Lietuvos banko ir kiti specialistai kaip pavyzdį rodo Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių pensijų sistemas. Jose į pensiją išėję gyventojai gauna apie 70 proc. buvusių darbinių pajamų.
Lietuvoje šis dydis – vos 43 proc., nes vidutinė senatvės pensija pas mus yra 483 eurai, o vidutinis atlyginimas į rankas – 1127 eurai. Prie pensijos pridėjus ir vidutinį 62,5 euro per mėnesį siekiantį pensijų anuitetą, kurį gauna 2 tūkst. gyventojų, kaupusių pensiją II pakopos fonduose, lietuvių pensininkų pajamos nesiekia nė 50 proc. vidutinės algos.
Jeigu turėtume švedišką pensijų sistemą ar bent tokią pajamų pakeitimo normą (pensijos ir atlyginimo santykį), tuomet vidutinė pensija būtų 306 eurais, arba 63 proc. didesnė už dabartinę ir siektų 789 eurus.
Vis dėlto taip nėra, nes Švedijos ir Lietuvos pensijų sistemos turi vieną esminį skirtumą.
Jeigu abiejose šalyse pirmoji pensijų kaupimo pakopa (socialinio draudimo arba „Sodros“ dalis) yra panaši, tai antroji pakopa, papildomas kaupimas pensijų fonduose, visiškai skiriasi.
Lietuvoje į komercinių bankų netiesiogiai valdomus pensijų fondus darbuotojai atiduoda 3 proc. savo atlyginimo, o iš kitų mokesčių mokėtojų per valstybės biudžetą dar pervedama 1,5 proc. vidutinio atlyginimo dydžio įmoka.
Švedijoje, kaip aiškina šios šalies Pensijų agentūra, antrosios pakopos profesinėmis vadinamų pensijų įmokas už darbuotojus iš savo kišenės moka darbdaviai. Šių įmokų dydis svyruoja nuo daugiau kaip 4 proc. iki daugiau kaip 30 proc. darbuotojų darbo užmokesčio.
Jau nuo 2006 m. Lietuvoje galioja Profesinių pensijų kaupimo įstatymas, tačiau, kitaip nei Švedijoje, mūsų šalyje darbdaviai neprisideda prie papildomo darbuotojų pensijų kaupimo. Taigi, tv3.lt pasidomėjo, kodėl taip yra.
Darbuotojai patys kalti – neprašė
Lietuvos profesinių sąjungos konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė stebėjosi, kad darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, tačiau siūlydami darbą nesiūlo prisidėjimo prie jų pensijos.
„Šiaip man pačiai keista. Tai galėtų būti jų interesas prisidėti tam tikru dar vienu papildomu priedu prie darbuotojų gerovės. Jie jau turi tokią praktiką: yra ir visokie draudimai darbovietėse, sporto klubai ir pan. Bet kiek mes užvedame kalbą, jie skeptiškai apie taip galvoja“, – pastebėjo pirmininkė.
Pasak jos, užuot skyrus tokius priedus darbuotojų pensijoms kaupti, Lietuvos darbdaviai renkasi pigesnį kelią – „geriau kokį kirgizą atsivežti“.
„Manau, nėra supratimo, kad priedų sistema gali būti platesnė nei vien darbo užmokestis. Gal ir kultūros nėra pagalvoti, kaip galima būtų daugiau prisidėti prie darbuotojų gerovės“, – svarstė pašnekovė.
Jos įsitikinimu, patiems darbdaviams būtų naudingiau skirti lėšų papildomam pensijų kaupimui, dėl ko jie lengviau pritrauktų ir išlaikytų darbuotojus.
„Kažkodėl darbdaviai to kratosi ir gal bijo atsakomybės prisiėmimo, galbūt kažkokio skirtingo modelio, negu jau šimtą metų įdiegta, naujovės galbūt. Ir, be abejo, tas jausmas, kad nenori išleisti daugiau darbuotojui. Gerinti darbo sąlygas ir didinti atlyginimą darbuotojui – čia yra utopija“, – komentavo I. Ruginienė.
