Apie tai, kas vyko lėktuve ir tomis akimirkomis, kai jiems teko avariniu būdu leistis Maskvos Šeremetjevo oro uoste, jis papasakojo portalui v1.ru.
Nelaimės niekas nerodė
– Iš pradžių viskas vyko įprastai. Pagal iš anksto numatytą tvarką, be jokių problemų, įvyko keleivių sulaipinimas. Aš sėdėjau prie lango, 10F vietoje, kaip tik su vaizdu į dešinįjį variklį. Niekas nerodė artėjant katastrofai – nei instruktažas, nei lėktuvo pakilimas. Aš jau vienuolika metų taip skraidau, turiu didelę patirtį. Taip, lėktuvą kiek purtė kylant. Tačiau „Superjet“ toks jau yra. Jis lengvas, jį krato stipriau, negu didžiuosius lėktuvus.
Žaibo trenksmą pajuto visi lėktuve
– Mes patekome į audros debesis praėjus trims ar penkioms minutėms po pakilimo į tinkamą aukštį. Dabar rašo, kad žaibas pataikė į lėktuvą. Aš mačiau tą žaibą. Labai stiprus. Smūgį išgirdo visi salone. Tiesioginio pataikymo nemačiau, manau, kad jo ir nebuvo. Galimai, mus paveikė elektromagnetinė iškrova.
Lėktuvas nuolat vertėsi ant šono
– Iškart po žaibo aš supratau, kad nebekylama į viršų. Mes pradėjome sklandyti ratais. Man pasirodė, kad lėktuve dingo dešinio variklio trauka. Jautėsi, kad dešinė lėktuvo pusė nuolat verčiasi ir pilotas stengiasi rankiniu būdu lainerį ištiesinti.
Praėjo visai nedaug laiko – penkios-dešimt minučių, ir vyresnioji skrydžio palydovė pranešė, kad mes turime techninių nesklandumų ir kad mes dėl techninių priežasčių grįžtame į Šeremetjevo oro uostą. Itin kietas nusileidimas
– Lėktuvas praskrido kelis ratus, ir mes pradėjome leistis. Tie dešiniojo sparno vartymaisi jautėsi, tačiau viskas atrodė kaip ir normaliai. Aš suvokiau, kad kažkas ne taip, išsitraukiau telefoną, pasirengiau filmuoti. Tačiau to, kas įvyko, visiškai nesitikėjau.
Pašokome pirmą sykį. Dievas su juo, pasitaiko, kad ne iš pirmo sykio užsikabina. Tačiau kai jis neužsikabino ir iš antro karto… Juk žinojau, kad smūgis bus stiprus. Pasirengiau, pritraukiau kojas. Tuo metu užsidegė antrasis variklis. Tai buvo lygiai 18:30. Įjungiau filmavimą, pradėjau įrašą. Išgyvenę, su kuriais kalbėjausi, pasakojo, kad kairysis variklis taip pat iškart po smūgio užsiliepsnojo. Ir viskas.
Liepsnas nuo variklio įpūtė į saloną
– Visus apėmė panika. Mes pradėjome čiuožti. Lėktuvą pradėjo sukti prieš laikrodžio rodyklę, ir visas tas oro srautas teko degančiam dešiniajam sparnui ir varikliui, nupučiant ugnį tiesiai ant korpuso. Iš pradžių kaistis ir leisti dūmus pradėjo vidinė apdaila. Likus kažkur penkioms sekundėms iki sustojimo, pajaučiau iš galo ugnies pliūpsnius.
Iki pat lėktuvo sustojimo visi sėdėjo. Tik po to stojo ir nuskubėjo prie išėjimo. Pačiupau pasą ir pradėjau eiti link išėjimo. Tris ar keturis žmones praleidau. O kai pajutau karštį iš galo, pradėjau judėti ir pats.
Aš nesisukiojau, nežiūrėjau atgal. Kodėl? Nežinau. Paėjau du-tris žingsnius. Dar buvo lengvi balkšvi dūmai. Kartūs, aišku. Tačiau dar galima buvo prabėgti. Tačiau staiga viskas užsipildė tamsiais juodais dūmais. Kvėpuoti nebebuvo kuo. Prisiglaudžiau prie krėslų, žemiau, kur tos juodumos nebuvo, giliai įkvėpiau, sulaikiau kvėpavimą ir pradėjau judėti link išėjimo. Ten juoda siena staiga baigėsi, ir stovėjo dvi skrydžio palydovės, padedančios susiorientuoti evakuacijos metu.
Stiuardesės gelbėjo iki pat galo
– Merginos salone buvo iki pat paskutinių akimirkų. O kuomet paliko lėktuvą, po jų iššliaužė dar du ar trys žmonės. Jie paprasčiausiai be sąmonės nusirideno trapu, juos kėlė, tempė į šalį nuo degančio lėktuvo. Atrodė, kad visa tai truko vos kelias akimirkas. O praėjo visos dvi minutės nuo to momento, kai prasidėjo gaisras.
Apie gaisrininkų spartą
– Visi lyg ir smerkia gelbėtojų tarnybas. Tačiau panašu, bent jau mano manymu, jie suveikė labai greitai. Juk niekas nežinojo mūsų trajektorijos. Nežinojo, kur lėktuvas sustos. Niekas nežinojo, kad lėktuvas užsidegs.
