Užkasęs pinigėlį Buratinas laukė, kol užaugs pinigų medis. O jis kaip neauga, taip neauga. „Ką daryti, kad šeimos pinigai neišsilakstytų kaip katinai?“ – klausiame Odetos Bložienės, „Swedbank“ asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovės.
Kodėl nuolat stinga pinigų?
Pinigai – ribotas išteklius, o žmonių poreikiai ir norai – ne. Vis dėlto dažnai piniginėje vėjai švilpia ne todėl, kad per mažai uždirbame, o todėl, kad trūksta įgūdžių ar ryžto valdyti išlaidas. Kad ir kiek uždirbtume, jei nekontroliuosime išlaidų, vis atrodys, kad trūksta.
Kokių klaidų skaičiuodamos šeimos biudžetą daro poros?
Dažniausiai jos tokio neturi. Dvi banko sąskaitos, į kurias sutuoktiniai gauna atlyginimus, nėra šeimos biudžetas. Neretai poros nefiksuoja pinigų srautų ir kartais net negali tiksliai įvardyti pajamų, ką jau kalbėti apie išlaidas. Negalime valdyti situacijos, kol nežinome faktų. Būtent iš faktiškai matomų pinigų srautų galima stebėti sritis, kuriose yra erdvės taupyti, kaupti ir suvokti brangiai kainuojančias silpnybes. Galbūt atrodytų nekalti du litai už loterijos bilietą mėnesio pabaigoje virsta 112 litų, o gal trečdalį maisto išlaidų sudaro konditeriniai gaminiai?
Gal tokiais atvejais koją pakiša kredito kortelė – atrodo, kad ji bedugnė. Apsipirkti internetu – taip pat savotiška pagunda.
Kreditinė kortelė vis dėlto turi dugną – jis vadinamas kredito limitu, kuris kiekvienu atveju suteikiamas individualiai, remiantis asmens pajamomis ir turimais finansiniais įsipareigojimais. Tačiau elektroniniai pinigai kai kuriems žmonėms gali sukurti neribotumo iliuziją. Kreditinės kortelės Lietuvoje dar nėra toks masinis ir populiarus reiškinys kaip senesnėse rinkose (pavyzdžiui, JAV), kad jas būtų galima vadinti „atsakingomis“ už formuojamą tam tikrą finansinę visuomenės elgseną.
Ar reikėtų vesti šeimos biudžeto knygą? Iš jos paaiškėtų, kad gaudamas mažai, stebuklingas lietuvis išleidžia dvigubai...
Pagrindinė asmeninių finansų taisyklė, kuri atrodo tokia primityvi, kad dažnai nepelnytai nuvertinama – per tą patį laikotarpį išlaidos turi neviršyti pajamų. Žinoma, efektyviausia, jei biudžetas vedamas kas mėnesį. Tuomet metų pabaigoje galima įsivertinti išlaidų, o kartais ir pajamų, sezoniškumą. O tai labai naudinga informacija kuriantiems ilgalaikius planus. Pildyti namų biudžetą nėra sudėtinga, kai galima rinktis net iš kelių būdų – nuo virtualiųjų internete iki popieriaus lapo ant šaldytuvo. Tačiau, jei kantrybės ir ryžto tam nepakanka, rekomenduojama susidaryti ir įsivertinti biudžetą bent kartą per ketvirtį ar pusmetį.
O kaip reikėtų išmokti taupyti?
Pirmiausia reikėtų atskirti dvi sąvokas – taupymas ir kaupimas. Taupymas – išlaidų mažininiams, maksimalios vertės už kiekvieną išleistą litą siekis. Kaupimas – tam tikros sumos atidėjimas santaupoms. Dar tik pradedantiems taupyti ir kaupti tai – sąmoningi veiksmai, kurie ilgainiui tampa įpročiu ir tiek pastangų, kiek iš pradžių, nebereikia. Pradėti pirmiausia reikėtų nuo aiškaus tikslo formuluotės. Norite subalansuoti šeimos biudžetą? O gal sutaupyti atostogoms? Norite pradėti lankyti kalbos kursus? Tikslas ne tik padės kryptingai veikti, bet ir motyvuos. O tuomet metas imtis namų ūkio biudžeto.
