kaip iššūkį, kuris „gali ir turi būti sėkmingas“.
„Jei ir kai tai įvyks, Europa turėtų būti gerai pasirengusi. Tačiau kol ji to nepasieks, spaudimas namų ūkiams ir jų pajamoms išliks didžiulis. Tuo tarpu įmonių pelnas išliks didelis“, – sakė jis.
Jo teigimu, Europa susiduria su humanitarine krize ir dideliais ekonominiais pokyčiais.
„Karas vyksta Europos „duonos aruode“, svarbiausioje grūdų ir kukurūzų gamybos zonoje. Maisto kainos pakils iki neregėto lygio. Didesnė infliacija išsivysčiusios ekonomikos šalyse gali tapti besivystančių šalių gyvybės ir mirties klausimu“, – įspėjo C. Brzeskis.
Jis daro išvadą, kad finansų rinkos buvo „suklaidintos“, nes Europos akcijos bando kilti į viršų, ir pridūrė, kad „šiuo metu nėra jokio grįžimo į bet kokią normalią padėtį“.
Susirūpinimas dėl skolos tvarumo
Ekonomistai pripažįsta, kad šis tektoninis Europos, o kartu ir pasaulio ekonomikos pokytis dar labiau padidins spaudimą centriniams bankams ir vyriausybėms, susiduriančioms su sunkumais derinant infliaciją ir fiskalinį (valstybės finansų) tvarumą.
Prancūzijos bankas „BNP Paribas“ savo pranešime prognozavo, kad spartesnis siekis mažinti anglies dioksido išmetimą, didesnės valdžios sektoriaus išlaidos ir skolos, intensyvesnis globalizacijos poveikis ir didesnis infliacinis spaudimas taps ilgalaike tema.
„Dėl šių aplinkybių centriniai bankai susiduria su didesniais sunkumais vykdant savo politiką ir išlaikant tikslinę infliaciją, o tai ne tik mažina jų galimybes įsipareigoti laikytis tam tikros politikos krypties, bet ir didina klaidų tikimybę“, – sakė „BNP Paribas“ vyresnysis Europos ekonomistas Spyros Andreopoulos.
Jis taip pat pažymėjo, kad palūkanų normų didinimas siekiant pažaboti infliaciją galiausiai apsunkins finansų institucijų darbą.
„Nors tai nekelia tiesioginio susirūpinimo vien dėl to, kad mažų palūkanų normų metais vyriausybės paprastai pailgindavo vidutinį savo skolos terminą, didesnių palūkanų normų aplinka gali pakeisti ir fiskalinius (valstybės finansų) skaičiavimus. Ilgainiui gali vėl kilti susirūpinimas dėl skolos tvarumo“, – sakė Andreopoulos.
Maža infliacija per visą naujausią euro zonos istoriją reiškė, kad Europos Centrinis Bankas niekada nebuvo priverstas rinktis tarp fiskalinio tvarumo ir infliacijos tikslų siekimo, nes dėl mažos infliacijos reikėjo vykdyti skatinamąją pinigų politiką, kuri padėjo užtikrinti fiskalinį tvarumą.
„Politiniu požiūriu ECB sugebėjo – mūsų nuomone, įtikinamai – atremti kaltinimus, kad padeda vyriausybėms, nurodydamas mažos infliacijos rezultatus“, – sakė Andreopoulos.
„Šį kartą ECB tenka griežtinti politiką, kad pažabotų infliaciją, atsižvelgiant į dar didesnę valstybės skolą, kuri yra pandemijos palikimas, ir tebesitęsiantį spaudimą valstybės biudžetui.“
