Vis tik kai kurie sumąsto pagudrauti ir atostogas įforminti kaip komandiruotes. Į darbo keliones vadovai vežasi savo šeimos narius, naudojasi darbo automobiliais, už įmonės pinigus vyksta į futbolo varžybas ir taip išvengia milijonus eurų siekiančių mokesčių.
Specialistai išaiškino, kokia yra darbo išvykų tvarka ir ar jos darbdaviams bei darbuotojams tikrai apsimoka.
Komandiruočių dienpinigiai ir ką kompensuoja darbdavys
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Kontrolės departamento vyresnysis patarėjas Rolandas Puncevičius nurodė, kad reikėtų atskirti komandiruotę, nuotolinį darbą ir darbostogas.
Jo aiškinimu, komandiruotė yra įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlikti darbo funkcijų, tarnybinio pavedimo ar kelti kvalifikacijos.
Įsakyme turi būti nurodytas komandiruotės tikslas, vieta (vietos), trukmė (jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių – buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė) ir numatomos apmokėti išlaidų rūšys.
Advokatų profesinės bendrijos „Lawcorpus“ teisininkas Mindaugas Šveiteris nurodė, kad komandiruotės darbuotojams yra privalomos, už jas mokamas įprastas atlyginimas.
Vis tik, jei komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir t.t.), darbdavys jas turi kompensuoti.
Anot teisininko, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai.
Jų dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Taigi, pasak M. Šveiterio, dienpinigių mokėjimas yra susijęs išimtinai su darbuotojo komandiruote ir negali būti mokamas jokiais kitais atvejais.
Jis įvardijo, kad prie komandiruoto darbuotojo „kitų išlaidų“ galima būtų priskirti dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidas, kelionių ir transporto priemonės draudimo, degalų, skambučių, patekimo į renginį ir kitas išlaidas: „Komandiruočių sąnaudas leidžiama atskaityti iš darbdavio pajamų.“
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad maisto darbdavys neprivalo kompensuoti, nes tai – įprastos darbuotojo išlaidos.
Už darbostogas susimoka patys darbuotojai
Nuotolinis darbas, anot VMI atstovo, paprasčiausiai yra darbo funkcijų atlikimas kitoje nei nuolatinė darbo vieta.
O darbostogos yra vertinamos kaip nuotolinio darbo forma ir yra neprilyginamos komandiruotei.
Darbostogų atveju įmonės darbuotojai leidžiasi į kelionę, kuri realiai yra darbo ir pramogų kombinacija:
„Pavyzdžiui, darbdavys, darbuotojams sutikus, organizuoja darbuotojų kolektyvo išvyką – darbostogas į užsienį darbuotojų motyvacijai skatinti.
Jos metu derinamas darbas ir poilsis, darbuotojai dalį laiko dirba viešbutyje, dalį skiria turistinių objektų lankymui, poilsiui, susipažinimui su šalies kultūra.“
M.Šveiteris pridūrė, kad darbostogos, kaip ir nuotolinis darbas, nėra privalomi ir gali būti įforminami tik abiejų pusių susitarimu.
Anot jo, jų metu atlyginimas mokamas įprastai, nebent darbuotojas dirba daugiau ar mažiau valandų, nei numatyta darbo sutartyje. Tokiu atveju uždarbis atitinkamai padidėtų ar sumažėtų.
„Vien nuotolinio darbo faktas nesudaro sąlygų darbdaviui mažinti arba didinti sutartyje nustatyto atlyginimo dydžio darbuotojui“, – pabrėžė teisininkas.
VMI atstovas paantrino, kad tiek nuotolinio darbo, tiek darbostogų Lietuvoje ar užsienyje atveju dienpinigiai, atvirkščiai nei komandiruotės metu, darbuotojams nėra mokami.
Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, darbdavio sąnaudos, susijusios su nuotoliniu darbu ar darbostogomis, nėra laikomos komandiruočių sąnaudomis, kurias galima priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.
Tai reiškia, kad darbdavys iš įmonės lėšų negali padengti kelionės išlaidų (bilietų, apgyvendinimo, maitinimo) kaip komandiruočių metu.
Nebent pagrįstų, kad ši išvyka yra susijusi su darbuotojų funkcijų vykdymu ar kvalifikacijos kėlimu ir kad ši kelionė yra būtina įmonės pajamų uždirbimui ar ekonominės naudos gavimui. Pavyzdžiui, darbostogų metu darbuotojai turi rasti naujų klientų ar pan.
Sukčiauja darbostogas laikydami komandiruote
VMI atstovas neslėpė, kad pasitaiko atvejų, kai įmonės organizuoja darbuotojams darbostogas, tačiau jas įformina kaip komandiruotę. Tokiu būdu patirtas išlaidas jos priskiria leidžiamiems atskaitymams ir taip susimažina apmokestinamąjį pelną:
„Be to, nesumoka privalomų mokesčių nuo pajamų, kurias darbuotojas gauna natūra (darbuotojo gauta nauda yra gyventojų pajamų mokesčio (GPM) objektas). Atitinkamai, darbdavio išmokėti „dienpinigiai“, nelaikomi komandiruotės kompensacija.“
Teisininko aiškinimu, taip sukčiaujama, nes komandiruočių sąnaudas leidžiama atskaityti iš darbdavio pajamų. Taigi dalį darbuotojo atlyginimo darbdavys sumoka dienpinigiais ir taip sumažina mokėtiną pelno mokestį.
„Tuo atveju, jei darbdavys darbuotojo nuotolinio darbo metu patirtas kitas išlaidas įformina ir apmoka kaip kitas darbuotojo komandiruotės metu patirtas išlaidas, tokios išlaidos turėtų būti apmokestinamos kaip dovanos arba kaip pajamos natūra.
