Per pastaruosius trejetą metų daugiau mokesčių sumokantys autoriai labiau nenuskurdo, nes nuo skurdžių honorarų jau nebepavyko labiau nuskursti. Tik jie atkreipė dėmesį, kad mokėdami padidintus, bet vis dar mažyčius mokesčius vis dėlto rūpinasi ne savo senatve, o biudžeto skylėmis.
Praėjusį mėnesį anapus išėjęs 46-erių poetas ir prozininkas Tomas Arūnas Rudokas pensijos nesulaukė, nors taip pat nešė savo dalį į valstybės biudžetą. Literatas gyveno šiandiena ir laukdavo honorarų už savo tekstus, kurie pastaraisiais metais buvo sumažėję dėl padidintų autorinių mokesčių.
Anksčiau nuo autoriaus atlyginimo būdavo atskaitoma 15 proc., o pastaruosius trejetą metų į valstybės kasą atskaičiuojama dvigubai daugiau ir dirbantiems autoriams priskiriama mokestinė našta sudaro jau daugiau kaip 40 proc.
Štai jeigu darbą turinčiam ir papildomai rašančiam autoriui redakcija išrašo 100 litų honorarą, jis į rankas gauna 76 litus, o įmonė tuomet turi 130 litų sąnaudų. Nedirbantis autorius nuo šimto litų uždirba 80 litų, o įmonei ši operacija iš viso atsieina 115 litų.
Kuris kurį
Literatūros autorius Rolandas Rastauskas pabrėžė, kad padidinus mokesčius sudėtingiau gyvena ne tik rašantieji, bet ir aktoriai, muzikantai, dailininkai. „Beveik visų menininkų, kurie neturėjo verslo liudijimų ir pasirašinėjo vienkartines sutartis, honorarai stipriai sumažėjo, – atkreipė dėmesį jis. – Aš prieš porą metų gavau nacionalinę premiją, tad esu šiek tiek laimingesnis.“
Palangiškio poeto vertinimu, atlygis kūrėjams yra neproporcingas su indėliu, kurį atiduoda valstybei. „Poetai gyvena pagal kitas taisykles, kurios su tikrove dažnai neturi nieko bendro... Rašantis žmogus, jeigu neturi finansinio užnugario, sunkiai išgyvena, ir tai svarbiausia – visa kita yra tik šalutinės problemos“, – svarstė R. Rastauskas.
Jo vertinimu, kad ir įtraukti į sistemą kūrėjai yra palikti kovos su likimu akistatoje – kuris kurį.
„Aukštojo meno būklė apskritai yra dramatiška, todėl visi talentingiausi atlikėjai, nustelbti infantilios masinės kultūros kulto, jau telkiasi užsienyje, – pridūrė pašnekovas. – Kai mes čia kalbame vien apie „Euroviziją“, japonų ar korėjiečių smuikininkai tapo pasaulinio lygio garsenybėmis.“
Geriau nieko neveikti
Pirmasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Jonas Juškaitis yra pensininkas. Tačiau poetas ir pensininkas jo asmenyje mokesčių aspektu nelabai išsitenka. „Kai tik gaunu honorarą, man atskaito nuo pirmo laipsnio valstybinės pensijos kaip už vieną darbo dieną, apie 20 litų, – sakė jis. – Vis dėlto jeigu už straipsnį gaunu 200 litų, šitaip vis tiek apsimoka.“
J. Juškaitis teigė iš pradžių išvis nustojęs rašyti, kad jam nemažintų pensijos. „Atsimenu, 2009 m. „Kultūros barai“ išspausdino mano eilėraščių, tuomet tarp leidinio autorių buvo kilusi ir nedidelė panika, – pasakojo poetas. – Paskui girdėjau, kad Seimas tvarkys šią sistemą, bet tai buvo melas – iki šiol niekas nepasikeitė.“
Dabar, kai dar ir didieji knygynų tinklai „Vaga“ bei „Pegasas“ nesismulkina su mažiau populiariais autoriais, J. Juškaičiui labiau apsimoka nieko nedaryti. „Turiu knygą, bet jos neleidžiu – kas iš to? Kitas savo knygas pristačiau bibliotekoms dar pats nuo savęs primokėdamas“, – pasakojo 79-erių autorius.
Kad ir kaip būtų, J. Juškaitis pripažino negalintis skųstis. „Mano valstybinė ir „Sodros“ pensija sudaro daugiau kaip 1 000 litų, o gyvenu vienas, tai susimoku už butą, nusiperku knygų ir spaudos, užtenka – į užsienius nevažinėju“, – sakė kūrėjas.
Mažiau nuo mažai
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redaktorius Danielius Mušinskas atkreipė dėmesį, kad per šį dvidešimtmetį niekas jau nebekelia klausimo, ar galima pragyventi iš rašinių.
„Anksčiau už 100 litų honorarą autorius gaudavo 85 litus. Buvo padaryta taip, kad nuo šimto litų už kelis eilėraščius ar apsakymą lieka 70 litų, – sakė jis. – Kitą kartą žmonės net nustemba, kad gauna pinigų.“
Anot redaktoriaus, kultūros žmonės neišlepinti, mat pirmiausia rašo ne dėl honoraro. „Kita vertus, neretai keliasdešimties ar 200 litų jie laukia kaip šventės, nes tą mėnesį jie būna itin reikalingi“, – teigė D. Mušinskas.
