Kalbant apie perestroikos epochą, kurią ir vainikavo SSRS griūtis, galima prisiminti XX a. 8-ojo dešimtmečio anekdotą apie žmogų, kuris dalija tuščius lapelius judrioje sankryžoje. Praeiviai juos pasiima, tylomis slepia ir paėję į šalį puola skaityti, o vėliau nepatenkintais veidais grįžta atgal: „Čia juk nieko neparašyta, kam tu čia dalini tuščius lapelius?!“ Atsakymas: „O kam išvis kažką rašyti? Viskas juk ir taip aišku“.
Šis politinis anekdotas iš esmės atspindi 1980-1990 m. žmonių Sovietų Sąjungoje nuotaikas: kuomet 1961-aisiais Nikita Chruščiovas iškėlė užduotį SSRS „sukurti komunizmą“ iki 1980 m., o tas komunizmas kaip neatėjo, taip neatėjo, žmonių pasitikėjimas valdžia išnyko.
Prisidėjus ilgametėms ekonominės problemos (ypač – naftos kainų kritimui), Černobylio katastrofos pasekmėms, nesėkmingai užsitęsusiam ir daug aukų reikalavusiam karui Afganistane, žmonės tiesiog pavargo nuo totalitarinės valdžios diktuojamų sąlygų.
Vėlesnė M. Gorbačiovo organizuota perestroika norimų permainų neatnešė, sistema pradėjo byrėti iš pagrindų. Maža to, pajutusios centrinės valdžios aižėjimą, tvirtus žingsnius nepriklausomybės link pradėjo žengti Baltijos šalys, bei kitos į sovietinę sistemą inkorporuotos valstybės. Aleksandras Solženycinas tuomet rašė: „Vis tiek „Sovietų Socialistinė“ subyrės, vis tiek! – ir realaus pasirinkimo mes neturime, ir svarstyti čia nėra ką“.
Referendumas nepadėjo: SSRS vis tiek subyrėjo
Politinio ir kultūrinio gyvenimo atgijimo fone ekonomika ir toliau skendėjo gilioje krizėje, o tai paveikė tuometinio SSRS generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo autoritetą, diskreditavo jo nevykusius pokyčius ekonomikoje. Siekdamas sustiprinti savo pozicijas jis, palaikomas kompartijos kolegų, įsteigė SSRS prezidento postą, kurį pats ir užėmė. Tačiau tuo pat metu tai reiškė užprogramuotą konfliktą su taip pat neseniai RSFSR prezidentu išrinktu naujosios kartos politiku Borisu Jelcinu.
Susvyravus centrinei valdžiai suaktyvėjo nacionalinis bruzdėjimas daugelyje Sovietų Sąjungos regionų. 1988-1990 m. viena po kitos apie savo suverenumą ir nepriklausomybę paskelbė trys Baltijos šalys, prie jų prisijungė stiprūs nacionaliniai judėjimai Gruzijoje ir Armėnijoje.
1991-ųjų kovo mėnesį SSRS teritorijoje įvyko formalus referendumas dėl SSRS išsaugojimo. Sovietų valdžiai tuomet nepavyko palenkti į savo pusę kai kurių respublikų vadovybės ir referendumas, kurio metu 77 proc. balsavusiųjų pasisakė už SSRS išsaugojimą, įvyko tik 9 iš 15 sąjungos teritorinių vienetų. Lietuva, kaip ir Latvija ar Estija, atsisakė dalyvauti šioje politinėje akcijoje. Maža to, trys Baltijos šalys ir Armėnija jau 1990-aisiais buvo oficialiai paskelbusios apie išstojimą iš Sovietų Sąjungos.
Pasibaigus referendumui buvo pradėtas Novo Ogoriovo procesas, kurio metu turėjo būti sukurta nauja sąjunga – SSRS teisių perėmėja, tačiau ilgainiui derybos pakrypo kita linkme, o ypač prie to prisidėjo 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje nepavykęs karinis pučas, ir pereita prie suverenių valstybių sandraugos formato. Jau tų pačių metų pabaigoje buvo sutarta dėl Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) suformavimo.
1991 m. gruodžio 25 d. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino ir likvidavo Sovietų Sąjungos valdžios institucijas. Tuo pačiu metu buvo nuleista ir SSRS vėliava.
