Vakarų lyderiai turi sukurti saugumo mechanizmus ir apsvarstyti strategijas, kaip padėti Ukrainai ir tvarkyti būsimus santykius su Rusija. Ukraina turi būti įtraukta į demokratinį pasaulį ir sustiprinta, kad galėtų atsispirti būsimai Rusijos agresijai.
Jai taip pat reikia tam tikros Vakarų karinės apsaugos. Tačiau politikos formuotojai turi plačiau mąstyti ir apie Rusijos vaidmenį pokario santvarkoje. Tautai reikia konstruktyvios vizijos, o ne tik plano suvaldyti blogiausius impulsus.
Jei pasibaigus karui Rusija bus visam laikui ištremta iš tarptautinės bendruomenės, ji įsiutusi ir pažeminta iškils kaip nauja grėsmė. Putinas, jo karo mašina ir imperinis mąstymas turi būti nugalėti, o Ukraina turi būti sutvirtėjusi prieš bet kokią galimą agresiją ateityje.
Tokiam rezultatui reikės ir atgrasyti Rusiją, ir kartu pasiūlyti jai kelią į atpirkimą arba bent jau į taikų sambūvį. Vienas iš būdų tai padaryti būtų sukurti naują saugumo bendruomenę, pavadintą Atlanto ir Azijos saugumo bendruomene, kurią sudarytų daug NATO narių, taip pat Ukraina, jos sąjungininkės ir bet kurios neutralios valstybės, kurios norėtų prisijungti. Kai Putino režimas žlugs ir jį pakeis taikai įsipareigojusi vyriausybė, Rusija taip pat turėtų turėti teisę prisijungti.
AASC galėtų turėti ilgalaikį tikslą, panašų į NATO, tačiau artimiausiu metu pagrindinė jo užduotis būtų prižiūrėti ir įteisinti neribotą Vakarų karinių pajėgų buvimą Ukrainos žemėje. Šie kariai – tiek iš NATO, tiek iš NATO nepriklausančių šalių – stebėtų Rusijos karių veiklą, padėtų apmokyti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, padėtų demobilizuoti, stebėtų bet kokį būsimą taikos susitarimą ir veiktų kaip atrama, užkertanti kelią naujai Rusijos agresijai.
Šiai misijai galėtų vadovauti NATO nepriklausantis karininkas, tačiau joje turi dalyvauti JAV kariai.
Pabaigos pradžia
Tikėtina, kad karo pabaiga dar toli, daugiausia dėl to, kad tiek Rusija, tiek Ukraina yra įsitikinusios, kad pergalė vis dar įmanoma. Rusija mano, kad Ukrainos Vakarų rėmėjų ryžtas žlugs anksčiau už jos ryžtą, o tai atims iš Kijyvo ginklų ir pinigų, reikalingų konfliktui tęsti.
Ukraina nesutinka, manydama, kad jos piliečių ir partnerių Vakaruose atkaklumas, kartu su prezidento Volodymyro Zelenskio populiarumu leis jai atkovoti žemę, kurią Rusija neteisėtai užgrobė. Nė vienai pusei nepasirengus kompromisui, kovos dar kurį laiką tęsis.
Tačiau viskas gali greitai pasikeisti, ir pasaulis turi būti pasiruošęs. Tiek, kiek Vakarų politikos formuotojai diskutuoja apie karo užbaigimo strategiją, jie daugiausia dėmesio skiria NATO plėtrai, taip pat Rusijos izoliavimui per ekonominę izoliaciją.
Visgi tolesnis NATO išplėtimas reikštų priešiškus santykius ne tik su Putinu, bet ir su visais tikėtinais būsimais Rusijos lyderiais.
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės bei partneriai turi kūrybiškai mąstyti, kaip užtikrinti Ukrainos saugumą, neskaitant popierinių pažadų, kurie buvo duoti praeityje ir kuriuos sugriovė Maskva. Tam, kad būtų užtikrinta tautos gynyba, Ukrainos žemėje reikalingas tam tikras Vakarų ir ne Vakarų šalių karinis buvimas. Kyla klausimas, kaip ją struktūrizuoti, integruoti į esamas ar naujas saugumo organizacijas ir užtikrinti jos efektyvumą.
Pirminius NATO tikslus apibendrino pirmasis jos generalinis sekretorius lordas Hastingsas Ismay'us dar pačioje Aljanso pradžioje. Jis buvo sukurtas, pasak jo 1949 m., „kad rusai nepatektų, amerikiečiai neįeitų, o vokiečiai nepaleistų“.
Dabar pasauliui reikia veržlaus organo, kuris atstumtų Putiną, bet galiausiai pritrauktų reformoms nusiteikusius rusus kartu su amerikiečiais, kad Ukraina ir jos kaimynai būtų saugūs.
Kad AASC būtų aiškiai atskirta nuo NATO, AASC neturėtų būti vadinama sutartine organizacija ir neturėtų įpareigoti narių ginti viena kitos užpuolimo atveju. Tačiau ji vis tiek turėtų stengtis atgrasyti nuo Rusijos agresijos dislokuodama tarptautinį karinį personalą Ukrainoje tol, kol Maskva išliks priešiška.
AASC turėtų vykdyti strateginį planavimą, reguliarias karines pratybas ir dalytis įslaptinta medžiaga savo nariams. Be Ukrainos apsaugos atnaujinto karo atveju, jai gali būti pavesta vykdyti kitas misijas, jei jos nariai nuspręstų tai daryti. Pavyzdžiui, tai gali padėti užtikrinti būsimą taikos susitarimą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, padėti įveikti migrantų krizes arba spręsti terorizmo grėsmes.
