Pateikiame visą autoriaus komentarą šia tema:
2015 metais Norvegijos televizijoje transliuotas pirmasis „Occupied“ sezonas. Seriale vaizduojama Rusijos okupacija Norvegijoje. ES ir JAV tyliai tam pritaria, kad būtų galima atnaujinti naftos gavybos įrenginių veiklą, kurią sustabdė žalioji Norvegijos vyriausybė.
Serialo tikslas – sutelkti dėmesį į moralines dilemas, su kuriomis susiduria paprasti žmonės, atsidūrę ekstremalioje situacijoje – pavaizduoti tai, ką Norvegijoje tėvai ir seneliai patyrė per vokiečių okupaciją Norvegijoje 1940–1945 m. Laviravimas tarp mažesnės šalies, galingos kaimynės ir likusį pasaulį valdančių tautų, balansuojančių tarp politinių principų, ekonominių sumetimų bei savo pačių saugumo, tapo fonu.
Maniau bus akivaizdu, kad išgalvoto pasaulio esmė „Occupied“ yra nieko nesakyti apie Rusiją – visai kaip ir Steveno Spielbergo filme „Nasrai“ nieko nesakyta apie didžiuosius baltuosius ryklius. Tačiau Rusijos valdžia tai priėmė ne itin gerai. Ambasadorius Norvegijoje Viačeslavas Pavlovskis Rusijos naujienų agentūrai „Tass“ sakė, jog „tenka apgailestauti, kad šiais metais, minint 70-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, autoriai tarsi pamiršo apie didvyrišką sovietų armijos indėlį išlaisvinant Šiaurės Norvegiją nuo nacių okupantų, ir, naudojantis blogiausiomis šaltojo karo tradicijomis, nusprendė išgąsdinti Norvegijos žiūrovus neegzistuojančia grėsme iš rytų“.
Gali būti, kad ambasadorius buvo kiek jautrus, nes prieš metus Rusija aneksavo Krymą. Tačiau „Occupied“ buvo parašytas ir pradėtas filmuoti gerokai prieš tai. Ir tai – grožinės literatūros kūrinys, kuriame rusai bent kartą nebuvo vaizduojami kaip robotizuotų, vienodų, piktų „blogiukų“ grupė. Tad iš kur toks įniršis?
Galbūt atsakymas yra tas, kad epochoje, kai tiesos vertė mažinama netikromis naujienomis, kai lyderiai renkami pagavus emocijų bangai, o ne įvertinus jų nuopelnus ar politinius požiūrius, faktai nebeturi tokio svorio, kokį jie turėjo anksčiau. Rašant apie naujausią Rusijos karą Ukrainoje, dažnai naudojama 1917 metais pasakyta JAV senatoriaus Hiramo Johnsono citata: „pirmoji karo auka yra tiesa.“ Ši frazė, be kita ko, naudojama siekiant priminti žurnalistams, kokia pažeidžiama yra tiesa, kai dvi šalys kovoja dėl savo įvykių versijos dominavimo.
1937 m., kai fašistų generolas Franco bombardavo Gernicos miestą, žudydamas civilius gyventojus, daugelis galėjo paliudyti apie tai, kas atsitiko. Vos tik ėmus kilti į viešumą sunaikinimo, aukų vaizdams, Franco ir jo generolai suprato, kokias emocijas tai sukels tiek Ispanijoje, tiek užsienyje, ir tvirtino, kad respublikonai sunaikino savo pačių miestą. Kurį laiką šia įvykių versija buvo tikima – bent jau tų, kurie norėjo ja patikėti. Tačiau respublikonai turėjo geresnį pasakotoją. Pablo Picasso atsakas – vienas garsiausių jo paveikslų „Gernica“, kuriame pavaizduotas pragaras mažame baskų miestelyje. Šis kūrinys, nutapytas Paryžiuje gyvenusio menininko, jo vaizduotės bei patirties vaisius, atvėrė Europos akis.
Jei „Gernica“ buvo ir propaganda, ir šedevras, tą patį galima pasakyti ir apie Sergejaus Eizenšteino filmą „Mūšio laivas Potiomkinas“, kurį sovietų valdžia užsakė švenčiant 1905 m. revoliucijos 20-ąsias metines. Nors abu kūriniai siekia atvaizduoti tikrus įvykius, juose panaudoti ir reikšmingi meniniai intarpai, pavyzdžiui, garsioji žudynių scena ant Odesos laiptų iš tikrųjų niekada neįvyko.