De jure SSRS istorija baigėsi 1991-ųjų gruodžio 26-ąją, pasirašius Alma Atos deklaraciją, kuria Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kai kurios kitos buvusios SSRS respublikos sudarė Nepriklausomų valstybių sandraugą. Šio valstybių vadovų susitikimo metu buvo patvirtintas tų pačių metų gruodžio 8-ąją pasirašytas Belovežo susitarimas ir faktiškai pripažinta SSRS baigtis, nurodžius, kad su NVS atsiradimu SSRS nustoja egzistavusi.
Beje, šių svarbių pasaulinei istorijai dokumentų pasirašyme Rusiją atstovavo ne tik prezidentas Borisas Jelcinas, bet ir tuometinis valstybės sekretorius ir pirmasis vyriausybės pirmininkas Genadijus Burbulis – 1915-aisiais į Uralą iš Lietuvos atvykusio lietuvio Kazimiero Burbulio anūkas.
Griūties priežastys
Vieningos nuomonės, kodėl žlugo SSRS, tarp istorikų nėra. Ekspertai pažymi, kad to priežastimi galėjo tapti daugelio faktorių samplaika, įskaitant dešimtmetį trukusį karą Afganistane, ekonomines problemas ar valdžios klaidas.
XX a. pabaigoje SSRS ekonomika atsidūrė sudėtingoje situacijoje: pasireiškė prekių deficitas, krito naftos, iš kurios pardavimų anksčiau pavykdavo padengti neefektyvios planinės ekonomikos nuostolius, kainos. Sutrikus užsienio valiutos gavimui valstybei nebuvo kuo atsiskaityti už prekių importą, įskaitant ir maisto prekes.SSRS buvo įvairių tautų samplaika, daugelyje respublikų aktyviai veikė tautiniai judėjimai, kurie, suaižėjus centrinės valdžios kontrolei, aktyviai siekė nepriklausomybės.
Prie griūties nemažai prisidėjo ir nomenklatūrinis sovietinės politinės sistemos modelis, kuriame vyravo korupcija ir politinio elito degradacija. Susidūrus su ekonominėmis problemomis, krito ir visuomenės pasitikėjimas komunistų partija. Prie viso to pasireiškė ir totalitarinės sistemos priespaudos atoveiksmis: neturėję faktiškai jokių asmeninių laisvių žmonės pavargo nuo „vienos ideologijos“ politikos, cenzūros ir priverstinio kolektyvizmo. Privačios iniciatyvos draudimas apribojo iniciatyvius piliečius, ribojo verslo ir mokslo proveržį.
SSRS griūtį pastūmėjo ir pramonės, technologijų, pragyvenimo kokybės atsilikimas nuo Vakarų šalių bei priklausomybė nuo importo: sovietams savo reikmėms užsitikrinti nepavyko ne tik sukurti aukštųjų technologijų prekių, bet ir užsiauginti pakankamai grūdų.
„Užsižaidę“ brangiai kainavusiose ginklavimosi varžybose su JAV sovietų lyderiai neproporcingai didelę BVP dalį skyrė valdžios aparato, kariuomenės ir saugumiečių išlaikymui. Maža to, socializmo ir komunizmo eksportavimas, „proxy“ karai (konfliktai per trečiąsias šalis) visame pasaulyje taip pat atsiėjo SSRS pernelyg brangiai.
Kai kurių analitikų nuomone, prie Sovietų Sąjungos griūties tiesiogiai prisidėjo ir Černobylio avarija bei jos padariniai ir užsitęsęs karas Afganistane.
Maža to, nesėkmingai pasibaigęs 1991-ųjų pučas taip pat pravėrė duris vėliau sekusioms politinėms SSRS išformavimo deklaracijoms ir buvusių sąjungos narių suverenitetų paradui. Lietuva (o kiek vėliau ir kitos Baltijos šalys bei Sakartvelas) taipogi aktyviai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griūties, 1990-ųjų kovą paskelbusi apie savo nepriklausomybę. Ukraina, Baltarusija ir kitos buvusios SSRS respublikos savo nepriklausomybę paskelbė jau tik po rugpjūčio karinių įvykių Maskvoje.
Ekspertai: niekam nereikalinga imperija išliko
Tačiau Sovietų Sąjungos griūtis, kaip dabar jau atrodo daliai ekspertų ir istorikų, buvo labiau formali ir didelių pokyčių politinėje, socialinėje erdvėje Rusijoje nematyti. Šalis taip ir liko sovietinės nostalgijos apima valstybe, kurios valdžios politiniai metodai iš esmės mažai kuo skiriasi nuo buvusių dar iki SSRS griūties.
