Tai rodo naujausi „Eurostat“ duomenys apie išlaidas, perskaičiuotas pagal perkamąją galios paritetą.
Jeigu vidutinės vieno ES gyventojo išlaidos yra lygios 100 proc., tai vidutinės lietuvio išlaidos 2020 m. sudarė 96 proc. šio dydžio.
Pagal šį rodiklį praleidžiame gana nedaug šalių ir gerokai lenkiame tiek kaimynus latvius (72 proc.), lenkus (83 proc.), estus (79 proc.), tiek graikus (78 proc.), portugalus (85 proc.) ar ispanus (87 proc.). Taip pat ir Airijos gyventojus (94 proc.).
„Gyventojų galimybių augimas ir artėjimas prie ES vidurkio džiugina ir jo nereikia sumenkinti, bet čia yra ir niuansų. Kaip pavyko pasiekti tokį vartojimo lygį, kai atlyginimai išlieka mažesni nei daugelyje šių šalių?“ – komentuodamas tokius duomenis klausia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Jo teigimu, iš dalies tokį reiškinį paaiškina pajamos gaunamos ne atlyginimų forma (individualios veiklos pažymėjimai, verslo liudijimai, kapitalo pajamos, taip pat ir visai nedeklaruotos pajamos iš šešėlio).
„Bet dar svarbiau turbūt tai, kad šis rodiklis parodo ne kiek pinigų išleidžiama, bet kiek prekių ir paslaugų suvartojama, nepriklausomai ar jas gyventojai perka patys ar „nemokamai“ gauna iš valstybės. Valstybė nustato labai žemą viešųjų paslaugų kainą, o tai didina jų įperkamumą ir prieinamumą (bet ne kokybę).
Lietuvoje ir Vokietijoje suvartojama tiek pat „nemokamo“ aukštojo mokslo ar sveikatos priežiūros paslaugų (tiesą sakant lietuviai šių paslaugų gauna daug daugiau – nes aukštąjį mokslą gali ir ima visi, o prastesnė sveikata reikalauja didesnio gydymo paslaugų kiekio)“ – svarsto ekonomistas.
Vis tik, anot jo, pasitenkinimas gautų paslaugų kokybe turbūt skiriasi ir niekaip neatsispindi šioje statistikoje.
Kitaip sakant, pasak N. Mačiulio, čia toks statistinis paradoksas – menkas viešųjų paslaugų finansavimas (maži viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai) reiškia, kad šios paslaugos yra pigios ir visiems prieinamos (didelė perkamoji galia).
„Na bet vis tiek, jei kas nors klaus, tai galima sakyti, kad jau pralenkėm airius“, – apibendrino ekonomistas.
