Šiuo atsakymu nuraminti žmonės nuskubėjo tvarkytis savų reikalų. Tiesa, vėliau jie prakeiks save už tai. Dvejų metukų Jameso Bulgerio kūną policija aptiks po dviejų dienų. O jo žūties istorija iki šiol neduoda ramybės Didžiosios Britanijos visuomenei.
„Pasižais ir sugrįš“
Jamesas buvo Denis ir Ralfo Bulgerių itin mylimas vaikas. Vyresnioji berniuko sesutė dėl ligos numirė likus dar porai metų iki jo gimimo. Todėl tėvams jis buvo kaip vilties spindulys. Berniukas augo aktyvus ir linksmas, džiuginantis visus šeimos pažįstamus ir giminaičius.
1993-ųjų vasario 12-ąją D. Bulger su drauge apsilankė prekybos centre, kartu pasiėmė ir Jamesą. Berniukas, kuriam vos po mėnesio turėjo sueiti treji, tą dieną buvo itin aktyvus ir niekaip nereagavo į mamos pastabas. Pavargusi atsiprašinėti prieš pardavėjus, Denis paprašė sūnaus pastovėti prie įėjimo į mėsos krautuvę. Ji neplanavo ten ilgai užtrukti, tačiau pardavėjas delsė ir mama pametė kelioms minutėms savo vaiką iš akiračio.
Kuomet ji išėjo iš parduotuvės, berniuko šalia jau nebebuvo. Sunerimusi ji pradėjo šaukti savo sūnų, tačiau niekas neatsiliepė. Tuomet moteris kreipėsi į parduotuvės apsaugą. Vaizdo įrašuose buvo matyti, kaip Jamesas išeina iš parduotuvės kartu su dviem berniukais.
Vaizdo įrašo kokybė nebuvo pati geriausia, iš pradžių buvo manyta, kad tai du paaugliai. Policininkai, kurie atvyko į iškvietimą dėl vaiko dingimo, po vaizdo įrašo peržiūros padarė, kaip paaiškėjo vėliau, lemiamą klaidingą išvadą: „Kas čia gali nutikti? Čia juk vaikai. Jūs nepergyvenkite taip stipriai, jie pažais ir tuoj grįš“.
Dešimtmečiai žudikai
Tačiau nei Jamesas, nei jo pakeleiviai negrįžo. Dingusio berniuko paieškos tęsėsi dvi dienas. Vasario 14-ąją praeiviai atkreipė dėmesį į „lėlę“, kuri gulėjo ant geležinkelio bėgių. Priėję arčiau jie sustingo iš siaubo: priešais juos gulėjo į dvi dalis sukapoto mažo berniuko kūnas.
Teismo medicinos ekspertai pateikė kategorišką išvadą: Jameso žūtis nebuvo atsitiktinė. Po traukiniu buvo pakištas jau mirusio berniuko kūnas, o mirties priežastimi buvo sunkios traumos – jis buvo siaubingai sumuštas. Vien tik galvos srityje buvo suskaičiuoti 42 sužeidimai. Netoliese buvo aptikti ir kankinimo įrankiai – plyta ir metalinis strypai su kraujo žymėmis. Tapo aišku, kad siaubūnai jais ir mušė Jamesą.
Liverpulio gyventojai buvo sukrėsti. Į berniuko žūties vietą miestiečiai nešė gėles ir žaislus. Miestas tiesiog sustingo laukdamas, kol policija išsiaiškins, kokie monstrai galėjo ryžtis tokiam nusikaltimui. Tačiau atsakymas visus šokiravo ne mažiau nei pats nusikaltimas.
„Paaugliai“, kurie pateko į stebėjimo kamerų prekybos centre įrašus, pasirodė esantys dešimtmečiai Robertas Thompsonas ir Johnas Venablesas. Abu jie augo nepasiturinčiose šeimose, kur tėvai piktnaudžiavo alkoholiu ir smurtavo namuose. Suaugusieji mušė ne tik vieni kitus, bet ir savo vaikus.
