„Tai buvo vakaras, kai viskas nepasikeitė. Ukrainiečių romanistas Andrejus Kurkovas pakvietė mane vakarienės. Keli draugai, sakė jis, ir barščiai. Buvo 2022 m. vasario 23 dien 20.15 val., aš vėlavau. Užsukau į parduotuvę, nupirkau Odesos vyninės gamintą portveino butelį ir nuskubėjau į Kurkovo butą.
Ši vakarienė vyko karo šešėlyje. Žinios kėlė nerimą. Savaitę anksčiau Rusijos remiami separatistai apšaudė kaimą Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje šalia prorusiškų Luhansko ir Donecko regionų. Raketa nusileido mokyklos sporto salėje. Džiugu, kad niekas nežuvo, tačiau aštuonerius metus trukęs konfliktas rytuose vėl kaito.
Humoras šiais tamsiais laikais buvo būtinas. Kurkovas atsiuntė man memą per „WhatsApp“. Jame buvo matyti, kaip Fiodoro Dostojevskio galva žvelgia pro skylę mokyklos sienoje į griuvėsius. Kurkovas buvo malonus draugas, daugelio žaismingų knygų autorius ir garsiausias Ukrainos rašytojas. Be to jis buvo optimistas. Aš, priešingai, buvau vis niūresnis.
Visi ženklai rodė, kad Rusija ruošėsi įsiveržti į Ukrainą. Vladimiras Putinas jau seniai domėjosi šia šalimi. 2014 metais jis jautriai sureagavo į proeuropietišką sukilimą Kijyve, aneksuodamas Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir koordinuodamas maištą Donbase – regione, kurį vėliau iš dalies kontroliavo Rusijos sukilėliai.
Ukraina Putinui tapo manija. Pandemijos metu, Kremliuje izoliuotas Putinas užsisakė knygų, bylų ir dokumentų. Jo darbo rezultatas buvo 5000 žodžių esė. Atrodo, kad tai jo paties darbas. Straipsnis prezidento svetainėje pasirodė 2021 m. liepos mėn. Tai buvo perversmo manifestas ir, ko gero, svarbiausias jo tekstas. Jo pavadinimas: „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“.
Pirmoje pastraipoje Putinas išdėstė savo prieštaringą tezę. Jis tikino grįžtantis prie minties, kurią ilgai laikė teisinga: kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“. Šis žodis rusiškai yra narod. Jie, rašo jis, yra viena visuma. Kaip įrodymą, jis nurodo daugiau nei 1000 metų atgal į Rusijos civilizacijos ištakas. Jis tvirtina, kad šiandieniniai rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai yra Kijevo Rusios palikuonys, ankstyvosios miesto valstybės, įkurtos Kijyve.
Dėl šios prarastos karalystės padalijimo prezidentas kaltina mongolus, lenkus ir Vakarus. Ir Leniną. 1922 m. Leninas primygtinai reikalavo, kad Ukraina turėtų įstoti į naująją Sovietų Sąjungą lygiomis sąlygomis su Rusija. Putino teigimu, iš Maskvos buvo „atplėšti“ žmonės, teritorija. Esė mėgėjiška, šovinistiška ir netiksli. Bet ji suteikia politinį ir istorinį „loginį pagrindą“, to, ką Putinas padarė vėliau.
2021 m. pabaigoje jis pasiuntė karius, tankus ir šarvuočius prie vakarinės Rusijos sienos su Ukraina ir į Baltarusiją – brolišką valstybę, kurią Maskva praktiškai absorbavo. Transporto priemonės buvo paženklintos keistu baltu simboliu: raide V. Tada Putinas paskelbė daugybę reikalavimų, tokių imperatyvių ir stulbinančių, kad galima tik stebėtis jų įžūlumu. Jis siekė ne mažiau kaip panaikinti saugumo infrastruktūrą, kuri valdė Europą tris dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m.
