Suomija sekmadienį oficialiai paskelbė ketinanti įstoti į NATO, o Švedijos valdančioji partija irgi pranešė remianti narystę Aljanse, todėl tikėtina, kad abi šalys prašymus pateiks kartu.
Šis žingsnis žymi dramatišką atotrūkį nuo abiejų šalių ilgalaikės nesijungimo prie karinių blokų politikos. Suomija karinio neutraliteto laikėsi ilgiau kaip 75 metus, o Švedija – du šimtmečius.
Helsinkyje parlamentas pradėjo sesiją, galinčią tęstis kelias dienas, išvakarėse prezidentui Sauli Niinisto ir premjerei Sannai Marin išdėsčius pasiūlymą dėl stojimo į NATO.
„Mūsų saugumo aplinka iš pagrindų pakito, – pirmadienį parlamentui sakė S. Marin. – Vienintelė šalis, kelianti grėsmę Europos saugumui ir dabar atvirai agresyviai kariaujanti, yra Rusija.“
Maskva ne kartą perspėjo Suomiją ir Švediją, kad jų užmojai įstoti į NATO sukels pasekmių.
„Tai eilinė didelė klaida, atnešianti toli siekiančių pasekmių“, – Rusijos naujienų agentūros pirmadienį citavo užsienio reikalų ministro pavaduotoją Sergejų Riabkovą.
200 vietų turinčiame Suomijos parlamente triuškinama dauguma – mažiausiai 85 proc. – remia sprendimą stoti į NATO. Šeštadienį palaikymą tokiam siekiui išsakė S. Marin Socialdemokratų partija.
Parlamento pirmininkas Matti Vanhanenas sakė, kad „buvo pateikta daugiau kaip 150 prašymų pasisakyti“, todėl balsavimas pirmadienį veikiausiai neįvyks.
Šalies visuomenė taip pat atrodo tvirtai remianti Suomijos narystę Aljanse.
Kaip rodo naujausios apklausos, suomių, norinčių, kad jų šalis įstotų į bloką, dalis padidėjo iki daugiau kaip trijų ketvirtadalių ir yra daugiau kaip trigubai didesnė, lyginant su padėtimi iki vasario 24 dienos, kai Rusija pasiuntė savo pajėgas į Ukrainą.
Suomija, turinti 1,3 tūkst. km ilgio sieną su Rusija, 1939 metais patyrė Sovietų Sąjungos karinę invaziją.
Per vadinamąjį Žiemos karą suomiai įnirtingai priešinosi, bet galiausiai buvo priversti pasirašyti taikos sutartį su Maskva, pagal kurią sovietams buvo perleistos didelės teritorijos rytiniame Karelijos regione.
Tuo metu grupė JAV senatorių, įskaitant respublikonų lyderį Mitchą McConnellą, pirmadienį lankėsi Helsinkyje, kur vyko derybos su prezidentu S. Niinisto.
„Jungtinių Valstijų tikslas bus kuo greičiau patvirtinti [Suomijos] priėmimą“, – po susitikimo pareiškė M. McConnellas.
Švedija būtų „pažeidžiama“ už NATO ribų
Tuo metu Švedijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson sakė, kad pirmadienį konsultuosis su parlamentu, prieš paskelbdama vyriausybės oficialų ketinimą stoti į NATO.
Šis pranešimas turėtų būti paskelbtas vėliau pirmadienį, nurodė žiniasklaida.
Valdančioji Socialdemokratų partija sekmadienį pritarė planams įstoti į Aljansą, todėl parlamente šis siūlymas būtų paremtas tvirtos daugumos. Narystei nepritaria tik dvi iš aštuonių partijų.
M. Andersson partijos pozicija dramatiškai pasikeitė – Švedijos socialdemokratai priešinosi šalies narystei NATO nuo pat šio bloko įkūrimo. Pati premjerė dar kovą sakė nepritarianti tokiai galimybei.
Švedijos visuomenės parama NATO narystei taip pat smarkiai išaugo – iki maždaug 50 procentų. Apie 20 proc. gyventojų išlieka nusistatę prieš stojimą į bloką, rodo apklausos.
M. Andersson pripažino, kad Švedijos sprendimas prisijungti prie NATO glaudžiai susijęs su analogišku Suomijos žingsniu.
Jei Švedija liks vienintelė Baltijos jūros regiono šalis už NATO ribų, ji atsidurtų „labai pažeidžiamoje padėtyje“, parlamentui pareiškė premjerė, paminėdama riziką, kad „Rusija padidins spaudimą Švedijai“.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į Stokholmo „platų karinį bendradarbiavimą“ su Helsinkiu.
Jei Švedija neprisijungs, o „Suomija, kaip NATO narė, daugiau dėmesio skirs bendradarbiavimui su NATO šalimis, Švedijos gynybos pajėgumai sumažės tuo metu, kai juos reikia stiprinti“.
Tačiau jei Stokholmas įstotų, bendradarbiavimas ir gynybos pajėgumai aplink Baltijos jūrą „smarkiai padidėtų“, teigė premjerė.
„Todėl mūsų šalies saugumui geriausia, kad Švedija pateiktų prašymą dėl narystės NATO ir padarytų tai kartu su Suomija“, – pabrėžė M. Andersson.
Tuo metu narystei nepritarianti Kairiųjų partija apgailestavo, kad Švedija nepateikė šio klausimo visuomenei nei per rinkimus, nei per referendumą, o sprendimo priėmimo procesą pavadino „labai problemišku“.