Vis dėlto draugai skyrėsi vienas nuo kito. Robertas, nepaisant niūrios atmosferos šeimoje, stengėsi padėti mamai namuose, prižiūrėjo savo jaunėlį broliuką, mokykloje kažkokiu išskirtinai chuliganišku elgesiu neišsiskyrė. Mokytojai pasakojo, kad Robertas gali gana grubiai išsireikšti, tačiau, žinant, kokia jo namuose buvo aplinka, tai nieko nenustebimo. Iš esmės tai buvo eilinis, drovus ir užguitas vaikis, kuris savo elgesiu mokykloje niekuo neišsiskyrė. Robertas draugų neturėjo, išskyrus Johną Venablesą.
Johną dažnai mušė jo vyresnysis brolis. Nepaisant to, berniukas stengėsi viskuo jį kopijuoti. Įskaitant ir žeminimą tų, kurie yra silpnesni. Jis dievino siaubo filmus, ypač istorijas apie lėlę-žudikę Chucky. Mokykloje Johnas ne sykį yra sumušęs savo klasiokus, o vieno vos nepasmaugė. Tuo metu mokyklos administracija pasistengė, kad ši istorija nepatektų į viešumą. Johnui buvo reikalingas kažkas, kas nuolat garbintų jo jėgą ir „kietumą“, ir šį vaidmenį puikiai atliko Robertas Thompsonas. Jie kartu praleisdavo pamokas, slampinėjo miesto gatvėmis ir ieškodavo, iš ko galėtų nebaudžiami tyčiotis. Berniūkščių porelė nevengdavo ir vagiliauti iš krautuvių.
Pagrobimo žaidimas
Tą lemtingą dieną Johnas pasiūlė savo draugui „genialią“ idėją: imituoti kokio nors mažylio pagrobimą, o tuomet grąžinti jį tėvams. Robertas sutiko. Pirmasis bandymas baigėsi nesėkme. Vieno trimečio mama laiku pastebėjo aplink jos vaiką slankiojančius mažamečius ir nusikaltimą sugalvojusiems vaikams teko sprukti. Tuomet jie pastebėjo Jamesą.
Mylinčioje šeimoje augęs vaikas buvo labai patiklus ir nesitikėjo, kad žmonės gali daryti kažką blogą. Todėl, kuomet Johnas ištiesė jam ranką ir pasiūlė „eiti kartu“, jis džiugiai įsitraukė į „naują žaidimą“. Taip kartu jie nuėjo keturis kilometrus. J. Venablesas ir R. Thompsonas paeiliui mušė ir spardė Jamesą, o šis nieko nesuprasdamas žiūrėjo į juos išsigandusiomis akimis. Kankintojams tai tik teikė malonumą, rašoma „The Sun“.
Kuomet mažylis pradėdavo verkti, jie skubiai jį ramindavo, todėl sumuštas Jamesas laikinai nurimdavo, juk pagrobėjai žadėjo grąžinti jį pas mamą. Policija suskaičiavo, kad tądien trijulę vaikų matė mažiausiai 38 suaugusieji. Kai kurie jų pastebėjo sumušimus ant Jameso veido, tačiau nuspręsdavo nesikišti. Kitus nuramindavo Johno ir Roberto pasiaiškinimai.
Atsivedęs Jamesą prie geležinkelio bėgių vaikigaliai puolė svaidyti į vaiką plytgalius, akmenis, o J. Venablesas berniukui į akis šliūkštelėjo dažų, kuriuos prieš tai pavogė parduotuvėje.
Aprašyti viską, ką Johnas ir Robertas darė su berniuku, neįmanoma. Kažkuriuo metu jie suvokė, kad Jamesas jau nebejuda. Tuomet J. Venablesas pasiūlė savo draugui inscenizuoti nelaimingą atsitikimą. Žudikai padėjo kūną ant bėgių, o tuomet patraukė namo.
