Talibanas yra teroristine pripažinta religinė organizacija, kurios veikla draudžiama daugelyje valstybių. Tačiau tai nesutrukdė šiais metais jos atstovams triskart atvykti derybų į Maskvą, nepaisant to, kad pačioje Rusijoje talibai yra už įstatymo ribų.
Šiuolaikiniai talibai skiria save nuo 90-aisiais valdžiusių pirmtakų, sukūrusių Afganistane vieną žiauriausių XX a. diktatūrų.
Pirmasis talibų valdymas: kraštutinis konservatyvizmas, viduramžių teisė ir visiška žmonių gyvenimo kontrolė
1996 balandį mula Mohammedas Omaras ceremonijos Kandahare metu gavo specifinį, pirmuosius islamo gyvavimo amžius siekiantį amiro al-mu'minino, „tikratikių valdovo“, titulą.
Viduramžiais taip vadinosi kalifai, vieningos islamo imperijos valdovai, pranašo Mahometo įpėdiniai. Titulas ne tik simbolizavo, kad talibai ruošiasi atstatyti Afganistane viduramžiškas tradicijas, bet ir parodė užsienio politikos ambicijas.
1997-aisiais mula Omaras jo valdomas teritorijas pavadino Islamiškuoju Afganistano Emyratu. Naujasis darinys nesulaukė didelio pripažinimo pasaulyje. Su talibų emyratu oficialų ryšį užmezgė tik artimiausi sąjungininkai: Pakistanas, JAE ir Saudo Arabija.
Net ir žinant XX a. istoriją, įvairiausius jo režimus, talibų režimas Afganistane sugebėjo išsiskirti. Pats šalies valdovas mula Omaras itin retai pasirodydavo viešumoje ir niekada nebendravo su žurnalistais. Jo atvaizdas nebuvo naudojamas žiniasklaidoje, o portretai nebuvo kabinami viešose vietose. Iki šiol vietoje jo nuotraukų yra naudojami tik fotorobotai. Šis mįslingas talibas mirė, manoma, 2013-aisiais.
Islamo emyrate nevyko rinkimai, nedirbo parlamentas ir neveikė konstitucija ar bet koks kitas panašus teisinis dokumentas. Oficialūs režimo atstovai aiškino, kad viskas taip ir buvo suplanuota: juk vietoje „melagingų Vakarų konstitucijų“ yra Koranas ir Suna, Mahometo gyvenimo taisyklių rinkinys, kur jau „duoti atsakymai į visus svarbius musulmonui klausimus“.
Savo pagrindine užduotimi talibai laikė „tyriausio islamo atkūrimą šalyje“. Talibų manymu, tam trukdė visi politiniai oponentai. Todėl šalyje be standartinės nacionalinio saugumo tarnybos, kuri ieškojo ir žudė buvusius ASDP narius ar „Šiaurės aljanso“ karius, veikė ir „Munkar ir Nakir“, šariato moralės policija. Islamo tradicijoje taip vadinami angelai, tardantys mirusiuosius. Pareigūnų užduotis buvo ta, kad šalies gyventojai „elgtųsi tinkamai doram musulmonui“.
Talibų dekretai skelbė, kad nusikaltimu religijos atžvilgiu yra laikomi tokie veiksmai:
- narkotikų ar alkoholio vartojimas
- grojimas muzikos instrumentais, šokiai ir muzikos klausymasis
- šunų laikymas namuose
- nuotraukų laikymas namuose
- filmų ir televizijos žiūrėjimas
- europietiškų drabužių dėvėjimas
- ūsų ar barzdos skutimas
- nesantuokinis seksas
- šachmatai
Talibai kovojo ne tik su tuo, ką vadino bedievių Vakarų kultūra, bet ir ikiislaminiais papročiais, šventėmis. Taip pat emyrato valdžia koregavo ir tradicines afganų visuomenei moteris diskriminuojančias normas. Valdant talibams našlės galėjo paveldėti mirusio vyro turtą ir nesutikti „tekėti“ už jo giminaičių, kas iš esmės kirtosi su puštunų garbės kodeksu.
Tačiau moterys de fakto negalėjo nei dirbti, nei įgyti išsilavinimo. Valdžia leisdavo joms viešumoje pasirodyti tik uždengus veiką ir figūrą drabužiais, būtinai lydint sutuoktiniui ar kitam giminaičiui-vyrui.
Talibams valdant stebuklas neįvyko, šalis ir toliau liko viena skurdžiausių pasaulyje. Daugelio pragyvenimo šaltiniu išliko dalyvavimas narkotikų versle.
