Klausiami, kaip pažaboti pandemiją, mokslininkai prieš pusmetį tik skėsčiojo rankomis. Apie mįslingą virusą nebuvo žinoma praktiškai nieko: nei iš kur atsirado, nei kaip jis iš tiesų plinta, net pagal kokius konkrečiai simptomus jį galima diagnozuoti.
Galimi variantai buvo du, ir abu jie vienodai reiškė žengimą nepramintu taku.
Pirmasis – maksimaliai apriboti bet kokius kontaktus su aplinka ir laukti, kada bus sukurta vakcina. Problema čia buvo ta, kad niekas negalėjo pasakyti, kaip ilgai teks laukti – ar bent jau garantuoti, kad efektyvią vakciną išvis pavyks sukurti.
Antrasis – susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau virusas pasieks visus ir kiekvieną, ir pasistengi pernelyg nesikišti į šį procesą, tikintis visagalio visuotinio imuniteto. Tokia strategija neturint faktiškai jokios informacijos apie naująjį koronavirusą atrodė daug rizikingesnė – tuo labiau, kad galimas rezultatas buvo lygiai toks pats miglotas.
Daugelis Europos šalių pasirinko nerizikuoti: uždarė sienas ir įvedė griežtas karantino priemones. Kitos – tokios kaip Švedija ar Baltarusija – nusprendė, kad galima apsieiti be savanoriškai privalomos izoliacijos, ir rinkosi antrąjį kelią.
Nepaisant to, kad nuo koronaviruso pandemijos pradžios praėjo jau pusė metų, mokslininkai vis dar neturi vieningo atsakymo, kuris gi variantas efektyvesnis.
Dar prieš tris mėnesius atrodė, kad klaidą padarė Švedija: lyginant su kitomis šalimis mirtingumas nuo Covid-19 viršijo dešimtis kartų. Tačiau rugsėjo viduryje situacija iš esmės pasikeitė: dabar švedų statistika atrodo gerokai geriau už Didžiosios Britanijos, Italijos, Ispanijos ar JAV.
Nepaisant to, per paskutinį pusmetį mes apie virusą sužinojome gerokai daugiau. Pasaulyje užfiksuoti jau keli pakartotiniai Covid-19 atvejai, todėl atsiranda pagrįstos abejonės, kad ši liga apskritai gali po savęs palikti patikimą imuninę apsaugą.
Mokslininkams dar teks atsakyti, koks yra šiuo metu kuriamų vakcinų efektyvumas ir ar įmanoma iš esmės pasiekti kolektyvinį imunitetą.
„Tai yra mirties nuosprendis!“
Kolektyviniu imunitetu vadinama situacija, kuomet viena ar kita infekcija negali laisvai plisti tam tikroje terpėje, nes ženkli žmonių dalis yra jai atspari. Tam gali padėti persirgta liga ir po jos susidaręs imunitetas arba skiepai, rašoma BBC.
Jeigu jūs negalite užsikrėsti patys, tai negalėsite ir platinti infekcijos savo aplinkoje. Tokiu būdu jūsų imunitetas netiesiogiai saugo nuo viruso aplinkinius, kurie kitu atveju galėtų užsikrėsti.
Daugeliui susirgimų „ribinis“ skaičius, kuomet liga nepersiduoda kitiems, yra žinomas. Ir daugeliu atvejus jis yra pakankamai didelis – pavyzdžiui, efektyviai užkardyti tymus galima tik tuomet, jeigu skiepijama 90-95 proc. žmonių. Poliomielitas yra mažiau užkrečiamas – jam sustabdyti užtenka 80-85 proc. imunitetą turinčių žmonių.