Jie juk vaikai
Policijos nuotraukose, iškart po sulaikymo, berniukų veiduose matyti skirtingos emocijos. R. Thompsonas buvo aiškiai išsigandęs, o J. Venableso akyse matėsi nusivylimas dėl to, kad pareigūnai jį surado. Iš pradžių jie abu bandė viską neigti, tačiau įrodymų gausa privertė juos prisipažinti. Tačiau nei vienas, nei kitas negalėjo atsakyti į esminį klausimą, kuris nedavė ramybės visai Didžiajai Britanijai: kam to reikėjo?
Tuometinė Britanijos teisė leido baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, sulaukusius dešimties. Todėl R. Thompsonas ir J. Venablesas stojo prieš teismą, taip tapę pačiais jauniausiais kaltinamaisiais XX a. Didžiosios Britanijos istorijoje. Teismas nuteisė juos laisvės atėmimo neribotam laikui bausme, su teise prašytis į laisvę po 10 metų. Žuvusio berniuko tėvai piktinosi tokia lengva bausme, tačiau netrukus paaiškėjo, kad berniūkščiai turi nemažą gynėjų. Jų teigimu, teisingumas neturėtų būti vykdymas „iš keršto“, o kalėjimuose R. Thompsonas ir J. Venablesas tikrai neturi galimybių pasitaisyti, todėl nuosprendis privalo būti švelnesnis.
Taip ir nutiko: žudikai išėjo į laisvę dar 2001-aisiais ir gavo dokumentus su fiktyviais vardais. Valdžia įslaptino visą informaciją apie juos ir persekioja žurnalistus, kurie bando atskleisti šių asmenų tapatybes ar gyvenamąsias vietas.
R. Thompsonas ir J. Venablesas iš kalėjimo yra paleisti su išlyga, kad vėl jiems nusikaltus, jie bus sugrąžinti už grotų.
Vienas gailėjosi, kitas – jau dukart grąžintas už grotų
Jeigu į laisvę išėjęs R. Thompsonas daugiau taip ir nepasirodė žiniasklaidos kriminalinių nusikaltimų suvestinėse, tai J. Venablesas grįžo į kalėjimą dėl „išankstinio paleidimo pažeidimų“. Tuomet valdžios atstovai patvirtino, kad J. Venablesas į kalėjimą buvo grąžintas dėl „itin rimtų kaltinimų“. Kiek vėliau paaiškėjo, kad pas jį aptikta vaikų pornografija. Vietos žiniasklaida skelbė, kad J. Venablesas vos išėjęs į laisvę įsivėlė į gatvės muštynes, policija jo namuose rado kokaino. Paskutiniu lašu tapo vaikų pornografijos platinimas – nusikaltėlis vėl atsidūrė už grotų.
2013-aisiais jis ir vėl buvo paleistas į laisvę, tačiau dar po penkerių metų J. Venablesas ir vėl pateko į kalėjimą. Kaip ir praėjusį sykį, jo namuose aptiko vaikų pornografijos. J. Venablesas buvo nuteistas 40 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
2019-ųjų pavasarį Ralfas Bulgeris, nužudytojo Jameso tėvas, pabandė teisme išsireikalauti sūnaus žudikų anonimiškumo panaikinimo, tačiau jo ieškinys buvo atmestas. Teisėjas pareiškė, kad toks atskleidimas iš esmės reikštų mirtį paviešintiems asmenims.
2018-aisiai „Channel 5“ paviešino R. Thompsono liudijimą paleidimo iš kalėjimo komisijai, kuriame vyras tvirtino „širdingai apgailestaujantis dėl savo įvykdyto nusikaltimo“. Ironiška, kaip jis pats teigė, kalėjime jis gavo geresnį išsilavinimą ir gyvenimą, negu turėjo laisvėje.
