„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį, kad vidutinė senatvės pensija 2023 metų pradžioje Lietuvoje siekė 539 eurus, o vidutinis darbo užmokestis į rankas – 1250 eurų.
„Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, tai yra vienas didžiausių atotrūkių tarp senatvės pensijų ir atlyginimų, ir tai reiškia, kad lietuviai išeidami į pensiją patiria didelį pajamų bei gyvenimo kokybės sumažėjimą.
Atotrūkis tarp dirbančiojo pajamų ir jo gaunamos senatvės pensijos yra vadinamas pakeitimo norma. Jis parodo, kaip dirbančiojo pajamos pasikeičia jam išėjus į pensiją. Ši pakeitimo norma Lietuvoje siekia 43 proc. ir yra viena mažiausių tarp ES šalių. Pavyzdžiui, Danijoje šis rodiklis siekia 84 proc., Olandijoje 85 proc., Austrijoje – net 87 procentus“, – vardijo ekonomistas.
Anot jo, dažniausiai vyresnio amžiaus asmenų finansiniai poreikiai yra mažesni – jiems rečiau reikia rūpintis vaikais, paskolos jau gražintos, kuklesni ir kai kurie kiti poreikiai.
„Tačiau net ir atsižvelgus į šiuo pokyčius, dažniausiai rekomenduojama, pensijos pakeitimo norma turėtų siekti bent 70 procentų“, – sakė N. Mačiulis.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka pastebėjo, kad dalis žmogaus išlaidų priklauso nuo to, ar jis dirba.
„Kai žmogus senatvėje nebedirba, jo išlaidos sumažėja. Pavyzdžiui, atkrenta transporto išlaidos, drabužių tiek daug nebereikia. Taip pat išlaidos maistui sumažėja, nes nebereikia eiti pietauti į kavines. Sudėjus šias išlaidas, skaičiuojama, kad vyresnis žmogus išėjęs į pensiją, patiria mažiau išlaidų.
Tačiau yra viena sąlyga. Į pensiją išėjusio žmogaus gydymo išlaidos turi būti padengiamos iš sveikatos draudimo fondo. Vis tik realybė yra kitokia. Pensininkai dažnai skundžiasi, kad jie labai daug pinigų išleidžia vaistams, nes tik dalis jų yra kompensuojami“, – komentavo profesorius.
Didesni mokesčiai padidintų ir pensiją?
Anot R. Lazutkos, pensiją padėtų padidinti didesni mokesčiai dirbantiems.
„Ir mokesčiai turėtų būti didinami nebūtinai tik tiems, kurie dirba su darbo sutartimi. Pas mus mokesčiai mažesni tiems, kurie gauna pajamas dirbdami savarankiškai. Ir dabartiniai mokesčių reformos pakeitimai, orientuoti į mokesčių didinimą savarankiškai dirbantiems, yra teisingi. Reikia paimti daugiau mokesčių iš tų, kurie pajėgūs mokėti.
Tačiau yra suinteresuotų žmonių, kurie daug uždirba iš individualios veiklos ir nenori mokėti mokesčių“, – įsitikinęs ekonomistas.
Pasak jo, kita dalis žmonių neteisingai supranta, kas yra gyventojų pajamų mokestis.
„Tai yra mokestis mokamas nuo pajamų. Jeigu žmogus gavo 1 tūkst. eurų, jis turi būti apmokestinamas vienaip, o jeigu gavo 2 tūkst. eurų, jis turi būti apmokestinamas jau kitaip.
Nesvarbu kokia žmogaus veikla, ji niekuo dėta. Juk su darbo sutartimi dirbantis chirurgas ir pardavėjas apmokestinami atsižvelgiant ne į jų veiklą, bet į pajamas. Ir tai yra teisinga, nes pajamų mokestis yra diferencijuotas pagal pajamų dydį“, – aiškino R. Lazutka.
Jo nuomone, mokesčių reformai priešinasi žmonės, kurie gauna didžiules pajamas ir moka daug mažesnius mokesčius negu žmogus, dirbantis su darbo sutartimi.
„Dar akcentuojama, kad mokesčių nereikia vienodinti, nes savarankiškai dirbantys žmonės susikuria sau darbo vietą. Tačiau juk ir dirbantis žmogus su darbo sutartimi ne bet kaip patenka į tam tikras pareigas, jis turi turėti kvalifikaciją.
Be to, kalbama apie riziką, su darbo sutartimi dirbantis žmogus irgi gali būti bet kada atleistas, nuo to sutartis neapsaugo“, – pastebėjo ekonomistas.
Jam pritarė ir N. Mačiulis. Anot jo, didesnes socialinio draudimo įmokas mokėti – ir didesnes pensijas gauti ateityje – galbūt galėtų kai kurie savarankiškai dirbantys.
„Tačiau dabar svarstomos mokesčių reformos kontekste girdime, kad apetitas tokiems pokyčiams nėra didelis“, – komentavo ekonomistas.
Pensinio amžiaus didinimas problemos irgi neišspręstų
N. Mačiulio teigimu, pensinio amžiaus vėlinimas, kuris leidžia surinkti daugiau socialinių draudimo įmokų iš didesnės dirbančiųjų grupės ir perskirstyti jas mažesnei pensininkų bendruomenei.
„Tačiau daugelio gyventojų nuomonę apie pensinio amžiaus vėlinimą neblogai iliustruoja Prancūzijos drama – ketinimai pavėlinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų ten pavirto į daugiau nei du mėnesius trunkančius streikus, riaušes ir šiukšlių kalnus gatvėse.
Lietuvoje pensinis amžius pamažu didėja. 2026 metais pasiekęs 65 metus, jis nedaug skirsis nuo daugelio Vakarų valstybių, todėl tikėtina, kad tolimesniam jo kėlimui erdvės (ir noro) turbūt nebus“, – prognozavo ekonomistas.
