Būsimosios Andriaus Kubiliaus Vyriausybės būsimos krizės padarinių švelninimo planą reikia vertinti teigiamai. Juo paliudijama, kad Vyriausybė veiks energingai ir kryptingai. Pagrindinis tikslas – subalansuoti biudžetą ir šitaip pristabdyti infliaciją. Atitinkamai ir pagrindinis smūgis nukreipiamas į ribas peržengusias valstybės, įmonių ir vartotojų išlaidas.
Kadangi ankstesnės mūsų Vyriausybės nebuvo tiek išmintingos, kad puikios konjunktūros metais įstengtų subalansuoti biudžetą ar bent neiššvaistytų Privatizavimo ir Atominės elektrinės uždarymo fondų lėšų, dabartinis siekis jį balansuoti didele dalimi yra prievartinis. Ne taip jau retai būna, kad naujoji karta kenčia už tėvų nuodėmes.
Ir vis tik ne visai išmintinga bus, jei kriziniais ar krizės pradžios metais Vyriausybė žūtbūtinai sieks iki galo subalansuoti biudžetą. Net jei atsižvelgsime į tai, kad Lietuvoje valdžia yra santykinai mažesnis paklausos generatorius nei daugumoje kitų Europos valstybių (per viešuosius finansus praeina apie 36 proc. bendrojo vidaus produkto vertės, o ne pusė).
G. W. Bushas iškart po 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedijos kreipėsi į amerikiečius – nenustokit pirkti; eikit bėkit į parduotuves, pirkit kaip pirkę, antraip teroristai bus pasiekę savo tikslą – pristabdys mūsų galingąją ekonomiką.
Mes, žinoma, neklausytume savos Vyriausybės raginimų. Todėl ir dabar ji nė negalvoja mus kam nors įkalbinėti. Ji galvos ir darys pati, už mus ir, manykime, vardan mūsų. Dėl to su deficito mažinimu tokiais laikais derėtų elgtis atsargiau.
Vyriausybės programa nėra konceptualiai vieninga ir strategiškai nepriekaištinga.
Pirma, programa ignoruoja šalies ūkio ypatybes ir jų diktuojamas reikmes.
Nėra strategiškai tikslu smarkiai sumažinti išlaidas žemės ūkiui. Žemės ūkis yra perspektyvi mūsų ekonomikos šaka. Ypač ji svarbi vidutinės trukmės laikotarpiu, kai mūsų apdirbamoji gamyba bei paslaugų sektorius niekaip neįstengia rasti patikimesnės vietos moderniame pasaulyje ir priekyje mato veikiau didėjančias grėsmes nei šviesias perspektyvas. Kartu su tuo žemės ūkis labai atsilikęs aprūpinimu moderniomis gamybos priemonėmis, investicijomis.
Žemės ūkis, jei tik turės daugiau galimybių modernizuotis, didinti produktyvumą ir patraukti paskui save visą kompleksą aptarnaujančių šakų, šiuo metu būtų (ir potencialiai yra) santykinai labiausiai garantuota Lietuvos ūkio ekspansijos sritis.
Todėl nurėžti 15 proc. lėšų kaimo rėmimo programai, sumažinti ūkininkų ir bendrovių pajamas yra trumparegiškas sprendimas – ir BVP augimo požiūriu, ir eksporto plėtros požiūriu, ir perspektyvios ūkio šakos išsaugojimo požiūriu.
Tiek pat strategiškai negeras sprendimas dvejus metus į privačius pensijų fondus pervesti ne 5,5, o 3 proc. atlyginimų fondo lėšų. Tai sprendimas su desperacijos kvapeliu. Valdžia (jau kita) elgiasi kaip tas bevalis prasilošęs lošėjas, kuris dabar grįžta į kazino su revolveriu.
Antra, jokiai strategijai netinka dogmatizmas. Ortodoksinė ištikimybė vienodo apmokestinimo principo idėjai neturėtų būti fetišu. Ekonominė politika ir yra reikalinga tam, kad greta visais laikais veikiančių kanonų (rinkos ūkio dėsningumų ir bendrųjų ekonominės politikos rekomendacijų) būtų atsižvelgta ir į einamojo meto ypatumus. Žinoma, mums jau laikas bijoti bulgarų ir rumunų konkurencijos, niekur nedingsi su tokia ekonomika. Todėl tenka griebtis lėkštų (visomis prasmėmis) mokesčių ir dar visoms rūšims vienodu tarifu. Bet tokioje situacijoje dar labiau reikia ir papildomų lygiagrečių priemonių, tiksliau atliepiančių į konkrečios situacijos ypatybes.
Teisingas yra sprendimas suvienodinti autorinėmis sutartimis uždirbamų pajamų mokestį su mokesčiu už darbo sutartimi uždirbamų pajamų apmokestinimu; dar labiau pagirtina tai, kad tie papildomi 5 procentiniai punktai eis į Privalomąjį sveikatos draudimą. Apsileidimas užtikrinant deramą sveikatos apsaugos sistemos finansavimą turi būti eliminuotas. Kiekvienas nuolatinis šalies gyventojas be išlygų turi daryti įmokas į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą, kad daug kainuojančių šiuolaikinės medicinos paslaugų finansavimas nustotų būti finansine ir politine problema.
Užtat programa prieštarauja savo nuostatai pasergėti verslą šiais sunkesniais laikais, kai naikina PVM lengvatas knygoms, laikraščiams ir žurnalams – šios prekės nėra pirmaeilio būtinumo, jų paklausa elastinga, ir todėl joms pabrangus ta paklausa gali gerokai sumažėti. Taigi, Vyriausybė trenks smūgį knygų ir periodinės spaudos leidėjams (ir santykinai pamalonins jų konkurentus – interneto portalus bei televizijas). Faktiškai ši priemonė veikiau prokrizinė nei antikrizinė.
Trečia, neišvengta net tiesioginių prokrizinių priemonių.
Viena iš tokių – PVM lengvatos panaikinimas viešbučių paslaugoms. Prokrizinis šito sumanymo veikimas pasireikš dėl to, kad viešbučių paslaugos didžiąja dalimi yra paslaugos užsieniečiams. Viešbučiai yra paslaugų eksportuotojai. Jų paslaugų pabranginimas panaikinant PVM lengvatą ir padidinant tarifą iki 20 proc. bus informacija pasauliui, kad Lietuvoje, kurioje šiaip jau nėra dėl ko gausiau važiuoti, nes saulės mažai, o visa kita – kaip Europoje, tačiau pigus maistas, geras alus ir priimtinos viešbučių kainos, viešbučiai pabrango.
Ir dar svarbiau tai, kad prekių eksportuotojai PVM susigrąžina. Paslaugų teikėjams tokį susigrąžinimą atstotų lengvatinis PVM tarifas. Viešbučių paslaugų apmokestinimas faktiškai yra jų diskriminacija. Jiems tarsi sakoma - naftos produktų ar sūrių eksportuotojams mes PVM grąžinsime, o jums – ne; nusprendėme šiek tiek sumažinti apgyvendinimo paslaugų eksportą šiuo metu; tebūna krizė gilesnė, o prekybos balanso deficitas - didesnis. Kitų argumentų nėra.
Kas nors gali įdomautis: kokios ideologinės pakraipos yra ši programa (liberalioji ar socialdemokratinė), jei pasisako už griežtą fiskalinę politiką, bet kartu įveda rimtas progresinio pajamų reguliavimo priemones?
Atsakyti tektų buvusio JAV prezidento B. Klintono žodžiais: „Kvailuti, tai juk ekonomika“.
