Vladimiras Vladimirovičius Putinas gimė 1952 m. spalio 7 d. sovietiniame Leningrade. Jis turėjo du brolius, kurie mirė dar iki jam gimstant. Jo brolis Viktoras žuvo nacių pajėgoms apgulus Leningradą Antrojo pasaulinio karo metais.
Vėliau gyvenime V. Putinas pasakojo, kad jo senelis Spiridonas Putinas dirbo sovietų lyderių Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino virėju.
V. Putinas užaugo Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), kur mokėsi kovos menų ir universitete studijavo teisę.
Darbas KGB: NATO paslapčių vagystė Rytų Vokietijoje
1975 m. baigęs Leningrado valstybinį universitetą, jis iškart pradėjo dirbti sovietų žvalgyboje – geriau žinomoje kaip KGB.
„Mane vedė ambicijos. Maniau, kad galėsiu savo įgūdžius panaudoti visuomenei naudingiausiu būdu“, – 2000 m. laikraštis „The Washington Post“ citavo V. Putiną.
1985 m. jis buvo komandiruotas į Drezdeną, kur ieškojo rytų vokiečių, turinčių įtikinamų priežasčių keliauti į užsienį, ir tada verbavo juos padėti šnipinėti Vakarams.
Nepatvirtintais duomenimis, V. Putinas devintajame dešimtmetyje taip pat dirbo Naujojoje Zelandijoje.
Tarnaudamas KGB jis dirbo bylų tvarkytoju ir pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį.
1990 m. V. Putinas buvo atšauktas į Leningradą kaip KGB „aktyviojo rezervo“ narys, nes SSRS buvo prie žlugimo ribos.
FSB vadovas ir Boriso Jelcino favoritas
Jis tapo vieno iš savo buvusių teisės profesorių Anatolijaus Sobčako patarėju, kuris galiausiai išvyko ir tapo Leningrado miesto tarybos pirmininku, o vėliau – pirmuoju demokratiškai išrinktu miesto meru.
V. Putinas tapo plačiai žinomas kaip „Sobčako pameistrys“, o apie kai kuriuos jo veiksmus tuo metu Sankt Peterburge sklando gandai.
1996 m. jis persikėlė į Maskvą ir pradėjo dirbti Kremliuje, kur galiausiai 1998 m. buvo paskirtas Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) – KGB įpėdinės – vadovu.
Vos po metų prezidentas Borisas Jelcinas jį paskyrė vienu iš pirmųjų Rusijos ministro pirmininko pavaduotojų, o vėliau laikinai einančiu ministro pirmininko pareigas.
Išrinktas po teroro akto
Įdomu, kad 1999 m. rugpjūtį ką tik premjeru paskirtą B. Jelcino numylėtą V. Putiną palaikė 31 proc. visuomenės nuomonės apklausos respondentų, o lapkritį – jau 80 proc. Kas nutiko tarp rugpjūčio ir lapkričio? Teroristiniai išpuoliai Rusijoje bei Antrasis Čečėnijos karas.
1999 m. rugsėjį sprogimai Rusijos daugiabučiuose ir kitose vietose nusinešė beveik 300 žmonių gyvybes, sužeisdami daugiau nei 1000 civilių. Išpuoliais apkaltinti čečėnų separatistai, tai galiausiai privedė prie Antrojo Čečėnijos karo ir reikšmingai prisidėjo prie V. Putino iškilimo.
Prasidėjus Antrajam Čečėnijos karui, V. Putinas viešai pasakė tai, kas tapo kone jo devizu. Kalbėdamas apie daugiabučių sprogdinimais kaltintus čečėnų teroristus, kaip juos vadino, V. Putinas sakė:
„Persekiosime juos visur. Atsiprašau už išsireiškimą, bet mes juos pričiupsime ir ant tualeto. Nušluosime juos net išvietėje“.
Tais pačiais 1999-aisiais, Naujųjų išvakarėse, B. Jelcinas netikėtai pareiškė pasitraukiantis iš prezidento pareigų ir paskiriantis V. Putiną savo įpėdiniu. 2000-ųjų kovą V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus, iki tol sugebėjęs užsitikrinti neginčijamą populiarumą rinkėjų gretose ir surinkęs 53 proc. balsų.
