Kinija praranda pigaus gamintojo vardą, todėl garsių prekės ženklų savininkai ima žvalgytis į tas šalis, kurios yra arčiau namų, rašo CNBC. Vakarų Europos valstybių rūbų gamintojai ieško tiekėjų, kurie nebūtų pernelyg nutolę nuo gimtųjų namų.
Vis dėlto gaminti rūbus Kinijoje tebėra pigiau nei Moldovoje ar Maroke, todėl kaina nėra pagrindinė priežastis, kuri verčia perkelti gamybos linijas. Mados pramonėje paklausą lemia vartotojų įgeidžiai. Mažesniems rinkos žaidėjams tenka atsilaikyti prieš tokių milžinų kaip „Inditex“ konkurenciją. „Inditex“ sugeba pateikti platų rūbų asortimentą ir per itin trumpą laiką pristatyti produkciją iš gamyklų į parduotuves. Smulkesniems konkurentams belieka bandyti neatsilikti nuo rinkos lyderių. Gamybos linijų perkėlimas į kaimyninius kraštus yra viena iš priemonių, leidžiančių operatyviau reaguoti į rinkos tendencijas ir užtikrinti efektyvesnę kokybės kontrolę.
Rūbų gamyba Turkijoje ar Tunise vis dar tebėra brangesnė nei tokios pačios produkcijos gamyba Kinijoje, tačiau pamažu šis skirtumas mažėja.
Apatinių rūbų gamintoja „La Perla“ perkėlė rūbų gamybą iš Kinijos į Turkiją, Tunisą ir Portugaliją. Kompanijos atstovų teigimu, kaštai, skirti darbo jėgai Kinijoje, vis dar tebėra pigesni. Už darbą, kuris Kinijoje kainuoja 10 eurų, Tunise arba Turkijoje tenka mokėti 15-16 eurų.
Vis dėlto šis skirtumas tirpsta. Pastaruosius penkerius metus Kinijos atlyginimų indeksas kasmet augo po 15 procentų. „Insitut Francais de la Mode“ atlikto tyrimo duomenimis Kinijos pajūrio regionuose vidutinis mėnesinis atlyginimas pakilo nuo 240 eurų 2005 metais iki 400 eurų 2011 metais. Tuo tarpu vidutinis mėnesinis atlyginimas Tunise siekia 160 eurų, Maroke 152 eurus, o Moldovoje 200 eurų.
Kita vertus kinai darosi pernelyg išrankūs užsakymų atžvilgiu. Kai kurie mados namai skundžiasi, kad kinų tiekėjai reikalauja užsakinėti pernelyg dideles rūbų partijas. Savo ruožtu mados namai nenori rizikuoti ir užsisakyti pernelyg didelio produkcijos kiekio.
Anot „Jean-Charles de Castelbajac“ atstovės, Kinijos siūlomas kainos ir kokybės santykis nebetenkino mados namų poreikių, todėl kompanija nutarė perkelti gamybą į Vengriją. Tuo tarpu „Barbara Bui“ mados namai nutarė rūbus siūti Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Turkijoje. Tokį sprendimą lėmė atstumas ir kalbos barjeras, kuris neleido užtikrinti pageidaujamos kokybės. Tuo tarpu Rytų ir Pietų Europos gamintojai yra artimesni kultūriškai, tad derybos ir įsipareigojimų vykdymas šiuose kraštuose vyksta sklandžiau. Mados namų atstovai tvirtina, kad šiame versle itin svarbus yra greitas gaminio pristatymas rinkai, todėl mažesni produkcijos gabenimo atstumai suteikia kaimyninėms valstybėms didesnį konkurencinį pranašumą.
Prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei sumažėjo tekstilės gaminių paklausa todėl dalis Kinijos gamyklų buvo priverstos nutraukti veiklą. Išlikę kinų gamintojai įgijo didesnę derybinę galią, todėl jie ėmė drąsiau kelti savo sąlygas, susijusias su apmokėjimu už atliktą darbą, darbų terminais ir užsakymų dydžiais.
Kinai daug mieliau darbuojasi su užsakovais iš JAV, mat pastarieji nėra tokie įnoringi, jų rūbų modeliai būna paprastesni, be to, amerikiečiai užsako kur kas didesnius gaminių kiekius nei europiečiai. Atsigavusi pasaulinė paklausa leido kinams rinktis, todėl natūralu, kad amerikiečiai tapo geidžiamesni.
Prancūzų mados namai pripažįsta, kad gamintojai iš Rytų Europos, Tuniso ir Turkijos yra kur kas labiau linkę bendradarbiauti.
Reikėtų nepamiršti, kad pati Kinija stengiasi atsikratyti pigaus gamintojo statuso. Centralizuoto ekonomikos valdymo dėka vyriausybė bando nukreipti gamintojus link tų gamybos sričių, kurios reikalauja inovatyvumo, patirties ir technologinės pažangos.
Vis dėlto kol kas Kinija išlieka pagrindine Europos mados prekės ženklų gamintoja. „Institut Francais de la Mode“ duomenimis 2012 metas 75 proc. europietiškos mados produktų bus pasiūti Kinijoje.
Nuo praėjusių metų sausio iki rugsėjo mėnesio Europos tekstilės pramonės užsakymai Kinijoje išaugo 8 proc. ir pasiekė 23 mlrd. eurų. Tuo tarpu Maroke užsakymų augimas siekė 10 proc., tačiau bendra jų suma sudarė tik 1,7 mlrd. eurų.
„Institut Francais de la Mode“ tyrimo duomenimis prancūzų tekstilės pramonė pradeda vis aktyviau bendradarbiauti su Bulgarijos gamintojais, tuo tarpu jau dabar daugiau nei ketvirtadalis prancūziškų apatinių drabužių yra pagaminama Tunise ir Maroke.
Žinomi Europos mados prekės ženklai ieško naujų nišų Rytų Europoje. „Hugo Boss“ perkelia gamybą į Ukrainą. „Harrod's“ ir „Zara“ nusitaikė į Rumuniją. „Calvin Klein“ pradėjo bendradarbiauti su Baltarusių siuvyklomis, o „Dolce & Gabbana“, „Guess“ ir „Armani“ stiprina ryšius su Moldova.
Pamažu įsibėgėja tendencija perkelti įmones arčiau namų, tačiau ar ateis toks metas kuomet gamintojai parvyks į gimtąsias šalis? Ar grįš šlovingos dienos į tokius pramonės centrus kaip Detroitas?