Tačiau pirmininkė pripažino, kad jos vadovaujama konfederacija, kaip darbdavys, irgi neskiria lėšų 16-os darbuotojų papildomam pensijų kaupimui. Kodėl?
„Geras klausimas. Darbuotojai patys neprašė. Parodyti pavyzdį galėtume“, – sakė pašnekovė.
Galvoti apie darbuotojo senatvę – ne darbdavio pareiga
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis nelaiko darbdavių nenoro papildomai prisidėti prie pensijų kaupimo nesirūpinimu darbuotojais.
„Ar tikrai nesirūpina? Juk nuolat keliami atlyginimai taip pat prisideda prie didesnio kaupimo. Reikia suprasti, kad darbdaviai ieško priemonių, kurios motyvuotų žmogų pas tą darbdavį dirbti, nes ištekliai yra riboti.
Problema, kad dažnas darbuotojas renkasi gauti didesnį atlyginimą čia ir dabar arba kitas naudas – sveikatos draudimą, sporto klubo narystę. O papildomas darbdavio prisidėjimas prie pensijos nėra toks patrauklus, nes to naudą pajusi tik po daugelio metų“, – aiškino asociacijos vadovas.
Pasak jo, tokia situacija rodo finansinio raštingumo trūkumą ir su tuo susijusias problemas mūsų visuomenėje.
„Kiekvienas asmeniškai turime galvoti kaip užsitikrinti finansiškai saugią senatvę, už mus apie tai galvoti nėra darbdavio pareiga. Čia esminis turi būti valstybės vaidmuo – tiek informuojant visuomenę, tiek motyvuojant darbdavius aktyviau kaupti savo darbuotojo pensijai“, – įsitikinęs A. Romanovskis.
Jis leido suprasti, kad Lietuvoje darbdaviai iš savo kišenės veikiausiai nemokėtų papildomų pensijų įmokų taip, kaip daro Švedijos darbdaviai:
„Jei perkelsime dabartines gyventojų įmokas į II pakopą ant darbdavio pečių, niekas iš esmės labai nepasikeistų – dabar darbuotojas gauna didesnį atlyginimą, nuo kurio įmokas susimoka pats, kitu atveju – darbuotojas greičiausiai gautų ta pačia dalimi mažesnį atlyginimą, tačiau jo įmoką pensijų fondui pervestų darbdavys.“
A. Romanovskio nuomone, tam, darbdaviai labiau prisidėtų prie darbuotojų būsimų pensijų, reikia daugiau finansinio švietimo ir raštingumo.
„Darbdaviams mokant darbuotojų pensijų įmokas jos nėra papildomai apmokestinamos, todėl tai galėtų būti gana nebrangi darbdaviui ir patraukli darbuotojui papildoma paskata, bet apie tai reikia daug ir garsiai kalbėti, kad šios priemonės populiarumas išaugtų ir darbuotojus toks darbdavio prisidėjimas prie kaupimo motyvuotų“, – komentavo pašnekovas.
Jis tikino, kad būdamas darbdaviu, savo įmonėje moka įmokas už darbuotojus III pensijų pakopoje.
„Tačiau iniciatyva pirmiausia atėjo iš darbuotojų, kurie pradėjo su manimi kalbėti, kad jie norėtų kaupti pensijai ir derėtis su manimi kaip su darbdaviu, kokią dalį būtų galima pervesti į III pakopos pensijų fondą.
Jei yra finansinis raštingumas ir darbuotojai supranta pensijų kaupimo esmę, jie ateina ir kalbasi su darbdaviu ir jis prisideda. Turi būti abipusis sutarimas ir darbuotojų iniciatyva tuo klausimu, ko dažniausiai nėra“, – pastebėjo A. Romanovskis.
Darbuotojams nėra patraukli didesnė pensija?
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius tikino, kad šiuo metu darbdaviams vis dar trūksta visų sričių darbuotojų. Esą dedama daug pastangų, pritraukti darbuotojus, išlaikyti jų lojalumą ir didintų pasitenkinimą – tam naudojamos įvairios paskatos.