Įstatymas numato, jog GPM ir valstybės socialinio draudimo (VSD) įmokomis neapmokestinamos darbuotojams įteiktos iki 200 eurų vertės dovanos. Didesnė suma apmokestinama kaip darbo užmokestis“, – nurodė M. Šveiteris.
Įmonės lėšomis – su broliu į Dubajų ir Egiptą
VMI atstovas paminėjo ir tai, kad įmonėje nedirbančių šeimos narių kelionės negali būti apmokamos įmonės lėšomis.
Tačiau neslėpė, kad tokie atvejai dažniausiai ir nustatomi, kai įmonės lėšomis apmokamos įmonėje nedirbančių šeimos narių kelionės, atostogos derinamos su darbo išvykomis ir netinkamai pritaikomos lengvatos komandiruotėms.
„Pavyzdžiui, vienu iš VMI stebėsenos atvejų buvo įvertintos 5 vienos įmonės verslo kelionės, iš kurių 3 pripažintos pajamomis natūra. Už beveik 15 tūkst. eurų įmonės lėšomis įsigytos verslo kelionės į Dubajų, Turkiją ir Egiptą, kartu su vadovu keliavo ir jo brolis.
VMI analizė parodė, kad jis įdarbintas buvo laikinai – tik kelionės laikotarpiu, taip galimai bandant išvengti atsakomybės už verslo lėšų naudojimą asmeninėms reikmėms. Po stebėsenos veiksmų, visos minėtos įmonės patirtos kelionių išlaidos pripažintos vadovo ir darbuotojo pajamomis natūra, papildomai mokėtina mokesčių suma viršijo 4 tūkst. eurų“, – pasakojo R. Puncevičius.
Kitas jo pateiktas pavyzdys – organizacijos prašyta pagrįsti, kad įsigyta kelionė į parodą Dubajuje –susijusi su jos vykdoma veikla. Vadovas parodoje lankėsi 5 dienas, tačiau pati kelionė truko ir viešbučiuose gyventa 8 dienas, įėjimo į parodą bilietai – neišsaugoti.
Anot specialisto, kelionės dalis buvo skirta privatiems poreikiams, asmeniniams tikslams buvo naudojamas organizacijos automobilis. Stebėsenos rezultatas – 3 tūkst. eurų pajamų natūra ir 600 eurų GPM.
Nesumokėta 5,5 mln. eurų mokesčių
VMI atstovas nurodė, kad kilus įtarimams gali būti inicijuojami patikrinimai, kurių metu papildomai apskaičiuojami mokesčiai, baudos, delspinigiai.
Tačiau R. Puncevičius tikino, kad prioritetą skiria ne tikrinimams ir baudoms, o informavimui ir perspėjimui, kad mokesčiai būtų deklaruojami pačių įmonių iniciatyva.
„Pastaruoju metu daugiau dėmesio skyrėme ir verslo kelionėms, nes ne visiems dar suprantama, kodėl už įmonės lėšas negalima į tokias išvykas vežtis žmonos arba didžiąją dalį kelionės praleisti pramogaujant paplūdimyje.
Kad kai kurių verslo kelionių tikslai – iš tiesų susiję su poilsiu ir laisvalaikiu, sufleruoja pasirinktas kelionių formatas: slidinėjimo kurortai, egzotinės šalys, teniso, futbolo varžybos“, – komentavo pašnekovas.
Vis tik per pastaruosius 3 metus VMI pastebi teigiamas tendencijas: pajamas natūra už 2022 m. deklaravo dvigubai daugiau įmonių nei už 2020 m.
Kiek daugiau nei 70 mln. eurų išaugo jų apskaičiuotų pajamų suma (2022 m. – 130 mln. eurų).
Reikšmingai – beveik 3 kartus – augo deklaruotų mokesčių suma: nuo 2020 m. 3,6 mln. eurų GPM iki 2022 m. – 10,2 mln. eurų.
„2023 m. I pusm., nustačius asmeninių poreikių tenkinimo įmonių lėšomis ir pajamų gavimo natūra atvejus, su jais susijusių ir papildomų mokesčių sumos sudarė apie 5,5 mln. eurų, o 2022 m. – apie 6,2 mln. eurų.
Atlikus 2022–2023 m. dėl asmeninių poreikių tenkinimo įmonės lėšomis nustatyta daugiau nei 260 tūkst. eurų papildomai mokėtinų mokesčių“, – atskleidė atstovas.
Ar darbdaviams ir darbuotojams apsimoka?
„Lawcorpus“ atstovas nurodė, kad komandiruočių metu darbdavys patiria didesnes sąnaudas nei darbuotojui dirbant savo darbo vietoje, nes turi kompensuoti įvairias kelionės išlaidas, mokėti dienpinigius.
Kai darbuotojas dirba nuotoliniu būdu, darbostogose, sumažėja darbdavio patiriamos darbo vietos išlaikymo išlaidos.
Kita vertus, anot M. Šveiterio, darbdavys turi kompensuoti dėl nuotolinio darbo darbuotojo patiriamas papildomas išlaidas.
Be to, organizuojant darbostogas užsienyje darbdaviui tenka didelė našta: įvertinti migracijos taisykles, mokesčius, duomenų apsaugą, rizikas, ypač, jei darbuotojas dirbs ne Europos Sąjungos šalyje.
O nuotolinis darbas, darbostogos ir komandiruotės, teisininko teigimu, darbuotojams yra naudingos tiek finansiškai (nuotolinio darbo metu nereikia fiziškai vykti į darbo vietą patiriant sąnaudų, komandiruotės atveju papildomai mokami dienpinigiai) tiek ir kitais aspektais.
