Skirtingose Europos šalyse šeimų pajamos ir toliau itin skiriasi, rodo oficialūs „Eurostat“ duomenys.
Namų ūkių pajamas įvertinti leidžia ekvivalentinės grynosios pajamos. Jos skaičiuojamos, kaip vieno šeimos nario pajamos po mokesčių.
Visoje ES vieno asmens vidutinės metinės pajamos pernai siekė 21,6 tūkst. eurų. Mažiausios jos buvo narystės ES siekiančioje Albanijoje (3 tūkst. eurų), o didžiausios – Liuksemburge (50,8 tūkst. eurų).
Tačiau kaip kitų šalių kontekste atrodo Lietuva?
Fiksuojamas vienas prastesnių rezultatų
Didžiausios pajamos vienam namų ūkio asmeniui 2024 m. teko Liuksemburge (50,8 tūkst. eurų per metus).
Po jo rikiuojasi Danija (34,8 tūkst. eurų per metus), Austrija (33,2 tūkst. eurų per metus), Airija (33 tūkst. eurų per metus), Nyderlandai (32 tūkst. eurų per metus) ir Belgija (30,5 tūkst. eurų per metus).
ES vidurkį taip pat viršija Suomija (28,7 tūkst. eurų per metus), Vokietija (27,6 tūkst. eurų per metus), Švedija (apie 27 tūkst. eurų per metus) ir Prancūzija (25,6 tūkst. eurų per metus).
Tuo metu pačioje sąrašo pabaigoje yra Vengrija (11,2 tūkst. eurų per metus) ir Slovakija (11,4 tūkst. eurų per metus).
Lietuva tarp Europos šalių atrodo gana prastai ir atsiduria sąrašo antroje pusėje. Oficialūs duomenys rodo, kad Lietuvoje vienam šeimos ūkio nariui pernai teko apie 12,3 tūkst. eurų per metus. Visgi lenkiame kaimynus lenkus, kur vienam namų ūkio asmeniui per metus tenka 11,9 tūkst. eurų.
Tuo metu kita Lietuvos kaimynė Latvija šiame sąraše įsitaisiusi keliomis pozicijomis aukščiau su 12,8 tūkst. eurų vienam namų ūkio nariui per metus.
Taigi, duomenys rodo, kad Vakarų ir Šiaurės Europos šalys pasižymi didžiausiomis vidutinėmis pajamomis, o Pietų ir Rytų Europos regionai pastebimai atsilieka.
Įvertinus pajamas pagal perkamosios galios standartą (PPS) – dirbtinį piniginį vienetą, leidžiantį palyginti, ką pinigai gali nupirkti skirtingose šalyse – skirtumai šiek tiek sumažėja, tačiau išlieka dideli.
Atsižvelgus į šį vienetą ES vidurkis siekia 21 245 PPS, o tarp ES narių žemiausias rodiklis fiksuojamas Vengrijoje – 11 199 PPS.
Visgi vertinant pajamas pagal PPS kai kurių šalių situacija ryškiai pasikeičia.
Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Lenkija (18 064 PPS), Rumunija (13 023 PPS) ir Bulgarija (13 079 PPS) pagal perkamąją galią atrodo daug geriau nei vertinant nominalias pajamas.
Tuo metu Lietuva (15 110 PPS) vieno namų ūkio asmens pajamas vertinant pagal PPS yra dar žemiau, nei pagal nominaliąsias pajamas.
Atotrūkį lemia ekonomikos sektorinė struktūra
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, pastebi, kad atlyginimai Lietuvoje jau kurį laiką auga kone sparčiausiai ES ir tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių. Tačiau jų vidutinis lygis vis dar tebėra tarp žemesnių ES.
„Atotrūkį nuo išsivysčiusių valstybių lemia Lietuvos ekonomikos sektorinė struktūra. Vis dar didžiulę pridėtinės vertės dalį sukuria tradicinės pramonės, vidaus prekybos, statybų ir NT, transporto ir logistikos veiklos, kurių konkurencingumui darbo kaštai yra svarbi dedamoji“, – komentavo ji.
Ekonomistė neslepia, kad tai lemia pigi darbo jėga dalyje Lietuvos pramonės šakų.
„Dalis pramonės šakų vis dar priklauso nuo pigios darbo jėgos ir yra pakliuvusios į vidutinių pajamų spąstus: mėnesinis minimalus atlygis nuolat kyla, darbo jėgos trūksta ir konkuruoti su pigios darbo jėgos didesnėmis šalimis Rumunijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, jau nekalbant apie Aziją, tampa itin sudėtinga.