Kokią santaupų sumą reikėtų vadinti nedegančia – jeigu įvyktų nenumatytų įvykių, ligų ar kitų bėdų?
Juodos dienos rezervas turėtų siekti bent 3–6 mėnesių darbo užmokesčio sumą. Vertinama, kad įprastomis ekonomikos sąlygomis būtent tiek laiko prireikia pakeisti ar susirasti naują darbą. Mažesnes finansines atsargas sau leisti gali atžalų ir finansinių įsipareigojimų neturintys asmenys.
Gyvenimas skolon – normalu? Kodėl taip sunku pažaboti norus ir gyventi pagal galimybes? Juk mūsų tėvams skola buvo negarbė.
Paskolos savaime nėra nei geros, nei blogos. Tai – finansinis instrumentas, skirtas tam tikriems poreikiams tenkinti. Svarbiausia, kokiomis sąlygomis ir kam jis bus panaudotas. Skolintis prasminga, kai skolintos lėšos kuria vertę – būstui, verslui, studijoms. Tačiau ne vartojimui ar daiktams, kurių vertė iškart įsigijus pradeda mažėti. Na, įsivaizduokite paskolą žieminiam paltui. Jau po 14 dienų šis daiktas tampa dėvėtu ir jo vertė pradeda mažėti. O paskolą ir palūkanas vis dar tenka mokėti. Kartais net tada, kai paltas suplyšta.
Kodėl tėvai ir seneliai gauna kur kas mažiau pinigų, bet turi daugiau santaupų? Ar normalu, kai seni tėvai išlaiko vaikus?
Pirmiausia, jei lyginame savarankišką gyvenimą pradedantį jaunuolį ir jo senelius, akivaizdu, kad kalbame apie senelių viso gyvenimo santaupas. To tikėtis iš studijas baigusio jaunuolio negalime. Tačiau skiriasi ir kartų poreikiai. Seneliai ar tėvai dažnai jau yra susikūrę aprūpintą ir jiems priimtiną buitį, jų poreikiai mažesni nei jauno, savarankišką gyvenimą tik pradedančio asmens, kuriam reikia ir būsto, dažnai ir transporto priemonės, norisi pakeliauti, gražiai apsirengti ir pasilinksminti. Be abejo, negalime nuvertinti ir kito svarbaus veiksnio – gyvenimiškos patirties suformuoto finansinio mentaliteto. Tėvai ir seneliai buvo ne vieno ekonomikos ciklo ir net santvarkos liudininkai. Todėl yra atsargesni ir siekia pasirūpinti finansiniu saugumu ne tik dabar, bet ir ateityje. Jaunas žmogus dažnai turi per daug poreikių šiandien, kad pagalvotų ir apie ateities reikmes.
Kiekviena karta turi pasirūpinti savo poreikiais. Idealiomis aplinkybėmis nei suaugę vaikai turėtų tikėtis finansinės paramos iš pagyvenusių tėvų, nei tėvus turėtų išlaikyti vaikai, jei sugebėta laiku pasirūpinti finansiniu saugumu pensijoje. Deja, aplinkybės labai retai būna tobulos ir tai matyti iš ydingų finansinių santykių tarp vaikų ir tėvų pavyzdžių.
Kalbant apie tėvų paramą suaugusiems vaikams – kaltės būta abiejose pusėse. Vaikai turėtų suprasti, kad būdami savarankiški jie turi gebėti pasirūpinti savo poreikiais patys arba juos sumažinti. Juk tėvai juos remdami netenka galimybės pasirūpinti ateitimi. O tėvai turėtų skatinti atžalų finansinį savarankiškumą ir nekurstyti lūkesčių bei netenkinti jų prašymų „paskolinti“ kelis šimtus litų kaskart atvykus aplankyti. Žinoma, nekalbame apie pavienius nelaimingų atsitikimų atvejus, kai svarbu suburti visą šeimą.
Ką daryti, jei paskolos bankui tampa nepakeliama našta, kai šeima beviltiškai įsiskolino?