Talibano lyderiai
„Mes norime gyventi taip, kaip pranašas Mahometas gyveno prieš 1400 metų“
Be to, kad grąžino Afganistaną į viduramžių teisę talibai ėmėsi ir karo nuniokotos šalies atstatymo darbų. Turtingesni piliečiai buvo verčiami aukoti lėšas našlaičiams, našlėms ir skurdžiams.
Talibai aktyviai kovojo su anarchijos laikotarpiu suvešėjusiu banditizmu. Nevengta viešų susidorojimų su žudikais, prievartautojais, vagimis ir plėšikais, neišskiriant ir savo pačių organizacijos narių. Dalis afganistaniečių tai vertino ir jiems darė įspūdį, kad Talibanas yra itin griežta ar žiauri, tačiau teisinga jėga, kuri gali palaikyti bent minimalią tvarką šalyje.
„Mes norime gyventi taip, kaip pranašas Mahometas gyveno prieš 1400 metų, ir kova už šį tikslą – mūsų teisė. Mes norime atkurti pranašo laikus ir elgiamės tik taip, kaip afganų tauta norėjo per pastaruosius metus“, – yra sakęs vienas iš talibų lyderių Wakilis Ahmedas Muttawakilis.
Ekonomikos pakilimo Afganistane talibams sulaukti nepavyko. Užsienio šalių finansavimas dengė karą prieš „Šiaurės aljansą“. Įvesti papildomi mokesčiai žlugdė ūkininkus, prekeivius ir amatininkus, augino infliaciją. Nacionalinė valiuta afganis valdant talibams nuvertėjo 3-4 kartus.
Nepaisant aršios propagandos prieš narkotikus ir „moralės sergėtojų“ bausmių talibai daugelį metų užmerkdavo akis į opijaus auginimą ir prekybą. Praėjusio šimtmečio pabaigoje šalis kasmet eksportavo iki 4 tonų narkotinių medžiagų. Emigravę afganistaniečiai ir „Šiaurės aljansas“ tvirtino, kad talibai, nepaisant viešai deklaruojamo religinio skaistumo, patys uždirba milžiniškus pinigus iš nuodėmingo verslo. 2000-aisiais mula Omaras išleido dekretą, kuriuo uždraudė emyrato gyventojams bet kokį dalyvavimą narkotikų versle ir pagrasino mirtimi. Po to opijaus gamyba Afganistane ženkliai krito, o tai dar labiau pastūmėjo į skurdą visą šalį.
Talibanas jau bandė pateikti save kaip pragmatišką ir prisitaikantį prie evoliucijos judėjimą, tačiau realybė buvo kita.
Paskutinio praėjusio šimtmečio dešimtmečio pabaigoje Talibanas susiskaldė į sąlyginių ortodoksų ir technokratų frakcijas. Pirmuosius atstovavo mula Omaras kartu su savo artimiausia aplinka ir faktine sostine Kandahare. O valdininkija Kabule, vadovaujama užsienio reikalų ministro Wakilio Ahmedo Muttawakilio, pasirinko gerokai santūresnę poziciją.
Mula pasisakė už ortodoksinio islamo plėtrą užsienyje ir vystė ryšius su giminingais judėjimais Uzbekijoje, Tadžikijoje ar Rusijos Šiaurės Kaukaze. Jo sąjungininkai manė, kad mula Omaras gali tapti „visų tikrų musulmonų“ pasauliniu lyderiu, rašoma „tjournal“.
„Jeigu šiandien mes neužstosime Čečėnijos, tai rytoj musulmonų kokioje nors kitoje šalyje ar regione lauks tas pats likimas“, – 2000-aisiais kalbėta oficialiame talibų radijuje.
W. A. Muttawakilis ir jo aplinka siūlė labiau santūrią politiką. Jie manė, kad Afganistano talibams iš pradžių reikia visuotino pripažinimo pasaulyje ir tęsti karo nualintos šalies atstatymo politiką. „Technokratai“ nesėkmingai siūlė mulai Omarui paskelbti bent jau kažką panašaus į Konstituciją ir įkurti liaudies renkamo parlamento analogą.
Neoficialiuose pokalbiuose su užsienio diplomatais W. A. Muttawakilis tikino, kad tokie ekscesai, kaip vieši karimai, rankų nukirtimai už vagystes ar apmėtymas akmenimis už neištikimybę – priverstinės ir laikinos priemones, o emyratas palaipsniui evoliucionuoja ir atsisako nuo šių „kraštutinumų“. Tačiau realiai tuomet mula Omaras nesirengė keisti savo politikos. Islamiškojo Afganistano emyrato valdžia išsaugojo moterų ir šiitų mažumos (o taip pat visų kitaminčių ar dar likusių užsieniečių) engimo politiką.
