Pristatome straipsnių – dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausiu kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.
10 valandų– tiek truko mano kelionė autobusu iš Utrechto Olandijoje į Londoną. Sudėjus, kiek laiko užtrukau ieškodama kambario Londone, skaičius būtų toks pat– 10 valandų. O štai laiką Utrechto kambario paieškoms skaičiuočiau ne valandomis, o paromis. Dvi šalys, trys pakeistos gyvenamos vietos ir labai skirtingos istorijos.
Olandiška kova už lovą
Pirma mano stotelė beveik metus trunkančiame nuotykyje užsienyje buvo nedidelis istorinis Olandijos miestas Deventeris. Čia aš mokiausi olandų kalbos. Turėjau kambarį bendrabutyje mėnesiui, vadinasi turėjau mėnesį susirasti kambarį Utrechte, mieste, kuriame mokysiuosi vėliau. Kadangi universiteto siūlomi bendrabučiai man buvo per brangūs, turėjau ieškoti kambario nuomai pati. Paieškos prasidėjo dar birželį Lietuvoje. Užsiregistravau į visus populiariausius kambarių nuomos puslapius, parašiau daug laiškų apie save ir kodėl noriu gyventi būtent tame vieninteliame bute. Ar daug atsakymų gavau? Ogi ne. Na ir gerai, galvojau, atvažiuosiu liepos pabaigoje į Olandiją ir pradėsiu normalias paieškas. Jei pasiseks, rugpjūčio viduryje jau turėsiu kur gyventi. Teisi buvau tik iš dalies, būnant Olandijoje tikrai sekėsi geriau, nes bent į laiškus atsakydavo mano ir butų pažiūrėti pakviesdavo, bet ne taip gerai, kaip tikėjausi.
Pirmasis vizitas į butą buvo ir pirmasis vizitas į Utrechtą, todėl jaudinausi dvigubai. Kaip visada atvažiavau kiek anksčiau, nes norėjau pasivaikščioti po rajoną. Tada aišku pasiklydau, nes olandai kai kur keistai gatves yra sužymėję– A gatvė yra kairėje pusėje, perėjus per gatvę, jau B gatvė. Na ir galiausiai radusi namą, sutikau pirmąjį savo konkurentą, nors tada jo dar tokiu nelaikiau. Žinojau, kad bute yra nuomojami du kambariai. Su berniuku pasikalbėjau apie tai, jis kaip tik ir norėjo kito kambario, todėl buvau rami, kai ėjome į butą. Šeimininkė aprodė kambarius ir pasiūlė prisėsti, kol kiti ateis. Bet pala, kas tie kiti? O tie „kiti“ buvo kovotojai dėl kambarių, kurių nesitikėjau išvysti. Atėjo dar šeši vieni už kitą puikesni žmonės. Nelabai tada dar supratau kas vyko, bet žinojau, kad reikia pasirodyti kuo draugiškesniu, protingesniu, rūpestingesniu ir visokiu kitokiu, ko tik buto šeimininkei reikia. Vakaras pasibaigė, sprendimas turėjo būti priimtas po kelių dienų. Labai keista patirtis tai buvo, bet maniau, kad čia tik viena tokia keistuolė organizuojanti tokius vakarėlius.
Bet ne, Utrechte visi darė tą patį.
Olandai tokius vakarėlius vadina hospiteeravond– svetingumo vakaras. Per hospiteeravond žmonės, gyvenantys bute ir turintys kambarį nuomai, pasikviečia potencialius nuomininkus, kad susipažintų ir nuspręstų, kas yra tinkamiausias. Dažniausiai hospiteeravond yra rengiamas pagal paprastą modelį, kiekvienam žmogui yra paskirtas laikas, kada jis turi ateiti ir sužavėti kitus. Vienam asmeniui yra skirta 15–20 minučių. Per tą laiką reikia sužibėti– papasakoti apie save, sužinoti apie bendrą buto tvarką ir pasiklausinėti apie būsimus kambariokus.
Atrodo, kad idėja gal ir būtų nebloga, bet olandai šiek tiek peržengė ribas savo svetingumo. Per vieną iš vakarų trys olandės aptarinėjo mano svorį ir problemas, kurias neva turiu dėl jo. Kitame bute vyrukai užsirašinėjo viską apie kandidatus ir, matyt, pridėdavo savo komentarų, nes konspektų lapas keliaudavo ratu ir visi krizendavo. Pasitaiko ir kitokių vakarėlių, kai visi susidomėję kambariu yra sukviesti į butą vienu metu, ir po 15minučių prasideda atmetinėjimo procesas– bute gyvenantys žmonės paprašo tylesnių svečių išeiti iš vakarėlio, nes jie nėra tinkami gyventi tame bute.
