Memų, kuriuos dažnas žmogus žino, kaip paveikslėlius su juokingais užrašais, fenomeną tyrinėjantis Niujorko universiteto doktoranas Patrickas Davisonas teigia, kad memai padeda žmonėms internete burtis į specifines grupes ir pataria į ką atkreipti dėmesį, norint iš memų pasipelnyti finansiškai.
– Studijuojate interneto memus, kodėl kas nors norėtų tai daryti?
– Įdomus klausimas. Viena priežastis, kodėl studijuoju memus – kiti žmonės to nedaro. Tačiau tai pradeda keistis ir žmonės interneto memų kultūrą pradeda priimti rimtai. Tai tampa daug didesne mūsų kultūros dalimi, net jei memai dažnai būna kvaili, įžūlūs ir blogai pagaminti. Manau, kad bloga idėja šią tendenciją ignoruoti.
– Ką savo tyrimuose jau radote?
– Vienas įdomiausių dalykų, kurį radau – elementarus. Memai internete naudojami nubrėžti riboms tarp socialinių grupių, todėl žmonės dažnai klausia kodėl memai yra tokie, kokie yra, arba kodėl jie jų nesupranta. Daugeliu atveju bendruomenės, kurios kuria memus internete, juos naudoja nustatyti ir kontroliuoti, kas priklauso jų grupei.
Fizinėje erdvėje yra labai lengva kontroliuoti kas priklauso grupei, tačiau internete nėra fizinių barjerų, todėl galvoju, kad memai veikia kaip vidiniai juokeliai ir padeda kitiems žmonėms, kurie tai supranta, būti kartu, o nesuprantančius atsijoti.
Dar vienas įdomus dalykus – skirtumai, kaip interneto memai yra naudojami skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, Kinijoje cenzūruojamas internetas, todėl labai daug memų yra paremti žodžių žaismu ar kalambūrais, nes to negalima cenzūruoti.
– Kaip pats apibrėžiate memą? Ar tai tiesiog paveikslėlis su juokingu užrašu?
– Aš memą apibrėžiu labai plačiai. Iš esmės memai neturi nieko bendro su internetu. Memai tėra elgesys, kopijuojamas tarp organizmų. Dalykai, kaip kalba, yra memai. Tačiau sakydami „memai“ žmonės dažniausiai ne tai turi omenyje.
Internete, pavyzdžiui, net el. paštas yra memas. Faktas, kad aš nerašysiu laiško, neskambinsiu, bet parašysiu elektroninį laišką – tai elgesys, kuris kartojamas. Todėl yra šioks toks skirtumas tarp kiekvieno memo. Interneto memai yra memų kultūros dalelė, kurią žmonės dažniausiai turi omenyje, kalbėdami apie memus.
Taip pat knygoje rašo skyrių pavadinimą „Gyvūnų ekonomika internete“ (angl. Animal Economy Online). Taigi kokia ekonominė gyvūnėlių pusė?
Bandau istoriškai pažvelgti į žmonių ir gyvūnų santykį, kuris visada egzistavo. Akmens amžiuje mėtėme ietis į gyvūnus. Tai sukurdavo vertę, nes žmonės gaudavo valgyti. Žemės ūkyje gavome kitą vertę iš gyvūnų. Moderniais laikais turime naminius gyvūnus, žmonės už norimus gyvūnus pasirengę mokėti dideles pinigų sumas.
Gyvūnai patys pinigų negeneruoja, žmonės jiems skiria pinigus. Tai nesibaigia, kai jie patenka į internetą. Populiariausia forma – mielų gyvūnėlių vaizdo klipai. Kiekvieną savaitę, kas nors klausia: „Ar matei tą mielą pandą, kurią kažkas kuteno?“ Kalbant apie gyvūnų ekonomiką, daugiau galvojama ne apie pačią ekonomiką, ieškoma, ar yra kažkokia ne piniginė vertė, kuri skatina žmonių ir gyvūnų sąveiką, kai visa tai persikėlia į skaitmeninę erdvę.
– Gal savo tyrimuose ieškote būdų, kaip užsidirbti iš memų ir juokingų gyvūnų internete?
– Trumpas atsakymas – ne. Aš neturiu verslo ar reklamos patirties. Mano praeitis labiau siejasi su menu. Tačiau dažnai išgirstu šį klausimą, todėl nuolat apie tai galvoju.
Internetas pats savęs neišsilaiko – reklama šiandien išlaiko nemažą dalį interneto. Vienas didžiausių dalykų, kurį aš ir kiti su manimi dirbantys vaikinai sako: didžiausias skirtumas tarp memų yra forma ir turinys.
Kai sakote, kad visi žmonės dalinasi mielų katinų nuotraukomis internete – svarbiausia to dalis yra faktas, kad jais dalinamasi, o ne mielos katės. Tačiau matome, kad yra daug reklamos kampanijų, kurios susitelkia tik ties turiniu. „Katės populiarios? Ir mes jas naudosime.“ „Šis vaikinas buvo populiariame vaizdo klipe? Panaudosime ir mes“. Tai blogas kelias.
Tai visada jaučiasi, kaip bandymas dar kartą naudoti „kietą“ sprendimą ir pavogti dalį to „kietumo“. Pirmiausia kažkurio memo „kietumą“ sukūrė ir išpopuliarino forma, nes žmonės norėjo jais dalintis, galėjo tai padaryti ir galėjo kažką pasiekti tai darydami. Tai daug sunkiau pastebėti.
Geriausias pavyzdys – „Old Spice“ reklaminė kampanija su Isaiah Mustafa. Jie sugalvojo naują dalyką, įdėjo į „YouTube“ ir atsakinėjo žmonėms „Twitter“ tinkle – jie elgėsi taip pat, kaip ir elgiasi vartotojai, tačiau tuo pačiu pridėjo elementą, kurį galėjo pridėti tik jie patys. Nežinau sėkmės recepto, bet žinau, kad yra didelis skirtumas tarp naujos vertės suteikimo ir sėkmingų dalykų kopijavimo.
