Jie kalba apie didžiulę Rusijos Federaciją – Sovietų Sąjungos palikuonę – kurią sudaro 83 federaliniai subjektai, įskaitant 21 neslavišką respubliką.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija, nepriklausoma Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybinė agentūra, kurią sudaro JAV Atstovų rūmų, Senato ir gynybos, valstybės bei prekybos departamentų nariai, paskelbė, kad Rusijos dekolonizavimas turėtų tapti „moraliniu ir strateginiu tikslu“.
„The Free Nations of Post-Russia Forum“, kurį sudaro iš Rusijos pabėgę politikai ir žurnalistai, šių metų pradžioje surengė posėdį Europos Parlamente Briuselyje, o šį mėnesį planuoja tris renginius skirtinguose Amerikos miestuose. Organizacija netgi išleido į 41 skirtingą valstybę suskaldytos Rusijos žemėlapį, darant prielaidą, kad dabartinis Rusijos prezidentas pralaimės Ukrainoje ir bus išstumtas.
Vakarų analitikai vis labiau palaiko teoriją, kad artėja Rusijos dezintegracija, todėl Vakarai turi ne tik pasiruošti suvaldyti bet kokį galimą pilietinių karų plitimą, bet ir gauti naudos iš tokio lūžio, priviliodami išteklių turtingus regionus į savo įtakos sferą. Ekspertų teigimu, 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, Vakarai buvo pritrenkti ir nesugebėjo pasinaudoti šia galimybe. Todėl dabar Vakarai turi parengti strategiją, kaip kartą ir visiems laikams nutraukti Rusijos grėsmę, užuot suteikus kelią Putinui.
Tačiau daugelis kitų mano, kad Rusija kelia rimtesnę grėsmę pasaulinei taikai bei saugumui ir įspėja, kad šis priešas, net ir būdamas kariniu ar ekonominiu atžvilgiu silpnesnis už Vakarus, vis dar turi beveik 6 000 branduolinių galvučių, ginkluotas karines pajėgas ir daugybę išteklių retai apgyvendintose teritorijose, besiribojančiose su Kinija.
„Jamestown Foundation“ ekspertas Januszas Bugajskis neseniai parašė knygą „Failed State: A Guide to Russian’s Rupture“ („Žlugusi valstybė: Rusijos skilimo vadovas“). Jo įsitikinimu, Vakarų sankcijos suspaudė Rusijos ekonomiką, todėl „daugelyje regionų tvyro nerimas dėl mažėjančio šalies biudžeto.“ Jis ragina nesuteikti V. Putinui saugumo garantijų.
Kiti, kurie sutinka su šiuo požiūriu, sako, kad V. Putino pralaimėjimas Ukrainoje sunaikins jo stiprybės kultą ir atskleis, jog jis yra silpnas lyderis. Kai neslaviškų respublikų elitas pajus, kad Maskva negali pati papildyti savo kišenių ir nėra pakankamai stipri numalšinti jų pasipiktinimo, jie sukils.
Sergejus Sumleni, „European Resilience Initiative Center“ Berlyne direktorius ir buvęs Rusijos transliuotojo „RBC-TV“ vyriausiasis redaktorius, sakė, kad V. Putinas valdo kitas tautas, papirkdamas jų elitą ir kurstydamas konfliktų, panašių į Čečėnijos karą, baimę.
1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai 14 tautų paskelbė savo suverenitetą. Tačiau po kelerių metų prasidėjusi kruvina kampanija Čečėnijoje turėjo atgrasyti ir išsklaidyti nepriklausomybės judėjimus, o V. Putino labai centralizuota politika autonomines respublikas tvirtai prispaudė po Maskvos padu.
Tačiau karas Ukrainoje atskleidė V. Putiną kaip nusivylusį, silpną žmogų, nevertą įvaizdžio, kurį jis puoselėjo, teigė S. Sumleni.