Kalbėdamas apie dabartinę Rusiją, šios šalies ekonomistas Dmitrijus Travinas pažymėjo, kad valstybė tapo niekam nereikalinga.
„Rusija, deja, niekam nereikalinga. Nei kaip sąjungininkė rimtuose karuose, nei kaip prekybos partnerė didžiuosiuose sandoriuose, nei kaip autoritetas kultūros klausimais. Jeigu įvyktų naujas didelis karas (o tai gali būti tik karas tarp NATO ir Kinijos), Rusija, sprendžiant iš dabartinės Kremliaus pozicijos, taptų jaunesniąja Pekino partnere. Tokio pobūdžio padėtis neveda į autoriteto auginimą tiek tarp priešininkų, nei pas tą šeimininką, kuris mus valdys.
Ekonominiais klausimais V. Putino valdymo laikotarpiu mes tapome nebeįdomūs visiems, išskyrus naftos ar dujų vartotojus. Kaip kalbėta marksistiniais laikais, Rusija tapo išsivysčiusių šalių žaliavų šaltiniu. Viskas, kas yra mūsų ekonomikoje, veikia ne Putino dėka, o nepaisant jo. Kultūroje mes egzistuojame seno „bagažo“ pagrindu. Rusijos kultūros ankstesnių amžių autoritetas niekur, aišku, nedingo, tačiau per pastaruosius metus jis taip ir neišaugo. Talentingiems žmonėms sunku dirbti Rusijoje, todėl jie arba išvyksta, arba eikvoja jėgas sunkumų įveikimui“, – aiškino Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius.
„Kuomet po kelių šimtų metų istorikai aprašinės Rusiją 2021-aisiais, jie bus įsitikinę, kad mes ir toliau gyvename Sovietų Sąjungoje. Aišku, formaliai SSRS paleista 1991 metais, ir jos pagrindu kilo naujas politinis darinys, tačiau ar jūs dažnai taip pat galvojate apie Bizantiją? Ar ji buvo išsaugojusi savo valstybingumo simbolius ir valdančiąją dinastiją išformavo kada tai bebūtų nutikę, iki tol, kol galutinai nekrito didysis Konstantinopolis?“, – feisbuke rašė filosofijos mokslų daktaras Kirilas Martynovas.
Jo teigimu, 1991-ųjų įvykių liudininkams atrodė, kad SSRS jau mirė visam laikui, tačiau „Dzeržinskis griuvo aikštėje, o galvose Dzeržinskis liko stovėti“. Prie tokių, matyt, galima priskirti ir dabartinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris nuo valdžios pasitraukti nesugeba jau daugiau nei 20 metų. 2005-aisiais jis SSRS griūtį pavadino „didžiausia amžiaus geopolitine katastrofa“. Vėliau jis ne sykį patvirtino, kad „SSRS žlugimas buvo didele klaida“.
„Štai ateities istorikai rašys apie mus taip pat. 30 metų po oficialaus SSRS išformavimo jai vadovavo buvęs šios šalies karininkas, neišsiskyręs aukštu socialinės atsakomybės lygiu ir siekęs neleisti savo draugams ir klasiokams išgrobstyti valstybės likučių. Siekiant išsaugoti asmeninę valdžią jis suorganizavo karą su buvusiomis imperijos provincijomis, kas grėsė virsti milžinišku karu su pasauliu. Buvo atkurti imperijos simboliai, o buvusios imperijos gyventojai džiūgavo dėl to, nes nebuvo patyrę kitų džiaugsmų.
1991-aisiais įsiaudrinusiems stebėtojams atrodė, kad SSRS mirė sykį ir visam laikui, beveik be aukų ir lyg mostelėjus stebuklinga lazdele. Tačiau valstybė, sukurta iš baisiosios Rusijos Imperijos ir komunizmo mesianizmo, sucementuota stalinizmu ir baimėmis, negalėjo pasitraukti taip greitai. Dzeržinskis virto aikštėje, tačiau galvose Dzeržinskis išliko. Trisdešimt metų mes gyvename griūnančioje SSRS, ir gyventi joje, kaip buvo ir kitose imperijose, tikėtina, teks ir mūsų vaikams ar anūkams“, – aiškino mokslininkas.