Be to, jis norėjo, kad Bideno administracija garantuotų, kad Ukraina niekada neprisijungs prie NATO – JAV vadovaujamo karinio aljanso, įkurto 1949 m., siekiant suvaldyti Sovietų Sąjungą. Rusijos prezidentas pareikalavo, kad NATO išvežtų savo pajėgas ir įrangą iš Europos šalių, kurios kadaise buvo šaltojo karo palydovai: Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos ir Baltijos šalių. Šios šalys įstojo į NATO po 1997 m.; dabar Maskva norėjo atsukti laikrodį atgal. Akivaizdus Putino tikslas buvo atkurti SSRS įtakos sferą, buvusią visame Europos žemyne už to, ką Winstonas Churchillis pavadino „geležine uždanga“.
Ši zona apėmė Baltarusiją ir Ukrainą – „istorines“ Rusijos žemes, kaip jas matė Putinas – neteisingai atskirtas nuo Maskvos dėl bolševikų klaidos ir amerikiečių kišimosi. Diplomatiniai bandymai jį nuraminti – Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono kelionė į Maskvą ir Baltųjų rūmų pasiūlymas surengti supervalstybės viršūnių susitikimą – niekur nevedė.
2021 metų gruodį prie Ukrainos sienų pradėjo telktis Rusijos taktinio bataliono grupės. Palydovinės nuotraukos atskleidė daugybę mirtinų šiuolaikinių ginklų: naikintuvų Sukhoi, priešlėktuvinių raketų sistemų „Buk“, trumpojo nuotolio artilerijos, degalų ir transporto priemonių. Likus dviem dienoms iki mano kvietimo į svečius Kijyve Putinas surengė neeilinį savo saugumo tarybos, aukščiausios Rusijos sprendimus priimančios institucijos, viršūnių susitikimą.
Jo šnipų vadai, vyresnieji vyriausybės kolegos ir užsienio reikalų ministras pritarė planui pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ – DNR ir LNR – nepriklausomomis. Tai buvo keistas ištikimybės demonstravimas Maskvoje. Kad ir kokių nuogąstavimų būtų turėję tarybos nariai, jie liko neišsakyti. Putino sprendimas paskatino platesnę Rusijos karinę intervenciją į Ukrainą, kuri jau 30 metų buvo suvereni valstybė. DNR ir LNR pareiškė pretenzijas į teritoriją Donbase, kurią kontroliavo provakarietiška Kijyvo vyriausybė, vadovaujama buvusios televizijos žvaigždės prezidento Volodymyro Zelenskio.
Aštuonerius metus trukęs nesėkmingas dialogas – pavadintas Baltarusijos sostinės Minsko vardu – dėl šių Rusijos žingsnių baigėsi. Pradėjo tiksėti laikrodis.
Šiuos politinius viešpatystės ir ištikimybės, kalbos ir tapatybės klausimus Putinas siekė išspręsti pasitelkdamas iš tamsios Rusijos praeities žinomą taktiką: bombas, griovimus ir civilių žudymą. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija sulygino Alepą ir kitus Sirijos miestus bei sugriovė Grozną per du Čečėnijos karus, antrąjį – Putinui atėjus į valdžią 2000 m. Šį kartą priešas buvo Ukraina.
Tačiau 2022 m. prasidėjas karas yra didesnis ir epochiškesnis – akimirka, kai pasaulis amžiams pasikeitė. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pavadino tai Zeitenwende – tiesiogine prasme laiko posūkiu, istorijos lūžiu. Tai reikškia santykinės taikos laikotarpio, prasidėjusio 1989 m. griuvus Berlyno sienai, pabaigą.
Perfrazuojant Leniną, yra dešimtmečių, kai nieko nevyksta, ir savaičių, kai vyksta dešimtmečiai. Rusijos invazija tapo didžiausiu ginkluotu konfliktu Europos teritorijoje nuo 1945 m.: vienos tautos bandymu praryti kitą. Iš visur, išskyrus Maskvą, tai atrodė kaip klasikinis imperijos reidas prieš koloniją. Putino pateisinimai atrodė absurdiški. Jo tikslas: „denacizuoti“ ir „demilitarizuoti“ Ukrainą – šalį, kuriai vadovauja žydų prezidentas, kurio artimieji žuvo per Holokaustą.