Talibanai nuolat įsiveldavo į tarptautinius skandalus. 1998-aisiais smogikai surengė skerdynes ką tik užgrobtame Mazari Šarifo mieste. Talibų aukomis tapo ne tik vietos gyventojai, tačiau ir keli Irano diplomatai bei žurnalistai. Irano valdžia netgi svarstė galimybę paskelbti karą, tačiau JT pavyko sureguliuoti konfliktą. 2001-ųjų pavasarį talibai, siekdami sunaikinti viską, kas buvo sukurta ikiislaminiu periodu, nugriovė prieš 1,5 tūkst. metų pastatytas gigantiškas Budos statulas.
Galimybes vystyti normalią diplomatiją talibų režimui susilpnino ir tai, kad Afganistanas jiems valdant tapo viso pasaulio islamo ekstremistų prieglobsčiu. Talibanas atsisakė išduoti „Al Qaeda“ lyderį Osama bin Ladeną, 9-ą dešimtmetį organizavusį seriją teroro išpuolių įvairiose šalyse. Mula Omaras aiškino tai tuo, kad O. Bin Ladenas – jo svečias, o savo svečių puštunai niekada priešams neatiduoda.
Visa tai baigėsi 2001-ųjų rugsėjo įvykiais ir JT sankcionuotu JAV kariuomenės įsiveržimu į Afganistaną. 2001-2002 m. talibų režimas krito, tačiau pats judėjimas pastaruosius 19 metų niekur nedingo, vyko partizaninis karas. Vos JAV ir valstybių-sąjungininkių kariniams daliniams pasitraukus, Talibanas per kelias savaites „atsiėmė“ visą Afganistaną.
Dabartinė situacija kol kas vertinama santūriai ir su nerimu
Užgrobę Afganistano sostinę Kabulą Talibano smogikai stiprina saugumo priemones ir oficialiai skelbia, kad vietos gyventojams niekas negresia. Nepaisant to, daugelis jų stengiasi įvairiais būdais palikti šalį.
Pirmosios žinios iš Kabulo pasiekia tokios, kad Talibanas kol kas nesiima represijų Kabule, tačiau žmonės vis tiek yra persigandę ir stengiasi į gatves neiti be būtinybės.
Vietos studentas Achmadas Sanoras Nakibi pažymėjo, kad kol kas gyvenimas su talibais pernelyg nesiskiria nuo to, kas buvo anksčiau. „Kol kas viskas ramu… Talibai neplanuoja mūsų žudyti, bet, savaime suprantama, žmonės dabar yra netekę laisvės“, – aiškino jis RBK.
Kabulo gyventojas Mudasera rusų naujienų portalui pasakojo, kad po sostinės užgrobimo niekas nėjo į darbą – net ir policija. „Talibai dirba vietoje policijos, saugo miestą nuo marodierių. Aišku, žmonės persigandę dėl to, kas vyksta, ypač moterys“, – aiškino jis.
„Lenta“ cituoja vietos gyventoją, kuris taip pat pasakojo apie baimę dėl savo gyvybės ir įtemptos situacijos mieste. Gidas pažymėjo, kad šiuo metu Kabule neįmanoma įsigyti kortelės telefonui: visos parduotuvės uždarytos, nes pardavėjai bijo, kad jų prekes atims jėga. Jis pats taip pat baiminasi smogikų smurto protrūkio, slepia savo paskyras socialiniuose tinkluose.
Ypač naujosios valdžios baiminasi tie, kurie bendradarbiavo ar turėjo ryšių su JAV ir NATO pajėgomis. Liepos pabaigoje buvo užfiksuotas atvejis, kuomet smogikai nukirsdino vertėją, dirbusį amerikiečiams. Vyrą užpuolė netoli vieno iš saugos postų Kabulo priemiestyje ir vietoje surengė egzekuciją.
Dabartinis Talibanas akcentuoja, kad skiriasi nuo to, kuris buvo prieš 30 metų. Talibai tvirtina, kad yra pasirengę laikytis žmogaus teisių, kovoti su prekyba narkotikais ir su „tikraisiais ekstremistais“ – „Islamo valstybe“.
Daugelis apžvalgininkų dabartinį Talibano pragmatizmą vertina santūriai, abejojama nuoširdumu. Pasaulį apskrieję vaizdai su „pirmą sykį sporto salėje atsidūrusiais“ ar „vaikiškomis mašinėlėmis važinėjančiais“ talibais ir tariamai gatvėje protestuojančiomis prieš talibų atėjimą keturiomis moterimis, kurių „niekas neliečia ir akmenimis neužmėto“, atrodo labiau reklama, o ne realūs pokyčiai, ir galintys grąžinti Afganistaną į viduramžius antrą sykį per paskutinius 50 metų.