„Visgi darbdavio prisidėjimas prie darbuotojų kaupimo pensijų fonduose, kaip rodo praktika, nėra patrauklus paskatų instrumentas.
Darbuotojai reiškia nepasitikėjimą pensijų kaupimo sistema, retai ryžtasi investuoti, galbūt kartais turi per mažai suprantamos informacijos, žinių, apie tai, kaip veikia kaupimas“, – svarstė konfederacijos vadovas.
Pasak jo, prie pensijų kaupimo sistemos patrauklumo didinimo tikrai neprisideda darbuotojams nepatrauklios sukauptų lėšų atsiėmimo sąlygos. O ir darbuotojų atstovai pastaruoju metu viešai reiškia rimtą kritiką pensijų kaupimo sistemoms.
„Būtina keisti šią situaciją per švietimą, patikimos informacijos sklaidą ir politinį pastovumą pensijų kaupimo klausimu.
Manau, kad darbuotojams išreiškus norą ir lūkestį, kad darbdaviai labiau prisidėtų prie darbuotojų kaupimo pensijų fonduose, jie tikrai šią priemonę naudotų kaip darbuotojams siūlomą papildomą naudą juos pritraukiant ir skatinant išlikti įmonėse“, – komentavo R. Sartatavičius.
Jo teigimu, dalis įmonių prisideda prie darbuotojų pensijų kaupimo. Tačiau tai tik viena medalio pusė:
„Patys darbuotojai dažnai nereiškia tokio poreikio, darbdavių prisidėjimo prie pensijų kaupimo netraktuoja kaip darbo vietos patrauklumą didinančio faktoriaus.“
Taigi, kitiems darbdaviams esą nėra postūmio prisidėti prie darbuotojų pensijų kaupimo.
Darbdaviams reikia paskatinimo, kam šiaip mokėti?
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) vienija pensijų fondų valdytojus, kurie uždirba iš būsimų pensininkų lėšų administravimo. Pati asociacija ir jos nariai nuolat ragina kaupimui senatvei skirti kuo daugiau lėšų.
Vis dėlto pati asociacija, kaip darbdavys, už savo darbuotojus jokių papildomų įmokų į pensijų fondus nemoka. Esą taip yra dėl to, kad asociacija nėra įsteigusi specialaus pensijų fondo savo 2 darbuotojams, kurie dirba ne visu etatu ir gauna simbolinį atlyginimą.
Paklaustas nuomonės, kodėl būsima darbuotojų pensija rūpinasi ir savo pinigais prisideda tiek mažai Lietuvos darbdavių LIPFA direktorius Tadas Gudaitis sakė:
„Suteikus galimybę darbdaviams mokėti įmokas už darbuotojus, papildomų priemonės skatinimo veiksmų nebuvo, todėl kaupiančių darbdavių skaičius augimas nebuvo spartus.“
Pasak vadovo, asociacija iki šiol nėra sulaukusi nė vienos užklausos dėl profesinio fondo įkūrimo.
„Nors įstatymas yra, tačiau tokia galimybe kol kas niekas pasinaudoti nesiveržia. Neabejotinai – trūksta dėmesio darbdavių skatinimui ir motyvavimui“, – komentavo T. Gudaitis.
Anot jo, asociacija pritartų, kad Lietuvoje, panašiai kaip Skandinavijos šalyse, darbdaviai prisidėtų prie profesinių pensijų sistemos:
„Kaistant Lietuvos demografinei situacijai, manome, kad šalia darbuotojo asmeninio indėlio, valstybės paskatos, neabejotinai reikalinga ir trečia dedamoji – darbdavio dalis.“
Paklaustas, kas juos priverstų labiau prisidėti prie darbuotojų pensijų kaupimo, T. Gudaitis įvardijo „valstybės lyderystę“. Esą valstybė (kas iš esmės yra jos gyventojai – tie patys būsimi ir esami pensininkai, aut. past.) turi motyvuoti darbdavius, taikyti juos skatinančius mokesčių mechanizmus.