R. Lazutka tokiai prognozei irgi pritarė. Anot jo, Lietuvoje vėlinti pensinį amžių būtų sunku.
„Jis ir taip yra ilgas. Daugelio žmonių, ypač vyrų, sveikata yra prasta.
Tačiau galima į darbo rinką įtraukti šiuo metu nedirbančius žmones, kurie yra neįgalūs ar ilgalaikiai bedarbiai. Galima sudaryti sąlygas ir pritaikyti darbo vietas, apmokyti juos naujų profesijų. Jeigu žmogus buvo vairuotojas ir tapo neįgalus, galbūt jis galėtų dirbti kasininku“, – priemones didinti dirbančiųjų skaičių vardijo profesorius.
Pensininkai galėtų dirbti lengvesnius darbus
N. Mačiulis svarstė, kad vyresnio amžiaus gyventojų savanorišką sprendimą ilgiau likti darbo rinkoje gali paskatinti ir, pavyzdžiui, lankstesnė darbo savaitė ar mokestinės lengvatos.
„Ką prarastų valstybė, jei, pavyzdžiui, dirbantys pensinio amžius gyventojai neturėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio? Sulaukę tokio amžiaus ne visi nori ir gali dirbti, bet papildomos paskatos galėtų prisidėti prie kelių problemų sprendimo – ir darbuotojų trūkumo, ir mažų pajamų senatvėje.
Kad toks vyresnio amžiaus, bet dar darbingų asmenų įsitraukimas į darbo rinką nėra neįmanomas, rodo Japonijos pavyzdys – ten savo noru dirba daugiau nei pusė 65-70 metų amžiaus asmenų“, – komentavo ekonomistas.
R. Lazutka tikino, kad vyresni žmonės norėtų dirbti ir keisti darbą, tačiau yra diskriminuojami.
„Vyresniems žmonėms sunku susirasti ar pakeisti darbą. Dalis žmonių dirba nepatinkantį arba mažai apmokamą darbą. Ypač sunku susirasti darbą vyresnėms moterims.
Didesnis uždarbis dar reikštų ir didesnius mokesčius valstybei, tai prisidėtų prie dosnesnio pensijų finansavimo. Tačiau diskriminacija darbo rinkoje neleidžia to padaryti“, – pastebėjo R. Lazutka.
Taupyti dabar, o geriau gyventi – senatvėje
Ekonomistas N. Mačiulis teigė, kad Vakarų valstybėse didelę pensijos dalį sudaro ne tik iš einamųjų socialinio draudimų finansuojamos valstybinės pensijos, bet ir pensijų fonduose sukauptos lėšos.
„EBPO duomenimis, šiai organizacijai priklausančiose šalyse vidutiniškai gyventojų sukauptos lėšos pensijų fonduose sudaro apie 105 proc. BVP, o tokiose šalyse, kaip Danija ar Olandija, kuriose pensijų pakeitimo normos yra vienos iš didžiausių pasaulyje, sukauptos lėšos viršija 200 proc. BVP.
Lietuvių įdarbintos lėšos jų asmeninėse sąskaitose pensijų fonduose siekia tik apie 11 proc. BVP – gerokai mažiau nei Latvijoje ir Estijoje. Taip yra todėl, kad kitaip nei daugelis Vakarų valstybių, lietuviai savo ateities poreikiams pradėjo kaupti palyginti neseniai, o darbuotojų ir darbdavių įnašai yra kuklesni“, – skaičiavo ekonomistas.
Anot jo, nemažai įtakos pensijų dydžiui ir pensijų pakeitimo normai turi ir papildomas savarankiškas kaupimas ir investavimas.
„Pensijų klausimas beveik visada užprogramuoja būtinybę ieškoti kompromiso tarp dabartinių ir ateities poreikių. Norint saugesnės ir turiningesnės senatvės, būtina paaukoti dalį komforto ir vartojimo galimybių šiandien.
Žmogaus prigimtis ir aplinkybės dažnai lemia, kad apie tolimą senatvę daug negalvojama. Dėl šios priežasties visose pažangiose valstybėse ir yra prievolė, o ne rekomendacija dalį pajamų atidėti senatvei. Iš esmės ši prievolė nelabai skiriasi nuo reikalavimo mokėti kitus mokesčius, skirtumas tik tai, kad lėšos yra panaudojamos ne bendriems valstybės tikslams, o tik asmeniniams kaupiančio žmogaus poreikiams jo senatvėje“, – komentavo ekonomistas.
2 iš 5 gyventojų nežino ar užteks pajamų pragyventi pensijoje
41 proc. šalies gyventojų sako esantys visiškai neužtikrinti, kad išėjus į pensiją jų turimų santaupų pakaks norimam pragyvenimo lygiui pasiekti. Tai parodė „Swedbank“ užsakymu atlikta gyventojų apklausa, kurios pagrindu sudarytas gyventojų Finansinės sveikatos indeksas.
„Atliekant gyventojų finansinės sveikatos vertinimą paaiškėjo, kad ilgalaikis finansinis atsparumas ir saugumas – gyventojų silpnoji pusė. Visiškai užtikrinti dėl turimų santaupų ar kaupiamų lėšų, kurių pakaktų pakankamam pragyvenimo lygiui senatvėje, nurodo esantys tik 5 proc. respondentų“, – sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Kaip rodo tyrimo rezultatai, 36 proc. gyventojų yra tik šiek tiek užtikrinti dėl to, kad jų turimų ar kaupiamų lėšų pakaks norimam pragyvenimo lygiui pensijoje, tuo metu 13 proc. nurodo, kad dėl to yra užtikrinti iš dalies.