„Rusijoje jis buvo vertinamas kaip lyderis, galintis nugalėti bet ką, o Ukraina buvo laikoma tokia silpna, jog buvo manoma, kad ją bus galima nugalėti be jokių pastangų, – kalbėdamas su „Foreign Policy“ žurnalistais telefonu iš Berlyno sakė S. Sumleni. – Tačiau dabar visi, įskaitant ir valdantįjį respublikų ir regionų elitą, mato, kad Maskva neturi nei pinigų, nei stiprios armijos“.
„Jei esate mafijos bosas, blogiausia, kas jums gali nutikti, yra tai, kad jūsų pavaldiniai staiga supras, kad jūs nesate toks stiprus, koks teigėte esąs“, – tikino jis.
Nepasitenkinimo ir pasipiktinimo ūžesys kai kuriose Rusijos Federacijos dalyse girdisi jau ne vienerius metus. Už 8 000 kilometrų nuo Maskvos esančiame Chabarovsko regione Rusijos Tolimuosiuose Rytuose tūkstančiai žmonių 2020 m. kelis mėnesius protestavo prieš jų gubernatoriaus areštą, paremtą melagingais kaltinimais. Jie sakė, kad Kremlius atėmė jų balsą, kai nurodė sulaikyti Sergejų Furgalą – vyrą, kurį jie išrinko vadovauti – ir pakeitė jį marionete.
Tais pačiais metais protestuotojai Baškirijos Respublikoje sukilo prieš kalkakmenio kasybą kalnuose, kuriuos vietiniai laiko šventais. 2018–2019 m. už 1 000 kilometrų į šiaurę nuo Maskvos esančios Archangelsko srities žmonės blokavo kelius ir statė palapines, siekdami neleisti Rusijos valdžiai naudoti šių teritorijų kaip sąvartyno Maskvos šiukšlėms.
Tatarstano Respublikoje totoriams kovojant už didesnę kultūrinę autonomiją stiprėja lėtas nacionalistinis judėjimas dėl rusų kalbos primetimo ir draudimo keisti kirilicą lotyniškąja abėcėle. Baškirijos gyventojai taip pat protestavo, siekdami apsaugoti savo vietinę kalbą ir naudojo tokius šūkius kaip: „Jokios kalbos – jokios tautos“.
Visai neseniai, V. Putinui paskelbus dalinę mobilizaciją ir pašaukus neproporcingai daug šauktinių iš skurdesnių regionų, įvairiose šalies vietose įsiplieskė protestai. „Laisvosios Buriatijos“ fondas buvo įkurtas siekiant padėti atsargos kariams išvengti tarnybos, o Dagestano ir Čečėnijos respublikos (pastarosios lyderis Ramzanas Kadyrovas V. Putinui yra prisiekęs savo ištikimybę), teigia jau pasiekusios savo šauktinių kvotą. Į Sachos respublikoje esančio Jakutsko gatves išėjo moterys, skandavusios: „Leiskite mūsų vaikams gyventi!“
Ekspertai pamini praeityje vykusius protestus, taip parodydami, kad įtampa regionuose tvyro jau seniai. Kai kurie mano, kad protestai prieš mobilizaciją suvienys žmones ir suaktyvins nepriklausomybės judėjimus visose Rusijos respublikose. Taip gali nutikti. Bet kol kas atrodo, kad tokios prognozės labiau remiasi viltimi, o ne konkrečiais duomenimis ar kitais įrodymais apie pogrindyje veikiančius rimtus judėjimus.
Kiekvienas argumentas, kurį pateikia neišvengiamo Rusijos žlugimo šalininkai, turi daugybę kontrargumentų. Tiesa ta, kad Rusijoje plyti sąmoningai sukurtas informacijos vakuumas. Ir vis dėlto, informacijos nebuvimas savaime nepateisina tokios teorijos.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Rusijos piliečiai autonominėse respublikose gali bijoti V. Putino, tačiau nusiteikimas prieš V. Putiną nebūtinai reiškia nusiteikimą prieš Rusiją. Negana to, nėra jokios garantijos, kad tos respublikos, kurios nuoširdžiai trokšta atsiskirti nuo Rusijos, bus demokratiškos ar draugiškos Vakarams. Ekspertai baiminasi, kad daugelis Rusijos Tolimųjų Rytų regionų jau dabar prijaučia Kinijai. O kur dar susirūpinimas dėl pilietinių karų ir regioninių diktatorių, kurie kovotų dėl Rusijos branduolinių ginklų.
