Vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje yra maždaug dešimtadaliu mažesnis nei Latvijoje ir apie 50 proc. mažesnis nei Estijoje. Tiesa, latviai labai džiaugtis negali, nes dėl dar didesnės nei Lietuvoje darbo mokesčių naštos jų darbo užmokestis sumokėjus mokesčius tampa beveik toks pats, kaip ir lietuvių. Tačiau estai, net ir sumokėję mokesčius, gauna 50 proc. didesnį darbo užmokestį. Kyla klausimas, ar toks atotrūkis pagrįstas?
Akivaizdu, kad ne. Lietuvos produktyvumas šiuo metu net 14 procentų yra viršijęs prieš krizę buvusį piką, tuo tarpu Estijos produktyvumas šiuo metu yra mažesnis nei buvo 2007 metų pabaigoje. Lietuvos BVP, tenkantis vienam šalies gyventojui, pernai net pralenkė Estijos. Kitaip sakant, vidutiniškai vienas lietuvis sukuria daugiau pridėtinės vertės nei estas. Tiesa, vertės kūrime dalyvauja ne tik darbuotojas, bet ir kapitalas, todėl sukurtą vertę kapitalo savininkai ir darbuotojai dalinasi – pirmieji gauna dividendus, kiti – darbo užmokestį.
Kaip sukuriama vertė paskirstoma tarp darbuotojų ir kapitalo savininkų, priklauso nuo daugybės veiksnių. Tai lemia ir kapitalo panaudojimo intensyvumas. Negalima ginčytis, jog sektoriuose, kuriuose gamybos procese reikia daug brangių įrengimų ir mažai darbuotojų, didesnė dalis sukurtos vertės atiteks kapitalo savininkams, o ne darbuotojams. Daugumoje paslaugų sektorių yra priešingai. Paprastai didžioji pridėtinės vertės dalis atitenka darbuotojui – kirpykloje žmogaus indėlis daug didesnis nei žirklių ir kėdės savininko. Tiesa, tai nereiškia, kad paslaugų sektoriuje darbuotojai visada gaus didesnius atlyginimus. Dėstytojo bei mokytojo atlyginimą lems ir paslaugos kaina, o jei ji per maža, tai ir kompensacija už darbą bus neadekvati.
Tad kodėl Lietuvoje darbo našumas didesnis nei Estijoje, o darbo užmokestis gerokai mažesnis? Iš dalies šį reiškinį paaiškina skirtinga ekonomikos struktūra – Estijoje labiau išsivystę kvalifikuotai darbo jėgai, o ne kapitalui imlūs sektoriai. Daug didesnės įtakos turi kainų lygis – Estijoje kainos yra 20,6 proc. didesnės nei Lietuvoje. Tačiau ir tai nepaaiškina viso skirtumo tarp atlyginimų ir esminė priežastis yra daug nemalonesnė.
Galbūt mažą darbo užmokesčio augimą lemia per didelis pelno augimas, kitaip sakant, pridėtinės vertės prieaugis atitenka tik kapitalo savininkams? Tai populiarus, bet labai klaidingas spėjimas. Pernai „dalinantis“ šalyje sukurtą pridėtinę vertę, net 57,8 milijardai litų atiteko „likutiniam pertekliui ir mišrioms pajamoms“. Tai net 7,3 milijardais daugiau nei 2008 metais. Būtų klaida teigti, kad tai yra įmonių pelnas, nes prie mišrių pajamų priskiriamos ir, pavyzdžiui, gyventojų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymą, pajamos. Statistikos departamento ir VMI duomenimis, pernai įmonių pelnas prieš apmokestinimą buvo tik 8,8 milijardai litų, o geriausiais 2007 metais jis buvo pasiekęs net 20,2 milijardo.
„Likutinis perteklius“ yra balansinis rodiklis, gaunamas iš pridėtinės vertės atėmus kompensaciją dirbantiesiems bei gamybos mokesčius ir pridėjus subsidijas gamybai. Kitaip sakant, čia nusėda visi „nesueinantys galai“ – taip pat ir gyventojų pajamos vokeliuose. Būtent čia ir slypi svarbiausia atotrūkio tarp Lietuvos ir Estijos vidutinio darbo užmokesčio priežastis. Tiesa, darbo užmokestis Lietuvoje pastaruoju metu augo daug lėčiau nei darbo našumas, tačiau ši tendencija jau pradeda keistis. Todėl reikėtų užsiimti ne „raganų medžiokle“ – kaltinti kapitalo savininkus ir investuotojus, o toliau naikinti priežastis, lemiančias tokį masinį pajamų slėpimą. Mažinti darbo sąnaudų mokestinę naštą, ir didinti darbo santykių lankstumą – naujausiame Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indekse pagal šį kriterijų Lietuva yra 130 vietoje pasaulyje. Taip pat labai svarbu kelti motyvaciją mokėti ir gauti oficialų darbo užmokestį.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
