Kaip reikės sulaukti pavasario? Su tokiu klausimu dažnas šiandien ir gulasi, ir keliasi, nes artėjanti žiema žada tik viena: piniginių tuštėjimą.
Šluos jas komunalininkai, jau dabar gąsdinantys, jog brangs dujos – brangs ir šildymas, brangs šiukšlių išvežimas – brangs ir mokestis už šiukšles... Akivaizdu, jog dirbančiam žmogui neliks nieko kito, tik dar labiau atsiraitoti rankoves. Jei nepavyks užsidirbti, neliks nieko kito, tik kreiptis valstybės paramos ir prašyti kompensacijos už šildymą, Europos Sąjungos maisto paketų skurstantiesiems.
Mažesnes pajamas gaunantis tikrai neišgyvens, jei kainos ir mokesčiai augs. Nes juk kiekvienas žino, kiek dar pabrangs maisto produktai, kelionių bilietai, kai brangsta dujos. Sniego gniūžtės principas neišvengiamas: jei jau dujininkai ar naftos magnatai paridena į pakalnę kad ir mažą priedą prie kainos, tai prie jo ir limpa visi, kas nors lašą to kuro ar garą dujų naudoja savo veikloje: kepa duoną ar gamina mėsą, džiovina grūdus ar gabena daržoves... Visiems prireikia energijos, kurios kainos augimas gąsdina ne tik pensininkus ar socialiai remtinuosius...
Pastarieji jau plūsta į Socialinės paramos skyrių kompensacijų. Čia vieną dieną reikia ateiti tam, kad sužinotum, kada bus dalinami talonai. Tada gali ateiti ir stoti į eilę talonui gauti. Turėdamas taloną ir sulaukęs jame nurodytos datos, gali ateiti ir stoti į eilę tvarkytis dokumentų kompensacijai gauti.
Dažnas, kuris eina valstybės paramos prašyti, jaučia pažeminimą. Viena šiaulietė pasakojo, kaip darbdavys iš jos vyro, dirbančio statybose ir atėjusio prašyti atlyginimo vidurkio, tik pasišaipė: „Kaip jums negėda eiti į Socialinės paramos skyrių ir prašyti kompensacijos?“ „O kaip jums negėda mokėti man tokį atlyginimą, kad esu priverstas eiti prašyti socialinės paramos“, – nepasimetė darbininkas. Tačiau jam buvo gėda, nes tenka nusižeminti iki to, kuris nesugeba užsidirbti tiek, kad pakaktų susimokėti mokesčius, bet eina tvarkytis kompensacijos dokumentų. Tiesa, eina ne jis, eina jo žmona, kuriai tenka aiškintis, kelintų metų šeimos automobilis, kiek arų žemės kolektyviniame sode. Čia – ta vieta, kur suskaičiuota viskas. Grįžta moteris namo ir pasakoja tuos išgyvenimus vyrui. Girdi ir vaikai. Ir jie puikiai žinos, kad eiti ir prašyti – labai gėda. Verčiau užsidirbti.
Tačiau augančios kainos varguolio į ragą nesusuka – valstybė mokesčius kompensuoja, Europos Sąjunga kruopų-miltų padalina. Tegu tik kas antrą mėnesį, tegu jau be mėsos konservų, bet alkanas nelieka net ir tas, kuris gautus pinigėlius per kelias dienas iškeičia tikrai ne į duoną ir ne į moksleiviškas prekes. Nes ir jas pirko jei ne patys socialiniai darbuotojai, pirko patys tėvai, bet pinigėlių skyrė...
Akivaizdu, jog augančios kainos didina prašytojų armiją, nes daugėja žmonių, kurie niekaip neišgyvens, kurie tų mokesčių tikrai nepajėgs sumokėti. Ir tarp tų, kurie gyvena iš kompensacijų, iš paramos, labdaros bei kitų gerumo, grėsmingai daugiau.
Tos pačios sniego gniūžtės principu didėja gretos ir tų, kurie nuo kūdikystės užaugo šeimoje, kurioje nei tėvas, nei mama niekada... nedirbo. Jie tik... tvarkėsi dokumentus, prašė, reikalavo. Šie vaikai net nežino, ką reiškia rytą eiti į darbą, ką reiškia pyktis su darbdaviu ar bendradarbiais. Jie net nežino, kaip būtų, jei tėvas pramigtų į darbą ar susirgtų... Manau, jog jau yra vaikų, užaugusių tokiose šeimose, kuriose niekas nekalba apie darbą, kuriose niekas nesibaimina nei dėl krizės, nei dėl bankroto... Šiose šeimose kalbama tik apie tai, kad laikas eiti prašyti...
Kuo norės būti tokių šeimų vaikai, kai rinksis specialybę, kai atsistos savarankiško kelio kryžkelėje? Aišku tik tai, kad tokio minimumo, kokį šiandien moka valstybė, jiems tikrai nepakaks... Nes kompensacijos prašo tik tie, kurie dirba, kurie nesuduria galo su galu. Tie, kurie gyvena iš pašalpų, ne prašo – jie reikalauja. Jų vaikai tikrai žino, kad reikalauti – gerai, jie puikiai supranta, jog jei nereikalausi, tai ir negausi. Todėl ir nereikia abejoti, kad artėja tas laikas, kai mokesčių šuoliai ir prekių brangimas baigsis... riaušėmis, kurias sukels reikalautojai to, ko niekada net neužsidirbo: galimybės gyventi sočiau ir šilčiau.
Ir tos riaušės – jau ne už kalnų, nes reikalautojų atžalos jau turėtų skusti ūsus, ir, žinoma, norėti ne skurdaus prašytojo gyvenimo, kurį gyveno tėvai, kažkada praradę darbą, netekę sveikatos ar paslydę žalingų įpročių liūne. Užaugusių tokioje šeimoje ir net nepažinusių darbo kainos poreikiai – tokie pat maksimalūs, kaip ir to jaunimo, kurie svajoja apie didelius uždarbius...
Tad ar nevertėtų prieš keliant dujų ir šildymo kainas pasidomėti, ar prašytojų armijos gretose jau stovi antroji karta, kuri jau vadinasi ne prašytojų, bet reikalautojų armija? Jų ginklai – tikrai ne nuolankumas ir nusižeminimas. Jų ginklai – pyktis ir neapykanta. Ar pasirengę juos pasitikti tie, kurių rankose pinigai ir turtai?
Zita Katkienė