Michailas Chodorkovskis, buvęs „Jukos Oil Company“ generalinis direktorius, o vėliau politinis kalinys Rusijoje, netiki taikia Rusijos dezintegracija ir perspėja apie regioninius karus. „Pirmiausia, Rusija yra sujungta į vieną transporto ir ekonominį mechanizmą“, – sakė M. Chodorkovskis.
Jis pridūrė, kad dauguma gausybę išteklių turinčių regionų neturi prieigos prie jūros: „Tai gali sukelti konfliktą tarp regionų, kuriuose yra mažiau žmonių, bet kurie turi daug išteklių, ir tų, kuriuose yra daug gyventojų ir išteklių transportavimo būdų“. Šie skirtingi regionai kovos dėl sienų ir bandys perimti branduolinių ginklų kontrolę – tai taps tikru košmaru Vakarams.
M. Chodorkovskis pridėjo, kad Maskvoje V. Putiną pakeis kitas diktatorius, kuris sieks susigrąžinti prarastas teritorijas. „Ar Vakarai susidoros su 15–20 naujų valstybių, kurios kariauja tarpusavyje ir turi branduolinius ginklus, – klausė jis. – Ar Vakarai susidoros su diktatoriumi, kuris vėl suvienys šalį, kariuomenės ir nuskurdusių Rusijos gyventojų prašymu?“
Kremlius nuolat kaltina Vakarus kurstant nemalonumus Rusijoje, todėl kalbos apie Rusijos dezintegraciją Vakarų sostinėse gali paskatinti nacionalistinį įkarštį ir priversti rusus palaikyti V. Putiną. Tuo taip pat gali pasinaudoti kraštutinės dešinės V. Putino šalininkai visoje Europoje, kad sustiprintų antiamerikietiškas nuotaikas. Dar blogiau, tokios kalbos gali užkurti dezinformacijos mašiną ir būti cituojamos sąmokslo teoretikų interneto puslapiuose, kuriant paralelinį naratyvą.
Rusijos skilimas yra „labai mažai tikėtinas“, sakė Joana Deus Pereira, „Royal United Services Institute“ Europoje vyresnioji mokslo bendradarbė. Mokslininkė pridūrė, kad tokios Vakarų užuominos padidina V. Putino patrauklumą. Ji taip pat papasakojo, kaip visa tai mato rusai nacionalistai.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, rusams buvo pasakyta, kad jie bus arčiau Europos, – sakė ji. Tai neįvyko ir tai užgavo Rusijos išdidumą“, – teigia J.D. Pereira.
„Šiame kontekste, pažvelkite į pirmąją V. Putino kalbą, kurioje jis pasakė, kad pakels Rusiją nuo kelių, iš pažeminimo. Mes matome, kad V. Putinas turi didelį palaikymą, o bet kokios kalbos ar pastangos suskaldyti Rusiją jam tik padės“, – sakė J.D. Pereira.
Be to, jos teigimu, neslaviškos respublikos ir regionai tikrai nenori, kad Rusija suirtų, jie tenori „savo regiono pripažinimo, jų pačių vėliavos ir didesnės kultūrinės nepriklausomybės Rusijos Federacijoje“.
Ir tie, kurie tiki, kad Rusijos žlugimas neišvengiamas, ir tie, kurie to baiminasi, sutaria dėl vieno – Rusijos Federacija niekada nebuvo federacija. M. Chodorkovskio teigimu, raktas į sėkmę yra decentralizacija. Kai Vakarams ateis laikas panaikinti sankcijas, jie turi derėtis su vyriausybe, kuri gavo visų regionų palaikymą. „Tai nusvers svarstykles į federalizacijos pusę“, – sakė M. Chodorkovskis.