XV Vyriausybės programa įspūdinga ne tik savo apimtimi, bet ir turiningumu bei neregėtai maža propagandinio tratėjimo dalimi. Dar daugiau – joje teikiama ganėtinai tiksli daugelio viešojo gyvenimo sričių diagnostika.
Žinoma, tas tobulumas yra santykinis, matomas tik lyginant su ligšioline kitų vyriausybių – kairiųjų bei dešiniųjų – analogiška veikla, bet užtat galima sakyti, kad mūsų politikai daro pažangą.
Kai ką reikėtų net atskirai pagirti. Pavyzdžiui, sveikintinas atskiros įmokos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) formavimas, nustatant, greta dalies socialinio draudimo įmokos, 5 proc. bruto darbo užmokesčio gyventojo sveikatos draudimo įmoką. Tai bus rimta užuomazga pagaliau sukuriant deramomis lėšomis tiesiogiai finansuojamą sveikatos priežiūros sistemą.
Priimtinas, ypač dabartinėmis sąlygomis, progresinio apmokestinimo elementų įvedimas – tai naujoji valdžia padarys pakeisdama neapmokestinamų pajamų dydžio taikymo tvarką, padidindama jį mažas pajamas gaunantiems asmenims ir jo visai netaikydama didesnes už vidutines pajamas gaunantiems asmenims. Tai bus tikra špyga socialdemokratams, prasitąsiusiems su progresinių mokesčių idėja eilę kadencijų, bet taip nieko ir nepadariusiems.
Atsirado Vyriausybės programoje ir sprendimas įsteigti prie Vyriausybės kanceliarijos patariamąją ekspertinę instituciją - ekspertai ne dievai, bet žinant, kokios klaidos makroekonominės politikos srityje padaromos parlamente ir Vyriausybėje, tokį žingsnį reikia tik sveikinti.
Likviduoti biudžeto deficitą, subalansuoti valdžios sektoriaus finansus – toks pagrindinis naujos programos tikslas.
„Stabdyti vartojimą“ - tokį pagrindinį ekonominį palinkėjimą perdavė premjerui mūsiškė Europos komisijoje Dalia Grybauskaitė, užvakar susitikusi su juo Briuselyje. Ji nepasakė, kodėl mažinti būtent vartojimą, o ne, sakysime, biudžeto ar einamosios sąskaitos deficitą.
Bet turėtų būti aišku – pagrindinis pavojus Lietuvos ekonomikai yra infliacija ir su ja susijęs eksportinės produkcijos kainų kilimas, litui esant susietam su euru nekintamu kursu. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta sudaro (Europos Komisijos 2007 m. duomenimis) bemaž 123 proc. BVP (prekių ir paslaugų eksportas – 55,4 proc., importas – 67,4 proc.). Vien nominalus efektyvusis lito kursas 2007 m., palyginti su 2000 m., pakilo iki 117, 2 proc. (skaičiuojama lyginant lito arba euro – tai tas pat – kursą kitų 34 industrinių valstybių valiutų atžvilgiu).
Kadangi Lietuvoje infliacija spartesnė už infliaciją daugelyje tų šalių, tai realusis efektyvusis lito kursas padidėjęs dar daugiau. Ilgai taip netrauksim. Neatsitiktinai pagrindiniais mūsų prekybos partneriais tapo valstybės, kuriose infliacija dar spartesnė nei mūsuose (2008 m. sausio-spalio mėn. mūsų eksportas į ES, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, padidėjo 23,6 proc., tuo tarpu į NVS jis išaugo 38,9 proc., iš to į Rusiją net 41,6 proc.). Mes turime ne trauktis (dėl realaus lito kurso kilimo) iš Vakarų rinkų, o priešingai - įsikurti ten vis tvirčiau ir plačiau. Tik tai garantuos mums ir ekonomikos augimą, ir to augimo stabilumą, ir spartesnę technologinę pažangą.
