Baltijos tautos turi bendrą negerą emigracijos rodiklį, sako Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunta Rone. Praėjusią savaitę Europos Parlamento nario Justo Paleckio biure surengtoje diskusijoje apie emigraciją ji skaičiavo, kad per pastarąjį dešimtmetį Latvijoje gyventojų sumažėjo 13 proc. Lietuvoje atitinkamai šis skaičius siekė 16-17 proc, Estijoje emigracijos tempai buvo kur kas lėtesni.
„Estijoje gyventojų skaičius per 2011 metus sumažėjo 0,2 proc. Šiuo metu Estijoje gyvena 1,34 mln. gyventojų – iš jų 924 tūkst. estų“, - estišką statistiką diskusijoje pristatė ilgametė susisiekimo ministerijos darbuotoja estė Siiri Bačiauskienė.
Estai sėslūs
Statistika rodo, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena 400 estų. Lietuvių, emigravusių gyventi į Estiją, skaičius kone penkis kartus didesnis ir siekia 2046 žmones. Latvių Lietuvoje atitinkamai gyvena apie 3 tūkst.
Estė Siiri Bačiauskienė teigė, kad šie skaičiai atspindi ir šių dienų realijas – estai yra sėslesni ir emigruoti iš savo šalies neskuba.
„Emigracija Estijoje yra tikrai maža, kadangi estai gal apskritai yra sėslesni, gal bijo išvykti“, - svarstė moteris.
Estijos statistikos departamento duomenimis, didžiausia emigracija šalyje užfiksuota 2006 metais (tuo metu iš Estijos emigravo 5 527 žmonės) ir 2010 m. (estų emigrantų skaičius siekė 5294). 2006-2010 m. iš Estijos emigravo maždaug 4,5 tūkst. estų.
„Labai daug estų, kurie dirba Suomijoje, gyvena Estijoje. Tokie žmonės neskaičiuojami kaip emigrantai“, - atkreipė dėmesį Estijos atstovė.
Ji taip pat sakė, kad Estija šiuo metu tampa vis patrauklesnė imigrantams. 2010 m. į Estiją atvažiavo 2 810 imigrantų. Didžioji jų dalis (1 577) atvyko iš Europos Sąjungos. Kita statistiškai reikšminga dalis imigrantų į Estiją persikėlė gyventi iš Rusijos (622).
Latviai emigruoja, nes neranda darbo
„Gyventojų sumažėjimas labiausiai jaučiamas tuose rajonuose, kuriuose tikrai nėra darbo, todėl žmonės ir išvažiuoja“, - apie latvių emigravimo priežastis kalbėjo Latvijos atstovė Gunta Rone. Čia pat ji pridūrė, kad Baltijos tautos turi bendrą negerą emigracijos rodiklį, todėl būtina apie tai kalbėtis ir ieškoti išeičių.
„Latvija šiandien galvoja apie dvigubos pilietybės suteikimą žmonėms, - kaip vieną iš galimų išeičių įvardijo pašnekovė. - Žmonės skeptiški šiuo klausimu, bet apie tai kalbama jau ir Vyriausybės lygmeniu“.
Ji pripažino pati turinti anūką, gyvenantį Londone, su kuriuos ryšį padeda palaikyti tik technologijos, todėl emigracijos problema jai yra artima ir skaudi tiek tautos, tiek ir asmeniniu lygmeniu.
Kaip vieną iš galimų priežasčių, kodėl Baltijos šalių gyventojai kenčia nuo emigracijos mastų, moteris įvardijo atlyginimų skirtumus ir neslėpė, kad „atlyginimo minimumas yra kažkas klaikaus“.
„Atlyginimo minimumas yra kažkas klaikaus. Jeigu minimumas yra žemiau skurdo ribos, tai apie ką čia galima kalbėti“, - piktinosi ji. Anot jos, iš dalies dėl šios situacijos kaltos ir profesinės darbuotojų sąjungos, kurios neišsireikalauja joms priklausančių teisių, o visuomenės dėmesys yra nukreipiamas nuo atlyginimų didinimo link įvykių Garliavoje, įvykių, susijusių su energetika, atomine elektrine ir pan.
„Antras dalykas, kad nėra jokio perspektyvinio šalies vystymo, Vyriausybės plano, absoliučiai nežinai, kas rytoj bus <...> Tai, kad žmogus nemato rytojaus, yra didžiausia problema“, - dėstė Vilniaus latvių draugijos pirmininkė.
Lietuviai svetur ieško pagarbesnio požiūrio į save
Diskusijoje dalyvavę Lietuvos atstovai ne kartą pabrėžė, kad šalies emigracijos mastai yra grėsmingi ir panašu, kad artimiausiu metu nesumažės, todėl tenka spręsti ne tik protų nutekėjimo problemą, bet ir mąstyti, kaip išlaikyti ryšius su emigrantais, kaip padėti jiems išlaikyti savo tapatybę ir saitus su tėvyne.
„Akivaizdu, kad reikia kelti atlyginimus ir pan., tačiau būtų per paprasta pasakyti – pakelkime atlyginimus, ir visi sugrįš“, - svarstė diskusijoje dalyvavęs Socialinių ekonominių tyrimų instituto direktorius Edvinas Menčikovas. Jo teigimu, kalbėdami apie emigruojančius lietuvius, turėtume aptarti ne tik finansinius dalykus, bet nepamiršti ir psichologinių aspektų, socialinio klimato.
„Pagrindinis klausimas yra, ar reikia dirbtinai skatinti grįžimą ir ką mes jiems duosime, kai jie grįš čia. Griš su trimis vaikais, kuriems užsienyje galėjo duoti viską, o čia jie gaus po 50 litų už kiekvieną vaiką iki 18 metų? - retoriškai klausė E. Menčikovas.
Jam antrino ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis, sakydamas, kad emigrancijos šaknys slypi ne tik finansuose, bet ir ydingame darbdavio požiūryje į savo darbuotojus.
„Vienas iš emigraciją skatinančių faktorių – darbo neturėjimas ir jo ieškojimas kitur. Tai yra banali tiesa. Tačiau yra ir kitų aspektų, į kuriuos nelabai atkreipiame dėmesio. Nėra civilizuoto darbdavio ir dirbančiojo santykio. Žmogus svetur ieško geresnio požiūrio į jį“, - apskritojo stalo diskusijoje sakė ekonomistas.
Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, pasaulio lietuvių akademijos projekto koordinatorė Vida Bagdonavičienė diskusijoje nuogąstavo ne tik dėl lietuvių išsivaikščiojimo, bet ir tautiečių saitų su Lietuva praradimo.
„ Nutautėjimo, išlikimo problema yra svarbesnis mums klausimas“, - sakė V. Bagdonavičienė.