„Paskutinis Europos diktatorius“ aiškiai parodė – saugos savo valdžią su ginklu rankose iki paskutinio kraujo lašo – net jei tai bus ir jo vaiko kraujas. A. Lukašenka – ne pirmas lyderis, atsisakantis palikti valdžią, o Nikolajus Lukašenka – ne pirmasis diktatoriaus sūnus, paėmęs į rankas ginklą. Istorija regėjo jau ne vieną liūdną daugelį dešimtmečių savo valstybes valdžiusių autoritarinių lyderių baigtį, rašoma „Znak“.
Sadamo Huseino vaikai: mirtis su ginklu rankose
Irako prezidentas Sadamas Husseinas 2003-iaisiais buvo apkaltintas tuo, kad remia tarptautinį terorizmą ir slapta gamina masinio naikinimo ginklus.
Saddamas turėjo du sūnus – Udajų ir Kusajų. Vyresnėlis Udajus, anot valdžios aplinkos žmonių, buvo žiaurus ir kraujotroška. Jį netgi kaltino suorganizavus Irako sportininkų, kurie nepasiekdavo gerų rezultatų tarptautinėse varžybose, kankinimus. Už blogą pasirodymą 1994-ųjų pasaulio futbolo čempionate Udajus privertė futbolininkus spardyti betoninį kamuolį.
Dar kelis futbolininkus jis tariamai yra įsakęs pririšti prie stulpo ir plakti diržais už pralaimėjimą Japonijai. Būta ir rimtesnių kaltinimų: prievartavimais, viduramžius siekiančių kankinimo būdų naudojimu, kariškių kankinimu ir nužudymu bei kitais dalykais. Udajus buvo laikomas Sadamo įpėdiniu, tačiau 1996-aisiais buvo stipriai sužalotas pasikėsinimo metu ir neteko vilčių gauti valdžią iš tėvo rankų.
Jo jaunesnysis brolis Kusajus Huseinas buvo ne toks ekscentriškas, apie jo gyvenimą nėra daug žinoma. Irako disidentai tvirtina, kad Kusajus taip pat nebuvo „angelas“ – jis tariamai taip pat yra susidorojęs su politiniais Iraką valdžiusios šeimos oponentais.
Broliai buvo nukauti amerikiečių spec. padalinio karių, kurie šturmavo slėptuvę Mosule 2003-iaisiais. Huseino sūnūs atsisakė pasiduoti ir žuvo su ginklu rankose, kai buvo apsiausti viename iš pastatų.
Kartu su jais buvo ir 14-metis Kusajaus sūnus Mustafa, ginkluotas Kalašnikovo automatu. Jis taip pat žuvo – atidengęs ugnį į pastate atsiradusius amerikiečius, jis sulaukė mirtinų šūvių atgal.
Irako diktatorius turėjo tris dukteris, kurios po režimo griūties pabėgo į Jordaniją, kur slepiasi pas vietos karališkąją šeimą.
Muamaro Kadafio vaikai: žuvo NATO antskrydžių metu
2011 metais Libijoje prasidėjo sukilimas, kurio dalyviai suformavo savo karinius padalinius. Pilietinio karo metu opozicijos kariuomenė užėmė Sirto miestą, kuriame ir slapstėsi tuometinis šalies vadovas M. al Kadafis. Jis dar bandė prasiveržti iš apsupties, tačiau jo technikos koloną bombardavo NATO aviacija, pats M. Kadafis buvo sužeistas. Sukilėliams pavyko sučiupti buvusį lyderį. Jie ne tik surengė jam linčo teismą, bet ir nufilmavo visa tai bei paviešino vaizdo įrašą.
Tą pačią dieną buvo nužudytas ir jo sūnus, Nacionalinio saugumo tarnybos vadovo patarėjas Mutazimas Kadafis. Jo mirties aplinkybės nėra aiškios, tačiau manoma, kad jis buvo nužudytas jau po to, kai pateko į nelaisvę.
Šio karo metu žuvo ir jaunesnysis Muamaro sūnus Hamisas, kuris vadovavo vienam iš elitinių kariuomenės spec. dalinių.
M. Kadafis turėjo daug vaikų – devynis savo ir du įvaikintus. Vyresnysis sūnus Saifas al Islamas Kadafis buvo vienas jo patikėtinių, tačiau atmetė siūlymą tapti šalies premjeru ir neužėmė jokių oficialių postų. 2011-aisiais jį sulaikė sukilėliai, o 2015-aisiais jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Tačiau jis taip ir nebuvo įvykdytas, o 2017-aisiais Saifas buvo paleistas į laisvę, jam buvo pritaikyta amnestija. Tiesa, Tarptautinis Teisingumo Teismas vis dar paskelbęs jo oficialią paiešką dėl nusikaltimų žmonijai.