Svarbiausia, kad asmuo nevengtų kreditorių ir nelauktų, kol problemos išsispręs savaime. Susidūrus su finansiniais sunkumais ir turint paskolų, pirmiausia pačių aiškumui reikėtų susidaryti turimų finansinių įsipareigojimų suvestinę, surašyti kreditorius, paskolos likučio sumas, terminus ir mėnesio įmokas. O tada štai su tokia suvestine keliauti pas kreditorius ir paaiškinus problemas, su kuriomis susiduriama, ieškoti abi puses tenkinančių sprendimų. Jei situacija itin sudėtinga, nereikėtų vengti ryžtingų sprendimų, pavyzdžiui, keisti būstą, gyvenamąją vietą, kuriam laikui atsisakyti asmeninės transporto priemonės ir pan.
Į kokias pinkles įvilioja greitieji kreditai, kurių labai priviso? Kiek jie – gerai, kiek pavojingi?
Greitieji kreditai savo kelią rinkoje skynėsi dviem tariamais privalumais – greitu rezultatu ir prieinamumu. Nereikia kreiptis į banką, pateikti dokumentų ir informacijos apie pajamas bei įsipareigojimus, laukti sprendimo. Sugundyti šių privalumų žmonės nepasidomi, kokia kaina siūlomas toks patogumas. O kaina paprastai siekia bent porą šimtų procentų metinių palūkanų.
Kodėl žmonės daiktus sieja su laime ir nemoka suvaldyti godulio?
Į šį klausimą geriausiai atsakytų psichologas. Manyčiau, kad lietuvių polinkis kaupti daiktus ir, anot jūsų, sieti juos su laime, susijęs su istoriniu kontekstu, ekonomikos sąlygomis, kuriomis teko gyventi, t. y. nuolat trūkdavo arba daiktų, arba pinigų. Tad vieni kaupia daiktus iš atsargumo („gal prireiks“), kiti – taip užsitikrina saugumo jausmą („kol dar galiu įsigyti“), treti – fizinį turtą, apsirūpinimą sieja su socialiniu statusu. Išsivaduoti iš šio mentaliteto nėra lengva, tad kai kurios stebimos tendencijos greičiausiai keisis tik keičiantis kartoms.
Kokie mūsų pirkimo ypatumai? Ir kaip juos pakeisti?
Kaip vieną pagrindinių ydų apsiperkant išskirčiau tai, kad apsipirkimas dažnai traktuojamas kaip pramoga. Todėl retai išvengiama spontaniškų išlaidų (skaičiuojama, kad maisto prekių krepšelyje tokių – apie 30 procentų). Į parduotuves reikia eiti su tikslu, bet ne pasivaikščioti ir pasidairyti.
Kalbant apie stambius pirkinius, reikėtų laikytis 24 valandų taisyklės. Kai pamačius ir užsimanius įsigyti neplanuotą ir brangų pirkinį, prieš imantis veiksmų pagalvojama bent 24 valandas. Dažnai po jų ne tik įsigijimo sąlygos, bet ir pats pirkinys nebeatrodo toks patrauklus ir būtinas. Jei kalbame apie namų ūkį su dviejų ar daugiau asmenų bendru biudžetu, galima susikurti savų taisyklių. Pavyzdžiui, jei kažkoks pirkinys kainuoja daugiau nei 100 litų, prieš įsigyjant jį pasitarti su šeimos nariu. Dažnai būtent partneris ar draugai gali padėti atsikratyti emocijų vertinant pirkinį.
Jei spontaniški pirkiniai – dažnai pasikartojanti problema, į pagalbą galima pasitelkti ir kitų priemonių, pavyzdžiui, kortelės atsiskaitymo ir išgryninimo limitus. Standartiškai daugeliu atveju banko kortele per dieną galima atsiskaityti už 1 000 litų, o išgryninti – 4 000 litų. Tačiau pakanka asmens prašymo bankui, kad limitai būtų sumažinti iki tam tikrų mažesnių sumų. Apsipirkimams galima turėti ir atskirą pirkinių kortelę, kurią papildysite tik jiems skirta pinigų suma. Jei elektroniniai pinigai kelia problemų vertinant išlaidas, į parduotuvę keliaukite tik su tiek grynųjų pinigų, kiek būtina susidarytam pirkinių sąrašui arba galite išleisti.
Kaip racionaliai pirkti maisto parduotuvėje?