„Kultūros barų“ vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė teigė, kad autorinių mokesčių pakeitimai pirmiausia palietė ne autorius, o pačią redakciją. „Didelė mūsų biudžeto skylė dar labiau padidėjo“, – sakė ji.
Autoriai, jos manymu, supranta, kad dalies pinigų atsisako dabar, jog kažkiek turėtų vėliau. „Honorarai ir šiaip iš principo maži, čia niekas nedaro verslo – tik įmeta grūdą į kultūros aruodą. Tad autoriai mokesčių padidinimą priėmė ramiai“, – sakė L. Kanopkienė.
„Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis 2009 m. balandį griežtai sukritikavo padidintus autorinius mokesčius, tačiau šiandien sistemą vertina palankiau. „Didelis dalykas, kad vien iš autorinių sutarčių gyvenantys autoriai yra šiek tiek apdrausti ligos atveju, o motinystės ar laikino nedarbo atveju gali gauti pašalpų, – kalbėjo jis. – Tad laisviesiems menininkams yra geriau, nes jie jaučiasi saugiau visuomenėje, net jei jų pajamos nukenčia.“
Tačiau K. Platelis atkreipė dėmesį, kad jeigu valstybė autorius paliktų apdraustus, bet iš jų neimtų mokesčių, skirtumas būtų nedidelis. „Čia kaip su kunigų mokamais mokesčiais“, – palygino jis.
Moka ne dėl savęs
Mėnesinio žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas pripažino, kad mokesčių padidinimas buvo nelengvas iššūkis leidiniams, kuriems labiau rūpi turinys nei tiražas. „Pakeltas PVM mūsų išlaidas padidino 3 proc., – skaičiavo žiniasklaidos profesionalas. – Bet štai honorarų apmokestinimas išaugino išlaidas iki 9 proc. ir tai turėjo įtakos leidybos veiklai.“
Anot jo, „pakankamai daug“ apmokestinus ne tik darbuotojus, bet ir kūrybininkus, valdžia vis dėlto pamiršo daugiau mokesčių surinkti iš dideles pajamas gaunančių gyventojų. „Lietuvoje dar liko daug neapmokestintų pajamų sričių: iš tantejmų ar palūkanų gaunamos milijoninės pajamos, bet žmonės už gerą darbą įmonės valdyboje arba nieko nemoka, arba nebent 15 proc.“
Galiausiai, „Valstybės“ redaktoriaus įsitikinimu, autorinius mokesčius padidinus kūrybininkai buvo įtraukti į nesąžiningą visuotinę apgaulę. „Jie moka didelius mokesčius todėl, kad, kaip bandoma įteigti, rūpinasi savo senatve, – sakė E. Eigirdas. – Tačiau realiai ne už tai moka – jie iš tikro yra dabartinių pensininkų maitintojai.“
Šios pažeistos socialinio draudimo sistemos auka esą buvo paversta ir rimtoji žiniasklaida. „Vis dėlto senatvės pensija turi būti mokama iš bendrų mokestinių pajamų, kad dirbantis žmogus nebūtų vienintelė melžiama karvė“, – teigė jis.
KOMENTARAI
Donatas Petrošius, poetas
Autoriniais atlyginimais ir mokesčiais nėra laiko nei džiaugtis, nei liūdėti ar analizuoti. Honorarai yra per menki, nors dabar sistema yra civilizuotesnė ir saugesnė. Apskritai kultūros srityje pinigai yra juokingai maži, todėl nuskaičiuoti mokesčiai – mažyčiai
Romas Lazutka, ekonomikos profesorius
Pats esu šioks toks autorius, tad ir mano mokamos socialinio draudimo įmokos padidėjo. Vis dėlto manau, kad reikia mokėti mokesčius be išimčių ir dirbantiems pagal darbo sutartis, ir autoriams. Dažniausiai autoriai yra žmonės, turintys darbą ir dar papildomai uždarbiaujantys, o jeigu autorius remtinas, tuomet reikia žiūrėti į jo pajamas, o ne į tai, kokia forma jas gauna.
Algirdas Butkevičius, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys
Autorių gerovė pablogėjo vien dėl to, kad mokesčiai žymiai išaugo, o kai dar atėjo ekonominis sunkmetis, tuomet dalis kūrybos žmonių nuėjo į šešėlį ir pajamas pradėjo gauti neoficialiai. Jeigu būtų viską mokėję – nebūtų išgyvenę. Vadinasi, taip iš dalies mažiau surinkta ir mokesčių
FAKTAI
Kad autorius gautų 1 000 litų į rankas...
Pagal autoriaus sutartį įmonė turės per 1 427 litų sąnaudų
Jei autorius dar ir dirba, įmonės sąnaudos jau sieks 1 723 litus
Jeigu autorius dirbtų pagal darbo sutartį, įmonės išlaidos būtų 1 627 litai
Individuali veikla įmonei kainuoja mažiausiai
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (21(83) birželio 4-10 d.)
