Oficialūs ES statistikos agentūros „Eurostat„ duomenys rodo, kad Lietuvoje prekės vis dar yra pigesnės nei ES vidurkis, tačiau dėl daug mažesnių algų realiai lietuviams jos yra daug brangesnės nei kitiems europiečiams. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė interviu dienraščiui „Respublika“ teigė, kad problemos neišspręstų nė antkainių reguliavimas, nes tai privestų prie prekių deficito.
- Lietuvoje kainos jau beveik prisivijo europines (o kai kurios net pralenkė), tačiau žmonių pajamos pas mus mažesnės keliskart nei kitose valstybėse ir kuo toliau, tuo labiau tai juntama. Ką Vyriausybė (o gal ir Seimas) galėtų padaryti, kad situacija bent jau neblogėtų, o gal ir pagerėtų?
- Lietuvoje mėgstama daryti apibendrinimus, kurie paremti selektyviais palyginimais ir pavyzdžiais. Vis dėlto, „Eurostat„ duomenimis, Lietuvos vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygis 2011 metais sudarė 66 proc. ES 27 kainų lygio. Atskiroms prekių ir paslaugų grupėms santykis svyravo nuo 65 proc. (maitinimo paslaugoms) iki 93 proc. (rūbams). Maisto produktų kainų lygis Lietuvoje, „Eurostat“ teigimu, siekė 76 proc. ES 27 kainų lygio. Visos naujos ES narės konverguoja ES vidurkių ir senųjų valstybių narių link tiek kainų lygiu, tiek ir pajamų lygiu, o tą lemia laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bendrojoje rinkoje. Noriu priminti, kad vadinamaisiais geraisiais laikais metinė infliacija siekė dviženklius skaičius, o tą lėmė pinigų perteklius ekonomikoje, be kita ko, ir dėl beatodairiško viešųjų išlaidų didinimo. Dingus pinigų pertekliui ir vykstant „vidinei devalvacijai" infliacijos tempai smarkiai sulėtėjo.
- Specialistai procesą, kai mūsų kainos vejasi europines (o algos - ne), aiškina konkurencijos nebuvimu, logistikos neefektyvumu, daugiabučių renovavimo proceso fiasko (kai kalbama apie dideles šilumos kainas) ir t.t. Ką Vyriausybė padarė ir ką dar turėtų padaryti, kad bent jau šie veiksniai būtų pašalinti?
- Reikia prisiminti, kad iki krizės darbo užmokestis senose ES valstybėse augo neregėtais tempais. Tiesa, neregėtais tempais augo ir kainos, o ūkis prarado vis daugiau konkurencingumo. Šį procesą sutrikdė 2008-2009 m. krizė ir vidinė devalvacija, kuri buvo būtina konkurencingumui atgauti.
Reikia suprasti, kad bet koks dirbtinis pajamų auginimas turi turėti tokio auginimo šaltinį: iki krizės tai buvo pigūs kreditiniai ištekliai, kurių nebėra. Toks pajamų auginimas savo ruožtu augina ir kainas, o visa tai baigiasi konkurencingumo praradimu ir skausmingais bandymais prisitaikyti prie pakitusios situacijos.
Neabejotinai Lietuvos rinkos mažumas turi įtakos konkurencijai, nes didelėje rinkoje dėl didesnio žaidėjų skaičiaus konkurencija paprastai būna daug intensyvesnė. Todėl Lietuvos kainų atotrūkis nuo ES vidurkio yra mažesnis nei, pavyzdžiui, Lenkijos ar Vengrijos, tuo tarpu panašaus dydžio Latvijoje ar Estijoje situacija panaši.
Nei Vyriausybė, nei Seimas neturi ir negali kurti „pigių kainų parduotuvių" ir bandyti konkuruoti su privačiais subjektais. Vyriausybės užduotis - sudaryti sąlygas visiems norintiems imtis verslo ir konkuruoti, tai daryti vienodomis sąlygomis, o kitų valstybinių institucijų, kaip Konkurencijos tarybos, - taip pat prižiūrėti, ar rinkoje nėra neleistinų susitarimų tarp didžiųjų žaidėjų. Kalbant apie renovaciją ir išlaidas būsto šildymui - jeigu esamos šildymo sąskaitos vis neįtikina tų, kurie labiausiai ir turėtų būti suinteresuoti, t.y. daugiabučių gyventojų, imtis renovacijos ir mažinti tam skiriamas išlaidas, nežinau, kas galėtų įtikinti.
- Vienas iš siūlymų, kaip mažinti kainas, - riboti prekybos antkainius, kartais viršijančius net ir 100 proc. Kodėl Vyriausybė tam nepritaria, nors vaistų antkainių ribojimui pritarė? Gal dėl to, kad, sumažinus antkainius, prekės atpigtų ir į biudžetą būtų surenkama mažiau PVM?
- Prielaida dėl PVM įplaukų yra labai keista „sąmokslo teorija„ - šis motyvas apskritai nebuvo svarstomas. Atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva pasirinko laisvo ūkininkavimo modelį. Todėl gana keista, kai šis modelis atrodo tinkamas, kai kalbama apie galimybes parduoti savo prekes ir paslaugas, įskaitant savo darbą, geriau mokančiajam už Lietuvos ribų, tačiau Lietuvos viduje viskas turi būti „reguliuojama“, kaip TSRS.
Konstitucija nusako, kokiais principais grindžiamas šalies ūkis ir kokiais atvejais galimas reguliavimas. Jis tikrai negalimas tokiu mastu ir tokiais principais, kaip siūlė kai kurie Seimo nariai, nutarę, kad 25 proc. „antkainio„ yra „normalu“, o visa kita - nenormalu. Visų pirma neaišku, kaip tas „normalumas" buvo apskaičiuotas. Maržos gali skirtis dėl įvairių priežasčių: prekybininkų tinklų dydžiai, darbuotojų skaičius ir atlyginimas, logistikos išlaidos nėra vienodos.
Ar jums atrodytų normalu, jeigu būtų priimtas įstatymas, kuriame būtų nustatyta, kad bet kurio leidinio kaina yra 1 litas, nes laikraštis kainuoja „per brangiai„? Nesukant sau galvos, iš kur leidėjas uždirbs popieriui, žurnalistų atlyginimams ir kitoms būtinosioms išlaidoms, ką jau kalbėti apie kokį nors pelną, kurio siekia bet kuri įmonė. Gal būtų leidinių, kurie galėtų būti leidžiami ir už tokią kainą, tačiau dalis neabejotinai negalėtų veikti tokiomis sąlygomis. Visuotinis kainų reguliavimas visada baigiasi tuo, kuo baigėsi sovietiniais laikais - deficitu“, - interviu „Respublikai" sakė I. Šimonytė.