Kaip duoklę už šiltą vietelę Kremliaus šefo kėdėje, V. Putinas pasirašė savo pirmąjį prezidentinį įsaką „Dėl garantijų buvusiam Rusijos Federacijos prezidentui ir jo šeimai“, panaikindamas visus iki tol virš B. Jelcino ir jo šeimos galvų pakibusius kaltinimus korupcija.
„Kursko“ povandeninio laivo katastrofa
Praėjus vos keliems mėnesiams po premjeravimo, prezidentas V. Putinas buvo kritikuojamas dėl savo elgesio, susijusio su povandeninio laivo „Kursk“ katastrofa.
2000 m. rugpjūčio 12 d. įvyko katastrofa, kurios metu nuskendo branduolinis povandeninis laivas „Kursk“, nusinešdamas visų 118 įgulos narių gyvybes. Dėl to kilo tarptautinis pasipiktinimas.
Iš pradžių V. Putinas nusprendė tęsti atostogas Sočyje ir, prieš priimdamas tarptautinę pagalbą, praleido keletą dienų.
Kai britų ir norvegų narai pagaliau atidarė povandeninio laivo liuką, buvo praėjusios septynios dienos ir visi buvo mirę.
Maskvos įkaitų krizė
2002 m. spalio 23 d. 40 čečėnų kovotojų, vadovaujamų Movsaro Barajevo, Dubrovkos teatre Maskvoje paėmė 912 įkaitų.
Po trijų dienų į salę pripurškus nežinomų dujų ir nukovus visus kovotojus bei 130 įkaitų, tarp kurių buvo ir užsieniečių, buvo pasiųstos specialiosios pajėgos, kad išspręstų susidariusią padėtį.
Dėl šio išpuolio prezidentas V. Putinas ėmėsi griežtesnių priemonių prieš čečėnų separatistus.
Žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas
2006 m. spalio 7 d. per V. Putino gimtadienį, žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nušauta savo gyvenamojo namo vestibiulyje.
Prieš mirtį ji atskleidė korupciją Rusijos kariuomenėje ir jos veiksmus Čečėnijoje.
Jos nužudymas paskatino spekuliacijas, kad Prezidentas V. Putinas nepakankamai stengėsi apsaugoti žiniasklaidą.
Prezidentas apibūdino nužudymą kaip „bjaurų savo žiaurumu“ ir pareiškė, kad jos mirtis Kremliui sukėlė daugiau problemų nei jos darbas.
Aleksandro Litvinenkos mirtis
2006 m. lapkritį buvęs KGB agentas, kuris po pabėgimo į Jungtinę Karalystę pradėjo dirbti MI6 (JK karinė žvalgyba), po susitikimo su dviem kitais buvusiais KGB agentais Londono viešbutyje susirgo.
Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka buvo griežtas prezidento Vladimiro Putino kritikas.
Jis mirė kankinančia mirtimi po to, kai buvo apnuodytas arbata su poloniu 210 – retu ir labai stipriu radioaktyviu izotopu.
Iš mirties patalo jis apkaltino prezidentą V. Putiną įsakius jį nužudyti, tačiau Kremlius visada tai neigė.
Prezidentas Dmitrijus Medvedevas
2008 m., baigiantis antrajai premjero kadencijai, prezidentas V. Putinas susidūrė su problema, nes Rusijos konstitucija draudžia eiti pareigas tris kadencijas iš eilės.
Vietoj to prezidentu buvo išrinktas pirmasis vicepremjeras Dmitrijus Medvedevas, kuris iš karto paskyrė V. Putiną ministru pirmininku, todėl buvo daroma prielaida, kad valdžia iš tikrųjų nepasikeitė.
2011 m., kai V. Putinas vėl siekė būti perrinktas, dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš tariamą rinkimų rezultatų klastojimą.