Mirtinas rankinis bagažas
– Tai, kad evakuaciją stabdė tie, kurie siekė rankinio bagažo – manau, kad yra totali nesąmonė. Net ir vaizdo įraše matyti – jeigu rankinis bagažas ir buvo, tai tik nedidelis. Rankinės, kuprinėlės nedidelės. Nors tai ir instinktas – dokumentus pasigriebti. Daugelis išvis be nieko iššoko. Pats mačiau. Kažkur keturiasdešimties vyras, buvo ir išvis tik vienomis kojinėmis. Be telefono, be dokumentų, išvis be nieko. Paprasčiausiai iššoko. Kad kas nors iki paskutiniųjų siektų daiktų, trukdytų praeiti, aš net ir nekalbėsiu. Aš to nemačiau.
„Gelbėtojams ten jau nebuvo ką gelbėti“
Dar vienas liudininkas, 12-oje katastrofą patyrusio lėktuvo eilėje sėdėjęs Olegas Molčanovas taip pat papasakojo apie savo potyrius tą dieną, rašoma „Echo Moskva“. Jis pažymėjo, kad jokios grūsties nebuvo, o išgyveno tie, kurie greitai sureagavo gelbėtis.
„Žmonės su lagaminais buvo iš verslo klasės, tos rankinės nebuvo nedidelės ir niekam netrukdė. Grūsties nebuvo. Viena moteris nukrito ant praėjimo, ją greitai pakėlė ir išstūmė. Už 12 eilės beveik niekas neišgyveno – jeigu pastebėjote trapų gale nėra. Neišsiskleidė. O jeigu ir būtų, tai ten buvo pragaras. Didžioji dalis žuvo akimirksniu. Kaukių su deguonimi taip pat nebuvo. Dešinėje pusėje gal 3-4 iššoko. Gelbėtojai atvyko greitai, tačiau net jei ir lėtai būtų važiavę, gelbėti ten jau nebuvo ką,“ – cituojamas vyras.
Jis taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į bendrą chaosą ir tarnybų nesusikalbėjimą, visi nukentėjusieji buvo apsupti dėmesio, palaikymo, maistu, „net degtinės buvo“. Pasak nelaimės liudininko ir dalyvio, jį patį pribloškė, kad lėktuvas „dega kaip plastikinė stiklinė“. „Momentaliai. Stiklai mano eilėje išsilydė dar iki sustojant lėktuvui“, – aiškino jis.
„Dėl išgyvenimo – tai ten yra sėkmės ir nepanikavimo momentas. Vienas juodų dūmų įkvėpimas ir žmogus jau nebeatsistos iš vietos. Atsižvelgiant į tai, kad matomumo nėra, tai ir gelbėti nebus ką, paprasčiausiai nesimato. Kvėpuoti neįmanoma. Normalių kaukių lėktuve nebuvo, arba jų negalėjo surasti“, – pasakojo O. Molčanovas.
Vyro teigimu, įdomu yra tai, kad ratų važiuoklės pilnai atlaikė smūgius. „Purtė, tačiau ne kritiškai. Iš tiesų iki pat sustojimo beveik visi sėdėjo savo vietose. Bent jau tie, kuriuos aš mačiau iš savo eilės. Kažkas rašė, kad gal žmonės patyrė traumas leidžiantis ir dėl to neteko sąmonės – tai nebuvo tokio smūgio. Viskas buvo pakenčiama“, – pasakojo jis.
Žmonės galėjo laikytis evakuacijos taisyklių ir veržėsi prie durų lėktuvo gale
„Aš išėjau paskutinis, už manęs nebuvo žmonių iš galinių eilių. Aš negaliu tiksliai atsakyti, kodėl po 12 (eilės) beveik visi žuvo, galiu tik spėti. Pirmas variantas, tai žmonės šoko prie artimiausio išėjimo, o jiems tai buvo gale esančios durys. Ir antrasis variantas, kad jie sudegė nuo lėktuvo sparno krintančios liepsnos. Tie, kurie buvo pirmosiose eilėse ir neišsikapstė – anglies monoksidas. Dukart įkvėpei ir viskas“, – pasakojo O. Molčanovas.
Dėl skrydžio palydovų veiksmų
„Aš negirdėjau, po pirmojo smūgio moterys pradėjo ultragarsu klykti. Ir bendras garsinis fonas viską užgožė. Nėra ką čia aiškinti, visi rėkė. Tokiu atveju neina nieko suprasti. Kas ką kalbėjo, kokios komandos buvo ir ar jos buvo išvis. Dar sykį, jokios grūsties nebuvo. Praėjimą užstojo moteris, ją iškart pakėlė ir išėjo. Mane į nugarą niekas nestūmė. Manimi niekas nebėgo. Paskutinę tako dalį aš šliaužiau – nebuvo kuo kvėpuoti. Kelias buvo laisvas“, – cituojamas O. Molčanovas.
Apie vienintelį išgyvenusįjį iš 18-os eilės
„Žmogus, kuris išgyveno – šoko link išėjimo po pirmojo smūgio. Tai jį ir išgelbėjo“, – pripažino išsigelbėjęs vyras.
