Metų metus jie bandė įlįsti į Putino galvą, kad geriau suprastų jo ketinimus. Panašu, kad Ukrainoje įklimpus Rusijos kariams, poreikis tai padaryti tapo dar reikalingesnis, nes jie bando išsiaiškinti, kaip jis reaguos spaudžiamas.
Norint išvengti šios krizės pavojingo eskalavimo, jo mąstymo supratimas bus būtinas. Buvo spėjimų, kad Rusijos lyderis serga, tačiau dauguma analitikų tiki, kad jis izoliavosi ir visiškai atsiribojo nuo bet kokių alternatyvių pažiūrų.
Jo izoliaciją įrodo nuotraukos susitikimuose, pvz., kai jis susitiko su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu, abu sėdėjo tolimiausiuose ilgo stalo galuose. Tai taip pat įrodo Putino susitikimas su savo nacionalinio saugumo komanda karo išvakarėse.
Vienas Vakarų specialiosios tarnybos pareigūnas aiškina, kad Putino pirmasis kariuomenės planas priminė KGB karininko sugalvotą įvykių eigą. Manoma, kad jį sukūrė griežta itin slapta „konspiracinė grupuotė“, tačiau rezultatas buvo totalus chaosas. Rusijos kariuomenės vadai nebuvo pasirengę, o kai kurie kariai perėjo sieną nežinodami, ką daro.
Sprendimus priima vienas
Vakarų šnipai apie karo Ukrainoje planus per neatskleidžiamus šaltinius sužinojo daugiau negu apie šiuos planus žinojo dauguma Rusijos vadovybėje. Tačiau dabar jie susiduria su nauju iššūkiu – ką toliau darys Rusijos lyderis. O tai nėra lengva.
„Kremliaus veiksmų supratimo iššūkis yra tai, kad V. Putinas yra vienintelis sprendimų priėmėjas Maskvoje“, – aiškina Johnas Sipheris, anksčiau vadovavęs CŽV operacijoms Rusijoje. Ir nors jo nuomonė dažnai išsakoma viešais pareiškimais, žinoti, kaip jis savo pareiškimus įgyvendins, yra sudėtingas specialiosios tarnybos iššūkis.
„Sistemoje, kuri yra taip puikiai apsaugota, kaip Rusija, yra labai sunku žinoti, ką galvoja lyderis, ypač tada, kai tiek daug jo žmonių nežino, kas vyksta”, – BBC aiškino seras Johnas Sawersas, buvęs MI6 vadovas. Žvalgybos pareigūnai teigia, kad Putinas yra izoliuotas savo sukurtame burbule, į kurį patenka labai nedaug išorinės informacijos.
„Jis yra savo sukurtos propagandos auka ta prasme, kad jis klauso tik tam tikro kiekio žmonių ir užblokuoja visa kita. Tai jam suteikia keistą požiūrį į pasaulį”, – pasakoja psichologijos profesorius ir netrukus išleidžiamos knygos „Šnipų ir šnipinėjimo psichologija” bendraautorius Adrianas Furnhamas. Rizika yra vadinama „grupiniu mąstymu”, kuriame visi patvirtina jo pažiūras. „Jeigu jis yra grupės auka, mes turime žinoti, kas tai per grupė”, – sako profesorius Furnhamas.
Putino ratas, su kuriais jis kalba, niekada nebuvo didelis, tačiau atėjus laikui nuspręsti dėl Ukrainos invazijos, šis ratas, Vakarų specialiosios tarnybos atstovų manymu, sumažėjo iki saujelės žmonių, kurie yra „tikrieji tikintys”, kurie dalinasi Putino idėjomis ir manijomis.
Supratimas, koks mažas yra jo vidinis ratas, tapo akivaizdus, kai Putinas viešai pareiškė nepasitenkinimą savo Užsienio specialiosios tarnybos vadovu valstybinio saugumo susitikime prieš pat invaziją – tai buvo ėjimas, kuris, regis, pažemino pareigūną. Veliau jo kalbos atskleidė piktą ir apsėstą Ukraina ir Vakarais vyrą.
Tie, kurie jį stebi, sako, kad Rusijos lyderis yra vedamas noro įveikti manomą Rusijos pažeminimą 10-ajame dešimtmetyje kartu su įsitikinimu, kad Vakarai yra nusiteikę prispausti Rusiją ir nuversti jį. Vienas žmogus, sutikęs Putiną, atsimena jo įprotį žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose nužudomas Libijos politikas Muamaras al Gaddafis, kai buvo nuverstas.
Kai CŽV vadovas Williamas Burnsas buvo paprašytas įvertinti Putino psichinę būklę, jis pasakė, kas jis „ilgus metus verda skundų ir ambicijų mišinyje”, o jo pažiūras apibūdino kaip „sustiprėjusias” ir teigė, kad jis „kur kas tvirčiau izoliavosi”.