Nėra nieko keisto, kad kovą – kuomet jau buvo matyti, kad anksčiau ar vėliau virusas pasieks kiekvieną, – absoliuti dauguma ekspertų buvo kategoriškai prieš tai, kad būtų pasirinktas kolektyvinio imuniteto kelias. „Jeigu virusas užkrės kiekvieną – net jeigu daugelis mūsų persirgs Covid-19 be simptomų, – mirs labai daug žmonių, – aiškino vyriausiasis JAV epidemiologas Anthony Faucis. – Virusas pavojingas ne tik pagyvenusiems, jis kelia riziką bet kokio amžiaus žmonėms, kurie turi šalutinių ligų… Žinant, kiek Amerikoje žmonių su diabetu, nutukimu, hipertonija – jeigu užsikrės visi iki vieno, tai mirčių skaičius bus pritrenkiantis. Tai yra absoliučiai nepriimtinas variantas“.
Australijos premjeras antrino ekspertui: „Yra nuomonių, kad kolektyvinio imuniteto strategija – vienas iš galimų būdų… Tačiau, tai yra mirties nuosprendis! Mes niekada net nesvarstėme tokio varianto“.
Problema su naujuoju koronavirusu slypi dar ir tame, kad šiuo metu yra labai sudėtinga paskaičiuoti, kiek iš tiesų reiktų skiepyti žmonių, siekiant sustabdyti ligos plitimą. Šiuo atveju daugelis rodiklių ne tik skiriasi įvairiose amžiaus grupėse, bet netgi iki šiol dar nėra tiksliai nustatyti.
Tačiau tai nereiškia, kad skaičiuoti nėra bandoma. Prieš pusmetį, kuomet šalys dar tik svarstė, ar reikia įvedinėti karantiną, galutinį sprendimą pasirinkti šį būdą kovoti su infekcija būtent ir nulėmė tai, kad kolektyviniam imunitetui pasiekti tektų „susargdinti“ mažiausiai 60 proc. populiacijos.
Atsižvelgiant į tuometinį ženklų užkrėstųjų skaičiaus augimą, katastrofišką informacijos apie koronavirusą trukumą ir grėsmingai augantį mirtingumą, rinktis kolektyvinį imunitetą atrodė pernelyg rizikinga – galėjo mirti tūkstančiai ar milijonai žmonių.
Tačiau jau birželio pabaigoje atsirado tyrimai, kurie nustatė, kad Covid-19 kolektyvinio imuniteto riba yra gerokai žemesnė – apie 40 proc. Autoriai argumentavo tuo, kad viruso nešiotojai daugiausiai jauni žmonės, o jų imunitetas yra dažniausiai stipresnis už pagyvenusius asmenis ar kūdikius.
Tame pačiame švedų mokslininkų straipsnyje buvo išsakoma abejonė dėl griežtų ribojimo priemonių tikslingumo, kurių staigus atšaukimas gali sukelti naują infekcijos protrūkį. Logika paprasta: vietoje palaipsniui „sargdinamo“ saugaus visuomenės skaičiaus pasirinkus griežtų priemonių įvedimą ir jų staigų atšaukimą galutinis rezultatas bus tik kiek nutolintas staigus susirgimų skaičiaus augimas.
„Tai nėra problemos sprendimas!“
Nepaisant kai kurių mokslininkų tvirtinimų, PSO vis dar laikosi nuomonės, kad statyti viską ant kolektyvinio imuniteto kortos niekaip negalima.
„Planetos mastu mes net nepriartėjome prie imuniteto, kurio užtektų sustabdyti ligos plitimą, lygio, – rugpjūčio 21-ąją paskelbė Airijos epidemiologas Michaelas Ryanas, kuris taip pat vadovauja ir PSO ypatingųjų situacijų sveikatos klausimais programai. – Tai ne problemos sprendimas, ir net bandyti šia kryptimi ieškoti sprendimo nėra prasmės“.
Lyg patvirtindami jo žodžius vos po kelių dienų medikai paskelbė apie pirmuosius patvirtintus pakartotino užsikrėtimo Covid-19 atvejus.
„Nė viena šalis nesusidoros su epidemija, kol neturėsime vakcinos, - įsitikinęs PSO generalinis sekretorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas. – Nors mes net neturime garantijų, kad vakciną pavyks sukurti. Net jeigu ji atsiras, ji negalės užbaigti pandemijos pati savaime“.