Be kita ko, T. Gudaitis vadovauja ir bendrovei „Swedbank“ investicijų valdymas“. Švedijoje šis bankas privalo mokėti su profesine sąjunga sutarto dydžio pensijų įmokas už visus darbuotojus. Lietuvoje bankas siūlo savanorišką pensijos programą savo darbuotojams.
Pagal ją į kaupimą pensijai įsitraukus darbuotojui įmonė prie to taip pat prisideda. Pirmąją pensijos programos įmokos dalį sudaro 2 proc. darbuotojo algos, o antrąją – atitinkama skatinamoji banko 2 proc. įmoka. Šie 4 proc. investuojami į darbuotojo pasirinktą III pakopos apriboto nutraukimo pensijų fondą. Į tokią programą yra įsitraukę 44 proc. darbuotojų, informavo „Swedbank“ Atlygio srities vadovė Kristina Andrėjaitytė.
Trūksta susitarimo tarp darbuotojų ir darbdavių
Lietuvos banko Investicinių paslaugų ir bendrovių priežiūros vadovas Audrius Šilgalis tiesiai neatsakė, kodėl mūsų darbdaviai papildomai neprisideda prie darbuotojų pensijų kaupimo ir kas priverstų juos tai padaryti.
Vadovas atkreipė dėmesį, kad II pakopos pensijų kaupimas Lietuvoje ir Švedijoje iš esmės skiriasi dviem aspektais.
Pirma, mūsų šalyje kaupiama 4–5 proc. nuo atlyginimo, kai Švedijoje – 10–15 proc. Antra, Lietuvoje darbdaviai vis dar labai vangiai prisideda prie darbuotojų pensijų kaupimo, pripažino pašnekovas, neatsakęs, kodėl taip yra.
„Galimybė dalį lėšų pervesti darbuotojams į II pakopos pensijų fondą atsirado jau nuo 2019 metų, tačiau matome, kad darbdaviai darbuotojų papildomai motyvacijai šiuo metu dažniau renkasi kitus produktus – pavyzdžiui, investicinį gyvybės draudimą ar III pensijų pakopą.
Tuo metu Švedijoje darbdavių kaupimas pensijai yra įtvirtintas šakiniuose ekonomikos sektorių susitarimuose tarp darbdavių ir darbuotojų“, – komentavo A. Šilgalis.
Pasak jo, Lietuvos bankas yra atviras tolimesnėms diskusijoms, kaip būtų galima artinti mūsų šalies pensijų sistemą prie užsienio gerųjų praktikų.
Lietuvos bankas ne kartą teikė viešas rekomendacijas, kuriomis skatino pensijų kaupimui skirti daugiau lėšų, tačiau pats turėdamas beveik 700 darbuotojų, jų pensijoms papildomai pinigų neskiria.
„Į profesinį fondą pervesti lėšas šiuo metu galimybių nėra, kadangi Lietuvoje nėra nė vieno tokio fondo“, – paaiškino A. Šilgalis.
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priminė, kad Skandinavijoje profesinės pensijos veikia kolektyvinių sutarčių pagrindu. Lietuvoje galimybė darbdaviams prisidėti prie darbuotojo kaupimo pensijai taip pat yra - tiek per II, tiek per III pensijų pakopą.
„Kodėl darbdaviai nėra labai aktyvūs, yra kelios priežastys: darbdaviai neretai įvardina didelę darbo vietos kainą, darbuotojai derybose su darbdaviais (jei jos vyksta) neretai pasirenka naudas, kuriomis galima naudotis iškart, pvz., darbo užmokesčio didinimą, sveikatos paslaugas ir kt.“ – komentavo ministerija.
Jos specialistai nesiėmė spėlioti, kas priverstų darbdavius labiau prisidėti prie darbuotojų pensijų kaupimo. Bet pasiūlė pačių darbdavių ir darbuotojų atstovų klausti, kodėl jie neinicijuoja pensijų sistemos peržiūros.