Saadis Kadafis – trečiasis pulkininko sūnus – buvo profesionaliu futbolininku, žaidė Libijoje ir Italijoje. Karo metu jis su ginklu rankose kovėsi tėvą palaikančių pajėgų pusėje. Valdžios kariuomenei patyrus pralaimėjimą, jis 2011-ais pabėgo į Nigerį, kur S. Kadafiui buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas, tačiau 2014-aisiais jis vis tiek buvo išduotas tuometinei Libijos valdžiai. Paskutinės naujienos apie Saadį siekia 2018-uosius – jį išteisino dėl jam pateiktų žmogžudysčių kaltinimų, tačiau skyrė metus kalėjimo dėl „alkoholio vartojimo ir laikymo“.
Dar vienas buvusio Libijos lyderio sūnus Saifas didžiąją gyvenimo dalį praleido Miunchene, kur studijavo universitete ir gyveno gana bohemiškoje aplinkoje, kartas nuo karto patekdamas į kriminalinių naujienų chronikas. Sykį jis susimušė su striptizo klubo apsauga, kitą sykį iš jo konfiskavo „Ferrari“ dėl pernelyg garsaus variklio gaudimo. Saifas taip pat buvo įtariamas, prisidengus diplomatine atstovybe, organizavęs ginklų kontrabandą.
Kuomet Libijoje prasidėjo pilietinis karas, Saifas grįžo į tėvynę ir žuvo NATO antskrydžių metu.
M. Kadafis turėjo ir dukrą Aishą. Mergina pasirinko karybos kelią, Libijos kariuomenėje gavo generolės-leitenantės laipsnį. Karo metu kovojo tėvo pusėje, o taip pat naudojosi savo ryšiais JT, padavė į teismą NATO dėl antskrydžių metu žuvusių jos brolio bei dukters. Šiuo metu, paskutinė žinoma informacija apie ją skelbia, kad moteris gavo politinį prieglobstį Omane.
Čaušesku vaikai: mirtis nuo alkoholizmo
Prasidėjus neramumams Baltarusijoje daugelis prisimena ir buvusį Rumunijos prezidentą Nikolajė Čaušesku, kurį nuvertė nuo valdžios, o vėliau kartu su žmona sušaudė nepatenkinti tirono valdymu piliečiai. N. Čaušesku po savęs paliko tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Tačiau šių dienų sulaukė tik vienas iš jų.
Diktatoriaus dukra Zoja jautė trauką matematikai, tačiau tėvams tai nepatiko. Pykčiai pasiekė tokį lygį, kad pirmasis institutas, į kurį ji įsidarbino pagal specialybę, buvo išformuotas. Tuomet Zoja įsidarbino į kitą, kur ir užsiėmė savo tyrimais iki pat revoliucijos. Dėl Čaušeskų šeimos vardo Zoja, kartu su likusiais vaikais, netrukus po tėvų sušaudymo, buvo suimta. Iš kalėjimo ją paleido po 8 mėnesių taip ir nepateikus kaltinimų, tačiau revoliucija visiškai ją sulaužė. Atgal į institutą jos dirbti nepriėmė ir ji paniro į alkoholio liūną: tuometinė spauda rašė apie nuolatinį girtavimą ir romanus su vyrais. 2006-aisiais užkietėjusi rūkalė mirė nuo plaučių vėžio būdama 57-erių.
Vyriausiasis sūnus Valentinas buvo įvaikintas. Dabar jam 72 metai, jis gyvena iš 2 tūkst. Rumunijos lėjų (daugiau nei 400 eurų) pensijos. 1989-aisiais įvykusios revoliucijos metu jis vadovavo „Steua“ futbolo klubui, nesikišo į politiką ir stengėsi laikytis toliau nuo valdžios. Po arešto jis, kaip ir Zoja, buvo paleistas taip ir nepateikus kaltinimų. Dabar jis per teismus bando įrodyti, kad Nikolajė ir Elena Čaušesku buvo „nukentėjusioji pusė“ 1989-ųjų įvykių metu.
Jaunėlio Niku Čaušesku likimas susidėliojo daug dinamiškiau ir tragiškiau. Vaikystėje jis buvo klasikinis išlepinto ir neatsakingo vaiko pavyzdys. Dar mokykloje pradėjo stipriai piktnaudžiauti alkoholiu, o gandai apie jo poelgius drebino visą Bukareštą.
Rumunijos užsienio žvalgybos generolas Ionas Mihai Pacepa, dar 1978-aisiais pasprukęs į JAV ir ten pasiprašęs politinio prieglobsčio, tvirtino, kad Niku nuolat prievartavo moteris ir girtas patekdavo į avarijas. Niku taip pat buvo užkietėjęs azartinių žaidimų gerbėjas ir lošdavo kazino, kur tik apsilankydavo. Po revoliucijos jis buvo nuteistas 20 metų kalėjimo. Tačiau jau po dvejų metų, 1992-aisiais, jis buvo paleistas anksčiau laiko dėl kepenų cirozės. Diktatoriaus sūnus mirė ligoninėje 1996-aisiais.