Tačiau artimiausiu metu pagrindinis AASC tikslas turėtų būti prižiūrėti ir koordinuoti mažiausiai kelių tūkstančių tarptautinių karių, kaip instruktorių ir stebėtojų, dislokavimą Ukrainos teritorijoje. Šie kariai būtų kilę iš JAV ir kitų Europos bei Azijos AASC narių. Vakarų karinio personalo buvimas Ukrainoje yra būtinas atgrasymui. Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių kariai turėtų dislokuoti kaip tarptautinių pajėgų dalis, o Jungtinės Valstijos turėtų būti pasirengusios stoti į jų – taigi ir Ukrainos – gynybą puolimo atveju.
Galima apsvarstyti du metodus, kaip formuoti tokią jėgą. Vienas iš jų būtų sukurti taikos įgyvendinimo pajėgas, kurias patvirtintų JT Generalinė Asamblėja, o ne JT Saugumo Taryba, kurių Maskva negalėtų nei vetuoti, nei užmūryti akmenų. Pajėgoms gali būti suteiktas kelerių metų mandatas padėti demobilizuoti, patruliuoti prie Rusijos ir Ukrainos sienos.
Alternatyvus būdas būtų tarptautines pajėgas tiesiogiai priskirti AASC. Pajėgos būtų dislokuotos tik gavus Ukrainos vyriausybės pritarimą, o jų kasdienės užduotys būtų Ukrainos kariuomenės ir policijos mokymas.
Jis turėtų būti dislokuotas didžiojoje šalies dalyje, kad atgrasytų Rusiją nuo įsiveržimo į Ukrainos teritoriją. Mokomosios pajėgos taip pat turėtų nuolat palaikyti ryšį su NATO kovinėmis pajėgomis, dislokuotomis rytiniuose valstybių narių teritorijos regionuose.
Taip būtų užtikrinta, kad prireikus būtų galima išsiųsti greitojo reagavimo pajėgas apsaugoti instruktorius. Bet kokios tiriamos atakos prieš mokomuosius darbuotojus būtų tiriamos ir, jei Maskva prisidėtų, baudžiama ekonominėmis priemonėmis arba potencialiai dislokuojant Vakarų kovines pajėgas Ukrainoje, kol įtampa nuslūgs.
Idealiu atveju šioms pajėgoms vadovautų generolas iš tokios tautos, kuri sugebėjo palaikyti tinkamus santykius su Vakarų šalimis ir Rusija, tarkime indas.
Kai tik Putinas paliks Kremlių ir jį pakeis nekeliantis grėsmės lyderis, Rusija turėtų teisę prisijungti prie AASC. NATO rytinės narės gali skeptiškai vertinti Rusiją ir siekti blokuoti kvietimą. Tačiau Jungtinėms Valstijoms dažnai tekdavo įtikinti santūrius sąjungininkus priimti daugiau narių, pavyzdžiui, per plėtros į Rytų Europą etapus, vadovaujant JAV prezidentams Billui Clintonui ir George'ui W. Bushui.
Svarbios šios taisyklės išimtys yra Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės nepritarimas Ukrainos ir Gruzijos priėmimui 2008 m. ir dabartinis Turkijos prieštaravimas Švedijos narystei. Tačiau Baltijos šalys ir Lenkija, kurios labai priklausomos nuo JAV saugumo garantijų ir yra suinteresuotos gerais santykiais su JAV, vargu ar ilgai prieštarautų.
Jei Maskva kreipsis dėl narystės, AASC šalys priimdamos sprendimą turėtų atsižvelgti į Rusijos karinę padėtį prie Ukrainos sienų, jos norą besąlygiškai pripažinti Ukrainos suverenitetą ir teritorinius ginčus su kitomis šalimis.
AASC nepakeistų ir nesusilpnintų NATO, net jei Rusija galiausiai prisijungtų. Maskva turėtų suprasti tą tikrovę. Dėl jos agresijos prieš Ukrainą ir pastarojo meto smurtinio elgesio istorijos dėl tolesnio NATO egzistavimo dabartinės formos negalima ginčytis.
Karas su Rusija
AASC vadovaujamos tarptautinės pajėgos sustiprintų Ukrainos gynybą ir siektų atgrasyti nuo bet kokio Rusijos imperinės agresijos atgimimo. Pajėgų misija būtų ne kariniu būdu nugalėti Rusiją, o palaikyti tarptautinių sienų šventumą.
Esant reikalui, NATO narių pastiprinimas galėtų padėti apginti Ukrainą. Mokomosios pajėgos, sudarytos iš JAV ir kitų Vakarų karių, iš esmės garantuotų, kad Jungtinės Valstijos ir likusi NATO įsitrauktų į bet kokį būsimą karą, jei Rusija atnaujintų atakas prieš Ukrainą ar kitas savo kaimynes.
Kada nors vėliau, 2023 m., o gal 2024 m., karas Maskvai ir Kijevui gali atrodyti bergždžias, nes įsitvirtins aklavietės variantas. Arba Ukrainai pavyks išstumti Rusijos pajėgas iš savo teritorijos. Bet kuriuo atveju Vakarų politikos formuotojai turi būti pasirengę kurti naują saugumo viziją regione.
Klausimai pernelyg sudėtingi, kad juos būtų galima atsakyti improvizuojant vietoje, jei ir kai prasidės taikos derybos. Be to, nauja saugumo vizija gali pagerinti taikos perspektyvas, parodydama, kaip tiek Ukraina, tiek Rusija po Putino gali matyti savo pagrindinių interesų apsaugą ir palaikymą.
Diskusijos turi prasidėti dabar, kad koncepcijas būtų galima aptarti ir plėtoti prieš prasidedant deryboms. Priešingu atveju jie turės mažai galimybių pasisekti. Norint užbaigti šį karą, reikės aiškios ir įtikinamos naujos regiono saugumo architektūros vizijos.