Liūdna ir graudu buvo, kai mėnuo Deventeryje ėjo į pabaigą, o gyventi Utrechte vis dar neturėjau kur. Bet tada atsirado lietuviai, kurie turėjo laisvą kambarį savo bute ir mane priėmė. Anksčiau jie net neplanavo kambario nuomoti, bet lietuvis lietuvį nelaimėje pažins.
D. Britanijos asortimentas
Pasibaigus mokslo metams Utrechte turėjau važiuoti į Londoną atlikinėti praktikos. Neturėjau kur gyventi, todėl, po olandiškos butų ieškojimo patirties, pradėjau paieškas su lengva įtampa. Ir ne tik aš jaudinausi– mano draugai ir šeima vis atakuodavo mane klausimais apie butą, o aš vis neturėdavau ką atsakyti. Bet paieškoms prasidėjus, viskas buvo daug paprasčiau nei tikėjausi.
Užsiregistravau į kelis populiariausius kambarių paieškos tinklalapius, aprašiau kas tokia esu, ką veiksiu Londone ir viskas. O tada pradėjau gauti laiškus iš butų savininkų, kurie sutiko laukti kad ir mėnesį vien tam, kad ateičiau pasižiūrėti kambario. Pradžioje atrodė, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Vienintelis dalykas, su kuriuo anksčiau nebuvau susidūrusi, tai rekomendacijų bei pažymų apie mano pajamas reikalavimas, bet tai neatrodė neįgyvendinama. Niekas per daug netestavo mano asmenybės ir mano pomėgių. Ir ta sistema man patiko. Juk galų gale ne man, o jiems manęs reikėjo! Žinoma, aš suprantu, kad Londonas tai ne Utrechtas, čia daug daugiau galimybių, bet į Londoną ir atvažiuoja daug daugiau žmonių nei į Utrechtą.
Dar būnant Olandijoje į mano elektroninio pašto dėžutę atėjo laiškas apie organizuojamą Speed Flatmating. Tai jau britiškas vakarėlis, kai į barą susirenka žmonės, kurie ieško ir siūlo kambarius. Kiekvienas dalyvaujantis prisiklijuoja kortelę su informacija apie save: vardas, kurioj dalyje siūlo/ieško kambario ir suma, kurią gali skirti nuomai arba kurios prašo. Tada prasideda keistas bendravimas, kai visi vaikšto ratais, žiūri į vienas kito korteles ir tikrina, ar esi tinkamas. Kas mane nustebino, kad didžioji dauguma susirinkusių buvo trisdešimtmečiai. Matyt, dėlto ir nuomos kainos svyravo nuo 550 iki 750 svarų per mėnesį, kas man, studentei bandančiai verstis iš stipendijos, yra labai brangu.
Kadangi kainos kambarių, kuriuos nuomojo britai, kandžiojosi, nusprendžiau pažiūrėti, gal ką gražaus ir įdomaus lietuviai siūlo. Skelbimų buvo daug, bet buvo viena problema– mano studijos. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau negauti gyvenamos vietos vien dėl to, kad studijuoju žurnalistiką. Kai skambinau dėl susitikimo kambario apžiūrėti, pasakiau, ką veiksiu Londone ir į mane sureagavo neutraliai. Bet kai atėjau į namą man pasakė: „Mano draugė iškart sakė tavęs nepriimti, nes tu esi žurnalistė.“ Esu, na ir kas? Aiškinau, kad neužsiiminėju jokiais tyrimais ir jei sugalvosiu rašyti apie tai, ką buto savininkai daro, būtinai viską suderinsiu. Tam kartui patikėjo manimi, bet vėliau kalbant vis grįždavom į tą patį: „Aš nenoriu kad apie mus rašytum.“ Tada vėl aiškinau, kad turiu rašyti savo baigiamajam darbui rašinius, o mano tema susijusi su teatru, lietuviai emigrantai čia ne prie ko. Gerai, įtikinau. Bet po kurio laiko vėl prie to paties grįžome: „Nenoriu, kad pakenktum mums, nerašyk apie mūsų gyvenimą...“ Tada išklausiau pasakojimų apie tai, ką jie veikia Londone, kaip čia pateko, kad yra sąžiningi žmonės ir neturi ko slėpti. Taip ir nesupratau, kuo galėčiau jiems pakenkti, jei gyvena gražiai ir tvarkingai. Matyt, žurnalistas emigrantui ne draugas.
Bet draugas kitiems. Dabar gyvenu su aire, kuriai visiškai vienodai, ką mokausi ar kokias rekomendacijas turiu. Po truputį pratinuosi prie miesto dydžio ir gyvenimo– jau pasidarė normalu skaičiuojant laiką pridėti po 1,5valandos skirtos kelionei, o einant per gatvę pirma pasižiūrėti į ant kelio nupieštas rodykles, kad susigaudyčiau, iš kurios pusės atvažiuos automobiliai. Beliko ausiai susitvarkyti su britišku akcentu.
