Brazilija, BRIC klubo narė, sėdi ant pasaulio viršūnės. Užsienio investuotojų numylėtinė 2014 metais rengia pasaulio futbolo čempionatą, o 2016 metais – Olimpines žaidynes, rašo „Foreign policy“. Brazilija apimta nacionalinio adrenalino antplūdžio, turbūt panašiai, kaip ir Rio de Žaneiro karnavalo šokėjai.
Euforija buvo ypač akivaizdi per paskutinį Pasaulinį ekonomikos forumą Davose. Jame Brazilijai buvo skirta speciali sesija. Joje pasiekta išvada: Brazilijos politikai turi neleisti ekonomikai perkaisti.
Vienas iš patyrusių užsieniečių apžvalgininkų pastebėjo, kad „brazilai labai mėgsta patys save sveikinti. Atrodo, kad jie išsprendė visas problemas.“
Žurnalistas ironizavo, nes jis taip pat priminė apie ankstesnį „Brazilijos stebuklą“, vykusį 7-tojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-tojo pradžioje. Po penkerių metų dviženklio ekonomikos augimo perteklinis skolinimasis Brazilijoje sukėlė „prarastąją dekadą“, kurios metu ekonomika stagnavo, o šalyje siautė hiperinfliacija.
Nuolatos taikydama protingas makroekonomines ir socialinės gerovės politikas Brazilija nuo 10-tojo dešimtmečio vidurio stabiliai augo. Ji sėkmingai susidorojo su pastaruoju pasauliniu ekonominiu nuosmukiu ir pagaliau pradėjo mažinti savo legendinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų. Pirmą kartą istorijoje Brazilijoje iškilo vidurinioji klasė: jos atstovų šalyje yra 95 mln. ir jie sudaro pusę šalies populiacijos.
Taigi brazilai yra patenkinti savimi. Ir ne jie vieninteliai. Užsienio gyventojų skaičius šalyje pernai metais išaugo 50 proc.: nuo 1 mln. iki 1,5 mln.
Tikimasi, kad, kartu su Kinija ir Indija, Brazilija išlaikys pasaulinį ekonomikos augimą.
Taip pat tiesioginių užsienio investicijų kiekis antrus metus iš eilės sumušė rekordus. Šiemet jos siekė 66,7 mlrd. JAV dolerių, o pernai – 48,5 mlrd. JAV dolerių.
Tačiau ši aukso karštligė akina tiek politikos vykdytojus, tiek investuotojus. Daug kas brazilų charakterį apibūdina kaip dvipolį. Visi žino, apie Brazilijos karnavalą, sambą, futbolą ir paplūdimius. Bet tik nedidelė dalis yra susipažinusi su ypatinga brazilų melancholija, kurią jie vadina „suadades“.
Praeitą savaitę Brazilija sulaukė pavojaus signalo: 2011 metais ekonomika augo 2,7 proc. Tai didelis nuosmukis palyginus su 2010 metų 7,5 proc. augimu.
Norielis Roubinis, ekonomistas nuspėjęs JAV būstų rinkos žlugimą bei 2008 metų pasaulinę recesiją, apsilankė Brazilijoje vasarį karnavalo metu. Tačiau jis nebuvo euforijoje: „Pažiūrėjus blaiviomis akimis matyti, kad Brazilija per ateinančius metus gali labai nuvilti, nebent bus imtasi ryžtingų struktūrinių reformų.“
Prognozuodamas ramią ateitį ekonomistas pridėjo, kad Brazilijos nedidelis ekonominis augimas gali ją įkalinti staigaus pakilimo ir smarkaus nuopolio ekonominiame cikle.
Nors kiti veiksniai irgi svarbūs, pavyzdžiui viduriniosios klasės išaugimas, Brazilijos pastarąjį augimą daugiausiai lėmė mineralų ir žemės produktų eksportas į Kiniją.
Nuo 2000 iki 2010 metų Brazilijos eksportas į Kiniją išaugo nuo 3 iki 16 proc. Grįžtantys pinigai kartus su tiesioginėmis užsienio investicijomis daro spaudimą Brazilijos valiutai – realui. Brazilijos palūkanų normos, kurios buvo laikytos aukštai kovojant su infliacija, pritraukė užsienio investuotojus.
Dėl to realas, lyginant su JAV doleriu, yra pervertintas 35 proc. Gali būti, kad Brazilija jau kenčia nuo vadinamosios olandų ligos: pervertinta valiuta daro šalies eksportą brangesnį o importą šalies viduje – pigesnį.
Tai gali privesti prie deindustralizacijos: vidaus vartojimui skirtų prekių gamyba 2011 metais jau krito 2 proc., nors mažmeninė prekyba klestėjo dėl augančios paklausos.
Pasigirdus vietinių gamintojų nepasitenkinimui, pareigūnai nuosekliai vykdė protekcionistines priemones, kurios užpykdė Japoniją ir Meksiką.
Dauguma ekonomistų dėl šalies problemų kaltina taip vadinamus „Brazilijos kaštus“ – kratinį problemų, kurios paverčia Braziliją viena brangiausių šalių verslo vykdymui.
Brazilija Pasaulio banko verslo vykdymo lengvumo reitinge užima 126 vietą iš 183. Ji yra iškart po Bangladešo, Ugandos, Svazilando bei Bosnijos ir Hercegovinos. Nors Brazilija yra paruošusi planą, kuris turėtų palengvinti verslininkų sąlygas, kol kas progreso nematyti.
Pavyzdžiui, infrastruktūros vystymas yra kertinė pasiruošimo Pasaulio futbolo čempionatui ir olimpiadai dalis, tačiau investicijos tiek užlaikomos, kad vos neiškilo diplomatinis konfliktas. FIFA pareigūnas neseniai pasakė, kad organizatoriams reikia „spyrio į užpakalį“, nes jie nespėja pasiruošti.
Tai, kad daugeliui rūpi Brazilijos ekonomika, parodo, kaip toli ji pažengė per du dešimtmečius nuo hiperinfliacijos laikų. Tačiau ekonomikos istorija rodo, kad viskas vyksta ciklais.
Klausimas, ar Brazilijos kitas nuosmukis bus toks pat gilus ir ilgas, kaip „prarastoji dekada“ ar trumpas ir neskausmingas kaip 2009 metais, kai ji greitai atsigavo nuo pasaulinio 2008 metų šoko? Nevykstant reformoms, pirmoji iš šių alternatyvų atrodo realesnė.
Kaip ir amerikiečiai, brazilai pasižymi Naujojo pasaulio optimizmu. Jie išlieka optimistiški net vidutinio augimo metu. Tačiau tiesiog bandyti kažkaip išgyventi naujajam pasaulio ekonomikos ramsčiui neužteks.