Tačiau grožinės literatūros pasakotojui dėl tokių smulkmenų jaudintis nereikia; jam tereikia remtis tikrove, tikslūs faktai nėra būtinybė. Pasakotojo tikslas yra sujaudinti širdis ir mintis, o ne pranešti apie tai, kas, ką, kur ir kada. Ši laisvė suteikia galios, ypač kai mes, kaip auditorija, nežinome, kad esame propaguojami.
Tanneris Mirrleesas, knygos „Širdys ir minos: JAV imperijos kultūros pramonė“ autorius, aprašo, kaip JAV karo informacijos biuras per Antrąjį pasaulinį karą sukūrė padalinį, skirtą dirbti su Holivudu – Kino filmų biurą. 1942–1945 m. Biuras peržiūrėjo 1 652 scenarijus, tikslindamas arba pašalindamas viską, kas nepalankiai pavaizdavo JAV, įskaitant medžiagą, dėl kurios amerikiečiai atrodė „užsimiršę apie karą ar prieškarį“.
Mirrleesas teigia, kad filmai buvo ir tebėra puiki priemonė populiariajai nuomonei formuoti, nes filmo žiūrėjimas žmonėms suteikia įkvepiančią, bendrą patirtį. Holivudas platino Amerikos karinius idealus viso šaltojo karo laikotarpiu, tai daro net ir dabar.
Šiandien visas pasaulis sėdi tame pačiame kino teatre ir stebi įvykius Ukrainoje. Tačiau tai, ką matome, vaizdžiai tariant, yra dubliuotos įvykių versijos su subtitrais mūsų kalbomis. Vyksta mūšis tarp skirtingų istorijos versijų, o geriausia jų – triumfuos.
Todėl kyla klausimas, kokių priemonių esame pasirengę imtis, kad laimėtume tas širdis ir protus, ypač kai Vladimiras Putinas taiko tokią cenzūrą ir propagandą, kuri, mūsų manymu, buvo ištremta į praeitį. Ar pageidautina – ar net tinkama – žaisti pagal jo taisykles? Atrodo nesuderinama, kad demokratinė šalis atsisakytų tokių principų kaip žodžio laisvė ir skaidrumas, net ir bandydama laikinai tas laisves apsaugoti.
Tikėkimės, kad tiesa – netobula, subjektyvi žurnalisto, menininko ar kito pasakotojo, bandančio pasakyti ką nors tikro, tiesa, nugalės. Pagaliau juk yra tokių pavyzdžių: iš vidaus žlugusi Sovietų Sąjunga ar iš Baltųjų rūmų išmestas Donaldas Trumpas. Susidūrę su alinančiu skirtingų tikrovės versijų raizginiu, mes neturime pasiduoti ir pripažinti, kad kiekviena versija yra vienodai teisinga. Kai kurios iš tikrųjų yra teisingesnės už kitas.
Putino pasakojimas apie tai, kodėl Rusija pradėjo karą Ukrainoje, daugumai rusų neturint prieigos prie socialinių tinklų ar užsienio žiniasklaidos, vis labiau įsitvirtina.
Tačiau jaunoji Rusijos karta naudojasi virtualiais tinklais ir kitomis technologinėmis spragomis, kad atrastų skirtingus požiūrius į tai, kas vyksta. Jų skaičius vis dar nedidelis, tačiau tai išradinga grupė, kuri ilgainiui taps žurnalistais, rašytojais ir menininkais, istorijas naudojančiais vietoj ginklų.
Kasdien stebime karinius įvykius, sankcijas ir diplomatiją, tačiau karas, kurio tikslas – vienos pusės pasakojimo dominavima, yra ilgas karas. Galų gale tai karas, kurį Putinas pralaimės.
Franco valdė Ispaniją beveik 40 metų. Tačiau galiausiai istorijos knygose jis – nugalėtas. „Gernica“ pirmą kartą parodyta Ispanijoje 1981 m., praėjus šešeriems metams po Franco mirties. Vien per pirmuosius 12 mėnesių paveikslą pamatė daugiau nei milijonas žmonių, tai vis dar vienas didžiausių traukos objektų Reina Sofia galerijoje Madride. Nes pačios tikriausios istorijos yra geriausios.