Apsipirkti reikėtų kartą per savaitę, o po to tik papildyti atsargas greitai gendančiais produktais. Kasdieniai po darbo alkano asmens užbėgimai į parduotuvę reikšmingai tuština piniginę ir neretai baigiasi nemažos dalies maisto išmetimu.
Apsipirkimas turėtų prasidėti namuose pasitikrinant likučius, apgalvojant, ką ketiname gaminti ir atitinkamai sudarant pirkinių sąrašą. Žinoma, jis menkai padės, jei nebūsime pasiryžę griežtai jo laikytis prekybos vietoje. Tad į parduotuvę reikėtų žengti turint pirkinių sąrašą, laiko ir pinigų limitą. Mat kuo ilgiau vaikščiojame dairydamiesi po parduotuvę, tuo daugiau nebūtinų ir neplanuotų pirkinių atsiduria pirkinių krepšelyje. Pravartu žinoti ir keletą rinkodaros gudrybių, naudojamų maisto parduotuvėse. Pavyzdžiui, būtiniausios prekės (duonos, pieno gaminiai ir kt.) dažniausiai išdėstomi parduotuvės gale, tikintis, kad pakeliui iki jų krepšelyje atsidurs ir vienas kitas nebūtinas pirkinys. Viršutinėse lentynose nėra sudėtos geriausios kokybės prekės, o apatinėse – prastesnės. Tiesiog pirmųjų gamintojai daugiau lėšų investuoja į labiau matomą vietą lentynoje.
Kaip sutaupyti senatvei? Gal tai reikia pradėti daryti nuo jaunystės ir nepasitikėti jokiais fondais ar ne visai stabilia valstybe, linkusia į staigmenas? Gal tiesiog atsargas dėti į banką arba įdėjus į stiklainį užkasti sode (juk bankas gali bankrutuoti)?
Išėjus į pensiją dalis gyvenimiškų poreikių natūraliai sumažėja. Paskaičiuota, kad kokybiškam gyvenimui senjorai turėtų gauti bent du trečdalius buvusių pajamų. Lietuvoje iki tokio rodiklio toloka. Tad be abejonės, finansiškai saugiai senatvei užsitikrinti kaupti reikėtų pradėti kuo anksčiau. Kaip argumentą už pradėjimą kaupti vos gavus pirmąjį darbą pateiksiu pavyzdį: kad dabartinis 25 metų žmogus užsitikrintų 70–80 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio pensiją, pakaktų kas mėnesį atsidėti po 50–100 litų. Kad tokio pat dydžio pensiją gautų kaupti pradedantis 40-etis, jam kas mėnesį tektų atidėti po 120–200 litų.
Pasirinkta finansinė priemonė mažiau svarbi nei pats reguliaraus kaupimo faktas. Tačiau pinigų tikrai nereikėtų laikyti stiklainyje sode, mat ne tik infliacija mažina santaupų vertę, bet galite ir užmiršti, kur tą stiklainį užkasėte (šypsosi). Tačiau kuo anksčiau pradedama kaupti, tuo didesnę riziką ir tikėtina pelningesnę finansinę priemonę reikėtų rinktis. Mat per ilgą laikotarpį net akcijų rinkos svyravimai išsibalansuoja ir fiksuojama teigiama grąža. Pensijų fondai – patrauklus sprendimas tiems, kurie nėra linkę domėtis ir aktyviai valdyti savo finansų. Nereikėtų baimintis pensijų fondus valdančios bendrovės bankroto – jas valdančių bendrovių turtas atsietas nuo pensijų fondų turto, tad net bendrovei bankrutavus, kaupiamos lėšos būtų saugios.
Ar reikia su visa šeima, taip pat ir vaikais, aptarti šeimos finansus?
Be abejo, vaikus reikėtų įtraukti į kai kurių finansinių klausimų svarstymą šeimoje ar net kas mėnesį sukviesti „šeimos finansų tarybos posėdį“. Tokie pasitarimai – puiki galimybė parodyti atžaloms, kad ir tėvai turi kažko atsisakyti, rinktis, jog pinigai yra ribotas išteklius ir jų yra tiek, kiek buvo uždirbta, o ne tiek, kiek reikia. Be to, vaikai būna daug geranoriškesni ir linkę į kompromisus, kai jaučia turį teisę dalyvauti priimant sprendimus.
L. Glebavičiūtė