Ar Rusijos prezidentas išprotėjo?
Tai yra klausimas, kilęs daug kam Vakaruose. Tačiau nedaug ekspertų mano, kad tai padeda. Vienas psichologas, turintis patirties šioje srityje, teigia, kad klaidinga manyti, kad negalėdami suprasti tokio sprendimo kaip karas Ukrainoje, mes žmogų, padariusį šį sprendimą, vadiname „pamišėliu”.
CŽV turi komanda, kuri vykdo „lyderystės analizę”, vertindama užsienio sprendimų priėmėjus, tai tęsiasi juo bandymų suprasti nacistinės Vokietijos diktatorių Adolfą Hitlerį. Jie analizuoja kilmę, santykius ir sveikatą, remdamiesi slaptąja žvalgybos tarnyba.
Kitas šaltinis – tiesiogiai bendravusių asmenų, pavyzdžiui, kitų vadovų, pasisakymai. Pranešama, kad 2014 metais Angela Merkel prezidentui B. Obamai pareiškė, kad V. Putinas gyvena „kitame pasaulyje“. Prezidentui E. Macronui, neseniai atsisėdusiam su V. Putinu, buvo pranešta, kad Rusijos lyderis, palyginti su ankstesniais susitikimais, yra „kietesnis, labiau izoliuotas“.
Ar kažkas pasikeitė? Kai kurie, neturėdami daug įrodymų, spėlioja apie galimą blogą sveikatą ar vaistų poveikį. Kiti kreipia dėmesį į psichologinius veiksnius, tokius kaip manymas, jog laikas išpildyti savo matomą likimą ir apsaugoti Rusiją ar atkurti jos šlovę, baigiasi. Rusijos lyderis akivaizdžiai izoliavo save nuo kitų per COVID-19 pandemiją ir tai galėjo turėti psichologinį poveikį.
„Putinas greičiausiai nėra psichiškai nesveikas ir nepasikeitė, nors pastaraisiais metais jis skuba ir greičiausiai yra labiau izoliuotas“, – sako buvęs JAV vyriausybės gydytojas ir diplomatas, o šiuo metu George' o HW Busho fondo vyresnysis bendražygis JAV ir Kinijos santykiams Kenas Dekleva.
Tačiau dabar nerimą kelia tai, kad patikima informacija vis dar neranda kelio į uždarą V. Putino kilpą. Jo žvalgybos tarnybos prieš invaziją greičiausiai nenorėjo sakyti to, ko jis nenorėtų girdėti, vietoje to siūlydami naivius paskaičiavimus, kaip vyks invazija ir kokia reakcija į Rusijos karius bus po karo. Esą ir dabar Putinas gali neturėti informacijos, kaip blogai sekasi jo paties kariams, ką žino Vakarų žvalgyba. Tai verčia nerimauti, kaip jis gali reaguoti į blogėjančią situaciją Rusijoje.
Bepročio teorija
Pats V. Putinas pasakoja istoriją apie žiurkės vaikymąsi vaikystėje. Kai ją įstūmė į kampą, žiurkė sureagavo jį užpuldama ir privertė jauną Vladimirą tapti tuo, kuris pabėgo. Vakarų politikos formuotojai klausia, kas būtų, jei V. Putinas dabar jaučiasi įspiestas į kampą?
„Tikrasis klausimas yra tas, ar jis nuspręs pulti dar brutaliau ir plėsti ginklų sistemas, kurias norės panaudoti”, – kalbėjo vienas Vakarų pareigūnas. Būta nuogąstavimų, kad jis gali panaudoti cheminį ar net taktinį branduolinį ginklą.
„Nerimą kelia tai, kad jis gali pasielgti neįtikėtinai žiauriai ir tai nuspręsti itin staigiai”, – teigia Adrianas Furnhamas.
Pats V. Putinas gali susitaikyti su idėja, kad yra pavojingas ar net neracionalus – tai gerai žinoma taktika (dažnai vadinama „bepročio“ teorija), kai žmogus, turintis prieigą prie branduolinių ginklų, bando priversti priešininką atsitraukti, įtikinėdamas juos, kad jis gali būti pakankamai išprotėjęs, kad galėtų jais pasinaudoti, nors visi gali žūti.
Šiandien už Putino ketinimų ir mąstymo supratimą Vakarų šnipams ir politikams nieko nėra svarbiau. Jo reakcijos prognozė yra labai reikalinga tam, kad būtų aišku, kiek jį galima spausti nesukeliant pavojingo atsako.
„Putino savivoka neleidžia egzistuoti žlugimui ar silpnumui. Tokių dalykų jis nekenčia, – sako Kenas Dekleva. – Į kampą įspraustas ir nusilpęs Putinas yra pavojingesnis. Kartais yra geriau paleisti lokį iš narvo atgal į mišką.”