2012 m. kovą jis iš tiesų buvo perrinktas, surinkęs 63,6 proc. balsų per rinkimus, kuriuos aptemdė įtarimai sukčiavimu.
Krymo aneksija
2014 m. vasarį prorusiškos pajėgos užėmė kelias karines bazes Kryme, įskaitant Ukrainos karinių jūrų pajėgų štabą Juodosios jūros uoste Sevastopolyje.
Po referendumo, kurį Ukraina kritikavo kaip neteisėtą ir pasmerkė tarptautiniu mastu, prezidentas V. Putinas pasirašė sutartį dėl pusiasalio prijungimo prie Rusijos.
Panašios scenos vyko ir kitose Rytų Ukrainos teritorijose, kur prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui prorusiškos pajėgos perėmė vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų kontrolę.
Intervencija Sirijoje
2015 m. rugsėjį V. Putinas įtraukė Rusiją į dar vieną konfliktą užsienyje, šį kartą padėdamas savo sąjungininkui prezidentui Basharui al Assadui Sirijos pilietiniame kare.
Siekdamos numalšinti pasipriešinimą Sirijos vyriausybei, Rusijos pajėgos vykdė oro ir raketų smūgius ir pasiuntė specialiąsias pajėgas.
Rusijos karių veiksmai Sirijoje buvo pasmerkti, pasipylė kaltinimai žiaurumais.
Nuodai Didžiosios Britanijos gatvėse
2018 m. kovą buvęs Rusijos šnipas vėl tapo pasikėsinimo nužudyti naudojant nišinius nuodus Didžiosios Britanijos gatvėse taikiniu.
Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija buvo apnuodyti sovietų sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ ir rasti susmukę ant suoliuko Solsberyje.
Jie buvo paguldyti į ligoninę kritinės būklės ir vėliau išrašyti.
Pirštais iš karto buvo besta į Rusiją. Kremlius visada neigė, kad prisidėjo prie išpuolio.
Kas buvo Aleksejus Navalnas?
Prezidento V. Putino premjeravimo laikotarpiu svarbiausios buvo jo pastangos užgniaužti opoziciją, ypač kova su garsiu kritiku ir opozicijos lyderiu Aleksejumi Navalnu.
Kovotojas su korupcija organizavo demonstracijas prieš vyriausybę ir prezidentą V. Putiną, kuris atsisakė įvardyti A. Navalno pavardę.
2020 m. rugpjūtį jis pasijuto blogai lėktuve ir jį teko nukreipti į kitą oro uostą Sibire.
Atsigavęs Vokietijoje jis kaltino Rusijos žvalgybos tarnybas ir patį Kremlių.
Nepaisydamas raginimų laikytis atokiau, jis grįžo į Rusiją tęsti kovos ir vėliau buvo įkalintas dėl abejotinų kaltinimų.
2024 m. vasarį pasirodė žinia, kurios A. Navalno šalininkai seniai bijojo: žymusis opozicijos lyderis mirė kalėjime.
Kremlius neigė, kad su tuo kaip nors susijęs, tačiau mirtis sukėlė ažiotažą, o įtarimai dėl nesąžiningo žaidimo išliko.
Pilno masto invazija į Ukrainą ir užsitęsęs karas
2022 m. vasarį, po kelias savaites trukusio Rusijos pajėgų telkimo prie Ukrainos sienų, prezidentas V. Putinas davė įsakymą įsiveržti į kaimyninę šalį per vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.
Viltys, kad greitai įvyks trijų dienų karas ir Kyjivas žlugs, išgaravo, nes nuožmus Ukrainos pasipriešinimas sustabdė Rusijos pajėgas, o Vakarų ginklai plūstelėjo į šalį.
Karas užsitęsė daugiau nei dvejus metus, o jo pabaigos nematyti, nepaisant didžiulių rusų aukų skaičiaus.
2024 m. kovą vykusiuose rinkimuose prezidentas V. Putinas laimėjo dar vieną šešerių metų kadenciją be rimtesnių iššūkių.
Didžiausią atgarsį Rusijoje pelniusiam antikariniam politikui Borisui Nadeždinui buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose.