Labiau tikėtina aksioma, kad be Ukrainos Rusija niekada negalėtų būti imperija ar didžiąja galia. Be to, buvo pavyzdžio grėsmė. Ukrainoje gyveno milijonai rusakalbių. Jei ji taptų sėkminga vakarietiško stiliaus demokratija, kurioje būtų leista reikšti kritiškus balsus, tai galėtų kenkti Rusijau, mat ten to nėra ir, matyt, negalėtų buti.
Invazijos pasekmės buvo permainingos, ypač tarptautiniams santykiams. Per kelias dienas įvyko neįsivaizduojami dalykai. Švedija ir Suomija atsisakė neutraliteto, Vokietija - pacifizmo, Jungtinė Karalystė atsiribojimo nuo Europos kaimynių po „Brexit“, Lenkija ir Vengrija, antipatijos pabėgėliams, bent jau iš kaimyninės šalies.
Parodydamos solidarumą su Ukraina, JAV ir jos sąjungininkės rado naują savo vaidmenį, naują moralinį tikslą ir kolektyvinį atsparumą. Rusijos žygis buvo nukreiptas ne tik į Ukrainą. Tai buvo didžiąja dalimi karas prieš Vakarus.
„Glavniy protivnik“ – svarbiausias priešininkas, sausa KGB kalba – buvo JAV, taip pat kitos demokratinės vyriausybės, ginklavusios ukrainiečius. Vašingtonas buvo atsiuntęs amunicijos ir prieštankinių raketų „Javelin“, Londonas – naujos kartos lengvųjų prieštankinių ginklų (NLAW) sistemas, o Baltijos šalys – papildomą techninę įrangą. Šios gynybinės siuntos pykdė Maskvą.
Kaip buvo sumanyta Kremliuje, karas buvo ir civilizacinė kova. Vienas ideologinis priešas buvo dekadentiškas liberalizmas. Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo I, kuris gynė ir palaimino Putino pastangas, nuomone, Europa buvo nusiteikusi prieš šeimą.
Konflikto sritis išsiplėtė į transcendentinę sritį; Rusijos šarvuočiai buvo pažymėti mistine Z. Ką reiškia ši raidė, buvo neaišku. Tai tapo pagrindiniu propagandiniu Rusijos invazijos simboliu. Putinas norėjo ne mažiau kaip naujos pasaulio tvarkos. Nuo 2000 m., kai tapo Rusijos prezidentu, jis dažnai skųsdavosi tarptautine sistema po antrojo pasaulinio karo. Tai paskatino Amerikos hegemoniją ir triumfalizmą, pražūtingas Vakarų intervencijas Irake ir Afganistane ir akivaizdų NATO kėsinimąsi į Rusijos kaimynystę, sakė jis. Putinas pridūrė, kad Ukraina tapo antirusišku projektu, kurį padarė CŽV. Tokia padėtis tapo netoleruotina. Atėjo laikas tai baigti. Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai išsisukinėjo, kaip tai gali įvykti. Jie žadėjo „karinį-techninį“ atsakymą.
Vakarienė prieš karo pradžią Andrejaus Kurkovo bute buvo ypatinga. Kurkovas ir jo žmona britė Elžbieta buvo pakvietę smagią grupę svečių: Brazilijos ambasadorių Kijyve, kuris vis dar buvo Ukrainos sostinėje po to, kai daugelis jo kolegų buvo išvykę, miesto medicinos istorijos muziejaus, kuris turėjo savo požeminį morgą, vadovą ir du rašytojus, dirbančius „Politico“ ir „New York Review of Books“. Aš vėlavau. Kurkovas atnešė man dubenį barščio. Buvo labai skanu. Buvo medaus degtinės, Odesos vyno ir kiaulienos užkandžių.
Nepaisant nuojautų, karas tą vakarą atrodė nerealus. Žinoma, Putinas blefavo. Jo bekompromisė laikysena – apie NATO ir Europos saugumą – buvo lošimas, ar ne? Tarptautinė bendruomenė mandagiai klausėsi Putino tirados, persmelkta pažįstamo antivakarietiško pykčio ir paranojos. Teoriškai Ukraina galėjo prisijungti prie NATO. Pasakyti, kad to negali, reikštų šalies demokratinių teisių pažeidimą. Tačiau Briuselyje, kur yra NATO būstinė niekas nesitikėjo, kad Ukraina greitai prisijungs prie aljanso, jei kada nors.