Tuo pat metu Jeilio universiteto Medicinos mokyklos profesorius Sydney’us Spieselis yra nusiteikęs gana optimistiškai. Jo teigimu, pakartotinų užkrėtimų atvejai pasitaiko taip retai būtent todėl, kad didžioji dauguma pacientų pasveikę įgauna nuolatinį imunitetą. Ir anksčiau ar vėliau – su vakcina ar be jos – jis peraugs į kolektyvinį.
Jis pažymėjo, kad pasiekus 60-80 proc. ribą kolektyvinis imunitetas susiformuos. Tačiau tam vis tiek teks sulaukti efektyvios vakcinos, kuri leistų saugiai „padidinti“ turinčių imunitetą žmonių skaičių.
Skiepai gali suformuoti ir kitokį imunitetą
Mokslininkai faktiškai vienbalsiai kartoja: mums vis dar pernelyg mažai žinoma apie šią ligą. Pavyzdžiui, visiškai nėra aišku, kodėl kai kuriems pacientams po pasveikimo kraujyje aptinkama labai mažai antikūnų, o kiti jų ir išvis faktiškai neturi.
Medikai taip pat pažymi, kad nėra jokių vakcinos kokybės garantijų. Net jeigu ir bus sukurta veikianti vakcina, nėra garantijų, kad ji bus efektyvesnė už natūralų imunitetą, kuris įgyjamas persirgus liga.
„Vakcina iš tiesų gali sukelti kitokį imuninį atsaką – skirtingą nuo to, kuris susiformuoja natūraliai persirgus liga, – BBC cituojamas Harvardo universiteto mokslininkas Samaras Metah. – Taigi skiepai gali užtikrinti ir efektyvesnę bei ilgiau trunkančią apsaugą nuo viruso, negu pats nuo paties susirgimo“.
Vakcina – ne panacėja
Singapūre dirbantis JAV mokslininkas Dale’as Fisheris CNBC pasakojo, kad žmonės neturėtų tikėtis stebuklų iš vakcinos. Jo teigimu, dar birželio pabaigoje JAV maisto ir vaistų administracija prognozavo, kad vakcina apsaugos mažiausiai 50 proc. paskiepytųjų.
„Tai reiškia, kad pusei tų, kurie gaus vakciną, ji neveiks, – pareiškė D. Fisheris. – Daugelis žmonių ir nesitiki, kad vakcina bus 100 proc. efektyvi. Todėl aš manau, kad mums reikia nefarmacinių intervencijų, tokių kaip kaukių dėvėjimas ar susibūrimų ribojimas ilgam laikotarpiui“.
Šiuo metu yra apie 200 kuriamų vakcinų nuo koronaviruso, 38 iš jų jau pradėjo klinikinius tyrimus, vos kelios jų – vėlesniojo lygio klinikinius tyrimus. Daugiausiai dėmesio sulaukia gaminiai iš „Moderna“, „AstraZeneca“ ir „Pfizer“.
Eksperto teigimu, vargu ar pirmosios Vakaruose skiepijimui patvirtintos vakcinos (Rusija jau patvirtino savo vakciną) bus efektyviausios.
„Statistiškai mažai tikėtina, kad pirmoji bus geriausia ir kas labiausiai mane neramina, kad visi sakys: „Ei, ji 50 proc. efektyvumo, ar 60 proc., gaminam“, ir praėjus porai mėnesių atrasim kitą, kuri bus 80 proc. efektyvi, arba sužinosim, kad pirmoji nustoja veikti po šešių mėnesių ir jums reikia dar sykį skiepytis“, – aiškino jis.
Maža to, net jeigu vakcina ir pasirodys efektyvi, ją dar reikės kažkaip pagaminti ir paskirstyti milžiniškam žmonių skaičiui. Orlaivystės organizacija IATA jau perspėjo, kad laukia milžiniški logistiniai iššūkiai pristatyti vakcinas, kurioms reikalinga ypatinga priežiūra.
D. Fisherio teigimu, PSO siekis vakcinuoti 20 proc. pasaulio populiacijos iki 2021-ųjų pabaigos yra „gana ambicingas“.
