Kainų kilimas pagrįstai jaudina visus be išimties. Vieni protestuoja skambiomis akcijomis, kiti – apsiriboja prastesniu pavalgymu.
Kodėl rengia protesto akcijas krovininio transporto įmonės; juk kuras brangsta visiems ir visur? Argi geležinkeliams, jūrų transportui, aviacijai kuro kainos nekyla? Žinoma, kad kyla. Bet pastarieji nestreikuoja ir jokių akcijų nerengia.
Ir kiekvienam aišku - kodėl. Geležinkeliuose, jūrų transporte, aviacijoje „mažiukų“ beveik nėra. Konkurencija ten daug švelnesnė, galimybės veikti sutartinai – didesnės. Be to, didžiosios bendrovės visada gali mažinti grynųjų pajamų maržą iki minimumo – vietoj planuotų 7 ar 10 (ar net 15) proc. pelno nuo įdėto kapitalo gaus keliais procentais mažiau, tiek ir bėdos.
Tuo tarpų dviejų sunkvežimių – ir tų pačių pirktų lizingo būdu – savininkui grynųjų pajamų sumažėjimas keliais procentais gali reikšti, kad teks pasispausti net su kasdienėmis išlaidomis, jei ne dar blogiau.
Todėl vežėjų (jų apie 800) ar pieno gamintojų (jų Lietuvoje apie pusantro šimto tūkstančių) akcijos – tai aštrėjančios konkurencijos ir mažųjų įmonių išnykimo grėsmės nuojauta.
Niekada neprotestuos elektros, šilumos, šilto (kai kas sako „karšto“, bet tuo reikia abejoti) ir šalto vandens tiekėjai ir kiti monopolininkai – jiems išteklių brangimas ar darbo užmokesčio didėjimas nieko nereiškia; kiek brangs – tiek įdės į kainas, ir problema bus išspręsta. Už nugaros jiems tvirčiau nei kokia ginkluota armada stovi pačių redaguotos jų paslaugų kainų apskaičiavimo metodikos ir paprastas kalkuliavimo funkcijas atliekanti, savo misijos nesuvokianti dabartinė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Veiklos mažėjimo bei mažojo verslo žlugimo ir nedarbo nuojauta pagrįsta. Energijos kainos pasaulyje sparčiai kyla ir pajamos persiskirsto energijos išteklius turinčioms šalims. Turime ir mes įnešti didesnę savo uždirbtų pajamų dalį visokių naftos šeichų ir dujų gazpromų kasosna. Mums patiems dėl to liks mažiau; mažiau pirksim ir mes, ir kiti tokie kaip mes; todėl mažiau ir užsidirbsim gamindami tai, ką perkam patys ar kitos valstybės.
Skaudžiausia kainų kilimas paliečia mažiausiai uždirbančius. Todėl gan greitas Seimo pasitvarkymas su minimalių pajamų indeksavimu vertintinas teigiamai.
Pajamų indeksavimas anaiptol nėra, kaip kai kam atrodo, infliacijos veiksnys. Tai veikiau nacionalinės ekonomikos smukimo amortizatorius – nes palaiko perkamąjį pajėgumą būtent tų žmonių, kurie perka beveik išimtinai vietinės gamybos prekes ir paslaugas. Indeksavimas ima veikti ne prieš infliacijos paspartėjimą, bet po jo, ir todėl yra ne infliacijos priežastis, o pasekmė. Taigi, jis pristabdo nacionalinės ekonomikos smukimą ar augimo lėtėjimą.
Tiesa, paprastai indeksavimas nereiškia, kad minimalus darbo užmokestis bei socialinės išmokos indeksuojamos 100 procentu, t.y. tiek, kiek padidėjo kainų lygis per praėjusį laikotarpį. Mūsų Seimas tačiau pareikalavo, kad būtų daroma būtent taip.
Vargu ar tai optimalus variantas. Lygiai kaip ir 3 procentai, pasirinkti „slenksčiu“, kurį viršijus pajamos turi būti indeksuojamos. Žinoma, 3 procentai yra tik vidurkis, kuris gali slėpti gan ženklų atskirų svarbių prekių grupių kainų kilimą (ir dabar pašėlęs skaitmeninių foto aparatų bei nešiojamų kompiuterių pigimas menkai praskaidrina pensininkų nuojautas dėl sąskaitų už būsto šildymą ateinančią žiemą). Be to, Seimas apdairiai nustatė, kad vidurkis būtų skaičiuojamas kaip dviejų metų kainų kilimo metinis dydis. Tačiau trys procentai yra per menkas pokytis, kad reikėtų užsukti visą įvairiausių pajamų dydžių perskaičiavimo mašiną; juk eurozonoje visiškai normalia infliacija laikoma ne tiek jau mažiau - du procentai. Toks dydis reiškia, kad perskaičiuoti teks praktiškai kasmet, kas padarys mūsų ekonomiką kažkiek panašią į valdžios administruojamą ūkį – o šito jau nelinkėtume jokiai nacionalinei ekonomikai.