Tačiau Putinas, atrodo, gyveno keistoje ir nepasiekiamoje karalystėje. Jo machinacijose buvo nepaaiškinamas skubumas, skubėjimo jausmas. Ar jis sirgo? Neurologas man parašė, kad jam galimai yra Parkinsono liga, tai jis įtarė, remdamasis retų prezidento pasirodymų viešumoje apžvalga, kai jam buvo sunku pajudinti dešinę ranką. Vėžys? Arba priklausomybė nuo steroidų, kas gali paaiškinti jo išpūstus skruostus?
Su tuo buvo susijęs ir visus kankinęs Putino psichinės sveikatos klausimas. Dauguma ukrainiečių, su kuriais kalbėjausi, manė, kad jis išprotėjo. Visgi buvusi ministrė pirmininkė Julija Tymošenko teigė, kad jis elgėsi logiškai pagal iškreiptus parametrus. Ji man jį apibūdino kaip „absoliučiai racionalų, šaltą, žiaurų, juodą blogį“ ir pridūrė: „Jį skatina istorinės misijos jausmas“.
Ir tada iškilo klausimas, per daug baisus, kad būtų galima garsiai susimąstyti. Ar Putinas buvo pakankamai išprotėjęs, kad paleistų branduolinę bombą? Vienas Ukrainos žvalgybos pareigūnas, su kuriuo kalbėjausi, sakė, kad Putinas gyvena alternatyvioje realybėje. Jis buvo įsitikinęs, kad paprasti ukrainiečiai yra „kaimo rusai“, kurie pakils ir pasveikins savo Rusijos išvaduotojus.
Asmuo teigė, kad Kremliaus šnipų agentūros prisidėjo prie šios fantazijos. Šis klaidingas supratimas turėjo didelių pasekmių. Kad ir kokia būtų priežastis, Putinas peržengė tai, ką galite įsivaizduoti kaip racionalius savo interesus. JAV, ES ir Jungtinė Karalystė pagrasino Rusijos vyriausybei atsaku, jei ši pultų Ukrainą. Bet Putinui tai, regis, buvo nė motais.
O Kijyvas prieš karo pradžią gyveno savo gyvenimą. Tai buvo spalvingas, modernus Europos miestas, kuriame gyveno 3 milijonai žmonių. Kavinės ir restoranai, Bolto automobiliai ir maisto pristatymo vaikinai, važinėjantys dviračiais senoviniais akmenimis grįstais bulvarais. Kijtve visada jauteisi, kaip kosmopolitiškame Berlyne ar Prahoje.
Netoli Kijyvo operos teatro buvo požeminis slaptas baras. (Baras buvo nepažymėtame rūsyje, atsidarydavo tik trečiadieniais ir šeštadieniais, įeiti buvo galima tik su slaptažodžiu.) Trumpai tariant, šiuolaikinė sostinė, kurioje hipsteriai važinėjo po miestą elektriniais paspirtukais.
Tą vakarą, atsidūrę ant karo slenksčio, žmonės išėjo į miestą, kaip įprasta. Kijeviečiai sugalvojo galimos Rusijos invazijos terminą – „X diena“, bet jie niekada iki galo netikėjo, kad tai įvyks. Buvau apsistojęs viešbutyje Yaroslaviv Val. Gatvė buvo netoli sostinės širdies. Vakarienės pas Kurkovą ėjau pro gėlininkus, pardavinėjančius tulpes iš kibirų, ir smuikininkę, šurmuliuojančią įprastoje vakaro vietoje ir grojančią Édith Piaf „La Vie en Rose“.
Buvo neįsivaizduojama, kad Rusijos raketos netrukus gali nusileisti į tokį gyvą ir grožų miestą. Kijyvo art nouveau stiliaus namai buvo nudažyti išblukusiomis Viktorijos laikų pašto ženklų albumo spalvomis: alyvine, šviesia ir imperatoriškai žalia. Mano gatvėje buvo Lenkijos ambasada. Kitoje kelio pusėje buvo Aktorių namai, iš pradžių buvusi sinagoga, pastatyta įspūdingu maurų atgimimo stiliumi. Kiek toliau buvo XIX amžiaus pabaigos pastatas, vadinamas Barono namais, neogotikinė fantazija su bokšteliu ir dviem demoniškomis gargulėmis virš durų. Jie matė ir išgyveno karą, revoliuciją ir nacių okupaciją.