Tiesioginė infliacijos priežastis - būtent pernelyg didėjantis vartojimas (vartotojiška ir investicinė paklausa), vartojimas iš neuždirbtų (bet paskolintų) pajamų.
Tokį vartojimą pristabdytų ne tik biudžeto deficito likvidavimas. Sėkmingai jį mažintų ir kredito pristabdymas. Čia problema tik ta, kad kreditas paprastai padeda plėtoti investicijas (didina paklausą investicinėms prekėms ir paslaugoms), taigi – palaiko gamybinio potencialo plėtrą ateityje.
Bet ir to negana. Infliacijai sustabdyti galop reikia, kad rastųsi kitokių lūkesčių verslo ir vartotojų pusėje – tikėjimas, kad kainos ne tik nekils tokiu pat ar net spartesniu tempu, bet lėtės ir nustos kilti.
Naujosios Vyriausybės programa ne visai tiksliai atliepia šią situaciją. Kredito pasiūla jau sumažėjo, kredito ištekliai susitraukė - tiek dėl gyventojų būgštavimų ir nepasitikėjimo bankais, tiek, svarbiausia, dėl kredito įtampos tarpbankinėje rinkoje, kur mūsiškiai bankai neseniai sėmė skolinamas lėšas.
Jau didėja – ir dar didės - nedarbas. Kažkiek apkarpomi ir priedai prie atlyginimų, t. y. darbo apmokėjimas apstos augęs ir nominaliai. Tai irgi kirs per vartojimą.
Dėl to Vyriausybės pastangos subalansuoti biudžetą kreditui ir darbo pajamoms nebeaugant gali būti pernelyg griežta priemonė – ne vėsinanti, bet stingdanti ekonomiką.
Antra, programa gan saikinga, kalbėdama apie socialines problemas. Socialinės atskirties mažinimo akcentavimas yra politiškai korektiškas ir apskritai geras dalykas, bet šią žiemą ir pavasarį gali paaštrėti ne atskirtis, o tiesiog gyvenimo lygio smukimo problemos, skurdo šmėkla. Derėtų net klausti, ar Vyriausybė turi „planą B“, reikalingą tam atvejui, kai paaiškės, kad visos pagirtinos priemonės pradžioje veda į didėjantį nedarbą, įtampą „Sodros“ biudžete dėl didėjančių nedarbo išmokų, iškilusį būtinumą organizuoti viešuosius darbus ir kitaip didinti valdžios išlaidas, atsisakant biudžeto subalansavimo įžadų.
Trečia, ateity prireiks paklausti Vyriausybės, ką ji turi galvoje, įsipareigodama skatinti privačią iniciatyvą sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Toks skatinimas (nors vis dar puoselėjamas „tikrų” liberalų sluoksniuose) yra vienas iš veiksmingiausių būdų socialinei atskirčiai gilinti, stipriau sluoksniuoti visuomenę į kastas, pajėgiančias ir nepajėgiančias naudotis skirtingos kokybės švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigomis, neteisingumo jausmui visuomenėje ugdyti.
Esminis embarrassment, vykdant valdžios programas, yra tai, kad niekas, jokia gyventojų grupė nepersiima ir negali persiimti makroekonomikos interesais. Tai gali – privalo! – daryti Vyriausybė, nes ji pagal apibrėžimą atstovauja visiems gyventojų sluoksniams ir grupėms. Išeitis iš tokios padėties yra viena – būtina pasitikėti Vyriausybe.
Papročiai keičiasi ir naujoji Vyriausybė vargiai begaus tradicinį šimtą dienų ramybės. Bet šimto dienų tikėjimo jos tikslais ir ryžtu reikėtų.
Taip, kol kas visa programa kažkiek panaši į šunkeliais paėjusio paauglio pasižadėjimą Kalėdų proga pradėti naują gyvenimą. Bet paauglys akivaizdžiai gabus, sugeba blaiviai vertinti padėtį ir formuluoti teisingus teorinius teiginius apie būtinas priemones taisytis.
Jei jis taip ir darys – gali ir Fortūna prisidėti.
