Kaip žinoma, šiuo metu už kiekvieną vaiką kas mėnesį mokama po 60 eurų. Nuo kitų metų šias išmokas planuojama didinti iki 70 eurų.
Vienodus vaiko pinigus gali gauti visų vaikų tėvai – nesvarbu, ar jie uždirba milijoną, ar tik minimalią algą, gyvena prabangiame name ar nuomoja bendrabučio kambarį.
Į naują valdančiąją koaliciją kviečiamos liberalios partijos kritikuoja tokią tvarką. Jų siūlymu, išmokas turėtų gauti tik tie, kuriems tikrai reikia – tai yra vargingiausios šeimos.
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad toks pasiūlymas yra bloga idėja. Šiai nuomonei pagrįsti asmeninėje „Facebook“ paskyroje jis pateikia kelis argumentus.
„Šeimų diferencijavimas į „vargingiausias“ ir „nevargingiausias“ įvestų“ „gyvulių ūkį“ ne tik mokesčių, bet ir išmokų sistemoje, nes kaip mat atsirastų „vargingesnių“ už „vargingesnius“.
Padidintų šešėlį, nes šeimoms, norinčioms tapti ar likti „vargingiausiomis“ (tam, kad gautų vaiko pinigus) neapsimokėtų oficialiai deklaruoti uždirbamų pajamų“, – rašo ekonomistas.
Be to, pasak jo, išmokų mokėjimas ne už visus vaikus, kurtų išlaikytinių visuomenę ir mažintų paskatas dirbti, nes jei „vargingiausios“ šeimos tėvai susirastų darbą, būtų didelė tikimybė, kad dėl to ši šeima taptų „nebevargingiausia“, tad ji prarastų vaiko pinigus. Siekdami to išvengti tėvai esą nesivargintų ieškoti darbo ir gyventų iš vaiko pinigų ar šešėlinių pajamų.
Galiausia, Ž. Maurico teigimu, įgyvendinus liberalų pasiūlymą išaugtų biurokratinis aparatas, nes reikėtų daug darbo vietų skirstant šeimas į vargingas ir nevargingas, kovojant su nesąžiningomis šeimomis, kurios galimai slepia pajamas. Visa tai esą paskatintų korupciją, nes tėvai būtų suinteresuoti papirkinėti tokius valdininkus, kad ir toliau gautų vaiko pinigus.
„Šiuo metu Lietuvoje galiojanti universali vaiko pinigų išmoka neturi nė vieno iš išvardintų trūkumų. Vienintelis jos trūkumas yra santykinai dideli kaštai (apie 500 mln. eurų per metus arba 1 proc. BVP).
Tačiau bet kuriuo atveju ES šalys vaikus auginančioms šeimoms skiria nemažai paramos (1,7 proc. BVP), o iš visų paramos mechanizmų universali vaiko pinigų išmoka yra geriausias pasirinkimas“, – argumentuoja Ž. Mauricas.
Jo teigimu, kita alternatyva yra mokesčių naštos vaikus auginančioms šeimoms mažinimas, taikant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (PNPD) už kiekvieną vaiką. Tokia tvarka galiojo ir Lietuvoje iki 2018 m.
Anot ekonomisto, PNPD privalumas tas, kad ši sistema skatina įsilieti į darbo rinką ir mažina šešėlį (nes jei mokesčių nemoki – paramos negauni), tačiau tokiu atveju nedirbančios šeimos vis tiek dažniausiai gauna kažkokią paramą, tad galų gale rezultatas būna panašus, tik padidėja administracinė našta.
Be to, PNPD turi trūkumų, nes ne visada daugiavaikių šeimų pajamos yra pakankamos, kad jos galėtų pilna apimtimi pasinaudoti mokesčio lengvata.
„Jau anksčiau esu siūlęs įvesti sistemą, kuri leistų pasiturinčioms šeimoms savanoriškai padovanoti savo vaiko pinigus toms šeimoms, kurioms jų labiau reikia. Būtų efektyvesnė sistema, nes nereikėtų tiek biurokratų darbo, aiškinantis kuri šeima yra „turtinga“, o kuri „varginga“. Tai taip pat labiau atitiktų liberalizmo dvasią. Ar ne?“ – retoriškai klausia Ž. Mauricas.
