Tačiau taip neturėjo būti. Po 2022 m. invazijos į Ukrainą iš Rusijos pasitraukė daug didelių bendrovių, o ES ir JAV koordinavo ir atnaujino kelis sankcijų paketus, kuriais buvo siekiama paveikti Rusijos ekonomiką ir netiesiogiai padėti ukrainiečiams kariauti, skelbia portalas „Euronews“.
2022 m. peraugimas į visavertį karą nebuvo konflikto pradžia. Jis prasidėjo 2014 m. įsiveržus į Krymą ir jį aneksavus.
Rusija atėjo pasirengusi
Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Europos Sąjunga jau tada Rusijai buvo įvedusios diplomatines, ekonomines ir finansines sankcijas. Nors jos buvo švelnesnės nei dabar galiojančios, Maskva tuos įspėjimus vertino rimtai ir žinojo, kad plataus masto invazija reikštų papildomas, griežtesnes priemones.
Todėl Rusija ruošė savo ekonomiką pereiti prie karo ekonomikos. Ji toliau konsolidavo savo finansų ir energijos rinkas, kreipdamasi į Rytų sąjungininkus, tokius kaip Kinija, pavyzdžiui, tiesdama ESPO dujotiekį.
Jei Rusija iš tiesų yra izoliuota nuo Vakarų, ji turi daug galingų sąjungininkų, su kuriais palaiko gerus santykius, pavyzdžiui, su daugeliu savo tiesioginių kaimynių, kurios anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai. Dėl tokių partnerių prekyba su Europa vis dar įmanoma, nors ir su tam tikromis korekcijomis.
Be to, sankcijų įgyvendinimas užtruko, o Rusija turėjo 12 mėnesių laikotarpį, kol įsigaliojo ES priemonės, draudžiančios naudoti rusišką naftą, todėl buvo laiko papildomai pasirengti.
Nafta palaiko Rusijos ekonomiką
Nepaisant sankcijų, Rusija tebėra viena didžiausių pasaulyje naftos eksportuotojų ir naudojasi Saudo Arabijos praėjusių metų sprendimu sumažinti žalios naftos eksportą. Iki tol karalystė buvo pirmoji naftos eksportuotoja pasaulyje.
„Esant dabartinei „Brent“ kainai – šiek tiek daugiau nei 80 JAV dolerių (73 eurai) – biudžetas iš naftos mokesčių uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų finansuoti ir karinį pramoninį kompleksą, ir socialines išlaidas, ir kitus biudžeto straipsnius, o deficitas nesiekia 1 proc. BVP“, – aiškino Eurazijoje įsikūrusios konsultacinės bendrovės „Macro-Advisory“ generalinis direktorius Christopheris Weaferis.
„Jį galima patogiai finansuoti iš sukauptų finansinių rezervų. Šios pajamos iš naftos yra labai svarbios kaip „svyravimo veiksnys“, – sakė C. Weaferis pabrėždamas, kad pernai 20 proc. nuvertėjęs rublis JAV dolerio atžvilgiu padidino Rusijos eksporto pajamas, nes naftos eksportas yra susietas su JAV valiuta, nepriklausomai nuo sandorio valiutos.
Bendrai patenkinti gyventojai
Rusijos valstybė, kurios valdymo sistema jau dešimtmečius yra tvirtai įsitvirtinusi šalyje ir užtikrina tam tikrą stabilumą, skiria didžiules pinigų sumas.
Remiamos šimtų tūkstančių užverbuotų rusų šeimos, įskaitant tuos, kurie taip ir negrįžo iš Ukrainos. Karinė mobilizacija yra vienas iš veiksnių, lėmusių dabartinį darbo jėgos trūkumą, o tai reiškia, kad darbo vietas lengva rasti ir išlaikyti.
Per pastaruosius metus darbo užmokestis smarkiai padidėjo, o daugumai, įskaitant mažiausiai uždirbančius, jis padidėjo 20 proc. – dėl valstybės skiriamų pinigų. Tai atsveria infliacijos, kuri vis dar viršija planuotą ir vasario mėnesį siekė 7,7 proc., poveikį.
Tai „skatina vartotojų sektorių atsigavimą ir bendrą stabilumo bei pasitikėjimo jausmą, nes žmonės turi pinigų, kuriuos gali išleisti“, – sakė Christopheris Weaferis.
Dėl Vakarų sankcijų atsiradęs deficitas iš tikrųjų nebėra problema, nes populiarių vakarietiškų produktų lentynose juos pakeitė rusiški atitikmenys.
Kalbant apie karą Ukrainoje, jei visa Rusija ir nebūtinai iki galo tiki vyriausybės propaganda, tai dauguma bent jau su ja sutiko. Pranešimas, kad naujo mobilizacijos etapo nebus, daugelį nuramino. Likusiems protestai tebėra draudžiami, o disidentų balsas nutildomas – ir tai nieko naujo.
Ar dabartinė padėtis tęsis ilgai?
Artimiausiu metu – taip. Tačiau naftos rinkos raida gali turėti didelę įtaką Rusijos pajamoms, nesvarbu, ar jos sumažės dėl mažesnio eksporto kiekio, ar dėl mažėjančių barelio kainų.
„Tuomet vyriausybei tektų mažinti išlaidas kai kuriose srityse, nes ji negali skolintis pinigų ir nenorėtų per daug ar per greitai eikvoti finansinių rezervų“, – sakė C. Weaferis.
Iki 2030 m. išryškės didesnė problema – Rusijos demografinis nuosmukis. Kaip ir kitur, šalyje mažėja gyventojų ir darbo jėgos. Nors ši problema ir buvo nustatyta, kol kas ji buvo pamiršta, nes vyriausybę domino svarbesni dalykai, pavyzdžiui, ekonomikos parengimas ir palaikymas įsiveržiant į kaimyninę šalį.