Vakarienė buvo baigta, prieš eidamas namo apkabinau Kurkovą ir jo žmoną. Tą akimirką atrodė, kad jų bute yra viskas, ko tik gali norėti gyvenime: meilė, geras pokalbis, knygos, paveikslai ir vaza, pripildyta pavasarinių narcizų prie virtuvės lango. Kodėl gali norėti palikti tokią vietą? Tačiau, kaip ir dauguma miesto gyventojų, jie turėjo atsarginį planą, jei nutiktų blogiausia.
Išėjus iš vakarienės ir jau būnant gatvėje man paskambino kontaktas, dirbęs Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje. Jis pažinojo žmones, žinojo informaciją ir gandus. Artėjo vidurnaktis. Dangus buvo tamsus it blizgantis aksomas. Invazija, pasak jo, prasidės 4 val. paryčiais.
Tą naktį beveik nemiegojau. Rusijos operacija prasidėjo praktiškai pagal grafiką, netrukus po 4.30 val. vietos laiku. Visoje sostinėje pasigirdo tolimi sprogimai ir automobilių signalizacijos ūžesys. Tauta pabudo. Tai, ką išpranašavo JAV ir kitos Vakarų vyriausybės, kariniai ekspertai ir pats prezidentas Zelenskis, iš tikrųjų įvyko. Putinas įsiveržė į Ukrainą.
Jis turėjo akivaizdų tikslą: sunaikinti šalį, kultūrą ir jos piliečius. Buvo pavojaus signalų, vyriausybinių agentūrų dalijami žvalgybos pranešimai, diplomatiniai išsiuntimai, blaivūs vertinimai „New York Times“… Nelaimė įvyko pilką, įprastą ketvirtadienio rytą. 5 val. ryto draugai ir artimieji skambino vieni kitiems, žiūrėjo į savo telefonus, skaitė naujienas ir priiminėjo egzistencinius sprendimus. Likti ar bėgti?
Kai kurie susikrovė daiktus ir ruošėsi išvykti. Kiti prisiglaudė daugiabučių rūsiuose, svarstydami, ar siaubas gali praeiti greitia. Kolegų perspėtas, apsiaviau batus, užsimečiau paltą ir laiptais nuėjau į požeminį viešbučio garažą. Greit jis prisipildė darbuotojų ir svečių. Karas nebebuvo abstraktus, nuomonių skyrelis laikraštyje ir ekspertų grupių reikalas.
Per pusryčius paaiškėjo Rusijos karinio puolimo mastas. Paaiškėjo, kad Putino ambicijos peržengė Donbasą, kur, kaip jis tendencingai tvirtino, vyko „genocidas“. Jis apėmė beveik visą šalį: rytus, pietus, šiaurę ir net vakarus. Mariupolio uostamiestis, prie Azovo jūros, antras pagal dydį Ukrainos miestas Charkivas, kuriame gyvena 1,5 mln. Odesa ir Chersonas, prie Juodosios jūros, Ukrainos kontroliuojami miestai rytinėje fronto linijoje – visi buvo bombarduojami ir naikinami.
Rusija taikėsi į Ukrainos gynybą: oro uostus, karines bazes, amunicijos sandėlius. Visus buvo ištikęs šokas. Nemiegojus man buvo sunku suvokti Maskvos kuriamą karo planą, bet drąsūs potėpiai buvo matomi. Vyko žaibiškas karas. Galutinis taikinys buvo Kijevas ir jo JAV remiama vyriausybė. Putinas norėjo nužudyti arba sugauti Zelenskį ir pakeisti jį prorusišku marionetiniu gubernatoriumi.