Stebime skaudų etapą išgyvenančią lengvąją pramonę – tekstilės ir siuvimo įmonių bankrotų pastaruoju metu padaugėjo“, – pažymėjo I. Genytė-Pikčienė.
Be to, ji pastebėjo, kad Lietuva išsiskiria Europoje ir šešėlinės ekonomikos dalimi, kuri slepia dalies užimtųjų tikrąjį pajamų lygį.
Visgi gera žinia, anot specialistės, yra tai, kad Lietuvoje vyksta reikšmingi ekonominės struktūros pokyčiai.
„Tiesioginės užsienio investicijos, inovacijų ir startuolių ekosistema, į technologinę pažangą ir produktyvumo didinimą nukreiptos materialinės investicijos, automatizacija ir robotizacija leidžia mūsų ekonomikai keistis, mažinti verslų imlumą darbo jėgai. Vis didesnė BVP dalis sukuriama aukštą ir aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose informacinių, verslo ir finansų paslaugų sektoriuose“, – pabrėžė ji.
Pasak ekonomistės, šie procesai kloja pamatus patrauklesnei atlyginimų struktūrai ir palaipsniui leis visiškai nusikabinti pigios darbo jėgos šalies etiketę. Tačiau esą svarbu, kad ši transformacija neišsikvėptų, o tik įgautų pagreitį.
Svarbiausia – išlaikyti investicinį patrauklumą
Pasak I. Genytės-Pikčienės, Lietuva neišsiskiria nei iškasenomis, nei žaliavomis, o vidaus rinka ir darbo ištekliai yra riboti. Todėl šalies sėkmę daugiausia lemia palanki verslo aplinka, darbštūs žmonės ir užsienio investicijos, kurios sustiprino aukštos pridėtinės vertės sektorius.
Ekonomistė pabrėžia, kad norint toliau kurti gerai apmokamas darbo vietas, būtina išlaikyti investicinį patrauklumą, konkurencingą mokesčių sistemą, stiprinti finansų rinką ir užtikrinti šalies saugumą, kuris šiandien yra vienas svarbiausių investuotojų kriterijų.
Ji pažymi, kad kalbant apie darbo jėgos kompetencijas, technologinių lūžių ir progreso eroje taip pat būtina neužstrigti dabartyje ir nuolat judėti pirmyn.
„Privalu gerinti išsilavinimo kokybę, tobulinti perkvalifikavimo mechanizmus taip, kad darbuotojai išliktų aktualūs darbo rinkoje, gebėtų atnaujinti kompetencijas. Mokymosi visą gyvenimą ir kompetencijų tobulinimo svarba tokių pokyčių akivaizdoje – ir mūsų pačių atsakomybė“, – pastebėjo I. Genytė-Pikčienė.
Lietuvai reikia nustoti teisintis?
„Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs Vilniaus universiteto ekonomistas Romas Lazutka pažymėjo, kad lietuviams iki Vakarų Europos šalių – dar tolokai ir pagal gyvenimo kokybę jų gyventojams tikrai neprilygstame.
„Tikrai dar negyvename, kaip vokiečiai. Atlyginimai Lietuvoje atskaičius mokesčius yra dvigubai mažesni, maisto kainos – tokios pat, o drabužiai bei batai – dar ir brangesni“, – pastebėjo ekonomistas.
R. Lazutka prisiminė ir daugelio kartojamą pasiteisinimą, kodėl Lietuva vis dar yra atsilikusi nuo kai kurių Europos valstybių. Ekonomisto nuomone, pasiteisinimas, kad tokią šalies padėtį lemia istorija, jau yra pasenęs ir neturėtų būti naudojamas.
Anot jo, vidutinio amžiaus (40–45 metų) žmonės sovietinio laiko realiai nepatyrė, nes jiems tuo metu buvo 5–10 metų. Todėl žiūrint į jų gyvenimo lygį sakyti, kad jis yra prastesnis dėl šio istorinio laikotarpio, nederėtų.
„Vis dar teisintis, kad galime būti atsilikę dėl to istorinio laiko, nėra gerai. Žinoma, mes tikrai vejamės ir mūsų skirtumai lyginant su kitomis pokomunistinėmis šalimis, pavyzdžiui, Gruzija, kuri nėra Europos Sąjungos (ES) narė, tikrai yra milžiniški.
Negalima sakyti, kad mūsų padėtis prasta, kai vertiname augimą. Tačiau reikėtų būti realistais ir prisiminti, kad tas augimas vyksta iš labai didelės duobės. Svarbių dalykų kainos pas mus yra pasiekę ES vidurkį, tuo metu algos yra dar dvigubai mažesnės“, – komentavo R. Lazutka.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