Prisiminkime, kad 1990 m. priimtas Gyventojų pajamų garantijų įstatymas numatė net 10 proc. kainų padidėjimo slenkstį, kurį peržengus vyriausybė turėjo imtis indeksavimo.
Žinoma, pajamų indeksavimas kažkiek pratęsia spartesnės infliacijos laikotarpį. Bet jo alternatyva – staigiai ir smarkiai sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taigi – išretinti gamybą, padidinti nedarbą, sustabdyti algų didėjimą ir įsukti iš naujo ekonomiką daug konkurencingesniu pagrindu – yra nepalyginamai prastesnė.
Tačiau visiškai pritardami Seimo sprendimui realiai padėti toms žmonių grupėms, kurios jau nukenčia ar netrukus labiau nukentės dėl infliacijos, turime kartu ir paraginti esamus bei būsimus Seimo narius labiau įsigilinti į mūsų ekonomikos problemas ir jų šaknis.
Mūsų ekonomika yra kaip tų krovinių vežėjų – viena iš daugelio tokių pat, funkcionuojanti itin stiprios globalinės konkurencijos aplinkoje. Kol savo žemėje neatradom naftos, dujų ar platinos, kol nepadarėm savo žemės ūkį produktyvų ir galingą, kol netapom pasaulio finansų centru, kol mūsų žaliose pievose neįsikūrė mūsiškiai ar kitų tautų super-ultra-modernių ateities technologijų koncernai, turime prakaitu ir alkūnėmis stumdytis didžiulėje paprastų maisto produktų, baldų, trąšų ir tekstilės prekių gamintojų minioje.
Antai kodėl liepos 1 d. Seimo priimtos rezoliucijos „Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją“ (joje yra gerų pasiūlymų; dievai žino, kas į juos dirstels) idėja panaikinti valiutų valdybos (t.y. stabilaus ir garantuoto lito kurso euro atžvilgiu) režimą užmaskuota formuluote „Atkurti realias Lietuvos banko funkcijas, kad jis galėtų vykdyti aktyvią valstybės pinigų politiką“? Tikriausiai todėl, kad rezoliucijos autoriai (ji, beje, priimta 26 Seimo narių balsais) suvokia, kiek smuktų lito kursas, kiek būstą už paskolas eurais įsigijusių žmonių taptų benamiais ir kaip pašėlusiai šokteltų infliacija dėl atitinkamo importo prekių kainų augimo. To pasiūlyti jie nenori, bet gražų mostą politinėje scenoje padaryti išdrįso.
Arba ką reiškia tokia priemonė, kaip „Griežčiau kontroliuoti monopolijų, veikiančių energijos ir komunalinių paslaugų srityje veiklą“? Ar ne geriau būtų buvę pareikalauti, pavyzdžiui, kad esant paspartėjusiai infliacijai, tokių monopolijų teikiamų paslaugų kainų nustatymo metodika keičiama taip, kad bet koks sąnaudų didėjimas nebūtų tuo pačiu toms monopolijoms pelno masės didėjimo garantija ?
Jei išsivysčiusiuose pasaulio kraštuose bent pusė lengvaisiais automobiliais į darbą važinėjančių miestų gyventojų pasirinktų viešąjį transportą, naftos paklausa sumažėtų taip smarkiai, kad ji akimoju gerokai atpigtų. Jei Europoje pakeistume visas kaitinamąsias elektros lemputes energiją taupančiomis, taptų nereikalingomis dvi didžiulės elektrinės. Jei ... galima tęsti ir tęsti. Čia ir apie mus.
Bet visa tai padaryti mums neįmanoma; nei susitarsim, nei tai mums patiks. Taip padarysim tik prievarta – kai benzinui ir dyzelinui nebeturėsim pinigų. Tada mūsų ekonomika kur kas sparčiau pereis prie informacinių technologijų naudojimo ir ras tokius būdus pasitvarkyti, kokių šiandien nė neįsivaizduojam. Todėl teks palaukti.
Kažkas pastebėjo, jog pažanga medicinoje tokia didžiulė, kad šiandien jau niekas nebegali laikyti savęs sveiku. Su mūsų ekonomine – esama ir būsima - pažanga tas pat.