Per šį žiaurų puolimą buvo normalumo akimirkų. Atrodė, kad bombos dar nėra arti, todėl išėjau į lauką. Buvo šalta. Dėvėjau neperšlampamą striukę ir vilnonę skrybėlę. Keletas gyventojų vedžiojo savo šunis. Žmonės stovėjo eilėse prie bankomatų. Dauguma parduotuvių ir kavinių buvo uždarytos. Tačiau kavinė „Aroma Coffee“ buvo atidaryta kaip įprasta, pardavinėjo raguolius ir kavą išsinešti, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Tą rytą vietinių gyventojų, su kuriais kalbėjausi, nuotaika buvo ne pati geriausia, tvyrojo baimė ir tylus pasibjaurėjimas, kad Putinas – be jokios priežasties ar pagrįsto preteksto – nusprendė kariauti. Praėjau pro Auksinius vartus – sovietinę ankstyvosios pilies kopiją, kurią pastatė princas Jaroslavas Išmintingasis Kijevo Rusios laikais. Pasukau į kairę link senamiesčio ir jo katedros aikštės.
Pažįstami Kijyvo vaizdai liko nepakitę. Mykolo vienuolyno varpai skambindavo kas valandą, kaip ir praeityje. Katedra auksiniu kupolu yra priešais Šv. Sofijos, antrą didžiąją katedrą. Nufotografavau Šv. Sofijos barokinę turkio varpinę. Religinių pastatų ansamblis yra netoli SBU, Ukrainos saugumo tarnybos, būstinės, adresu Volodymyrska Nr. 33. Greta pasienio apsaugos tarnyba ir Kijevo miesto policijos departamentas. Visi šie pastatai buvo akivaizdūs Rusijos bombų taikiniai.
Aikštės žaidimų aikštelė buvo tuščia, joje dabar gyvena keli katinai ir šuo. Esant nedideliam mašinų srautui, paukščių čiulbėjimas atrodė garsesnis. Ėjau Mykhailivska gatve link Maidano kas išvertus reiškia Nepriklausomybės aikštę. Tai buvo 2004 ir 2014 metų sukilimų prieš prorusišką šalies elitą scena. Jos centre buvo Ukrainos nepriklausomybę reiškianti kolona, auksinė moters statula, laikanti rožės šakelę. Kiek laiko ji ten išliks? Statulos atėjo ir išėjo. Tuščias cokolis pažymėtas ten, kur kadaise stovėjo Leninas, Ševčenkos bulvaro apačioje.
Per šias pirmąsias invazijos valandas, kurias formavo sumaištis ir baimė, tautos likimas buvo sunkiai nuspėjamas. Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo geresnės formos nei 2014 m. Visi taip sakė. Atrodė, kad tai tiesa. Popieriuje Ukraina turėjo 220 000 karių, plius 400 000 veteranų, turinčių kovinės patirties ir modernių ginklų. Žinoma, mažesnės nei Rusijos pajėgos, bet šie kariai buvo motyvuoti, pasirengę ginti namus ir šeimas. Ir vis dėlto iš Kijyvo plūstantys automobiliai pasakojo kitą istoriją.
Nuo pat ankstyvo ryto gatvėse buvo spūstys, nes civiliai ieškojo išeities, važiavo į Žitomyrą, į vakarus nuo Kijyvo, o iš ten – į Lvivą ir link Lenkijos sienos. Eismas bulvarais judėjo lėtai, o kartais ir visai nejudėjo. Prasidėjo didysis bėgimas. Tai išaugo į didžiausią pabėgėlių krizę Europoje nuo 1945 m.
Bet panikos nebuvo, o tik jausmas, kad šis karas smarkiai pablogės. Tuomečiai pranešimai rodė, kad priešo junginiai jau kirto tarptautinį kontrolės punktą ir sieną su Baltarusija. Tai buvo dvi valandos kelio automobiliu ir 160 km į šiaurę, už Černigovo miesto. Rusai kapstėsi Kijyvo kryptimi per pušynus ir pelkes. Atrodė, kad Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka asmeniniu Putino prašymu palengvino karą rusams.
Karas suteikė Kijyvui naują ir pašėlusį tempą. Miestas judėjo greičiau, intensyviau ir labiau nei anksčiau, tarsi milijonas atskirų atomų būtų sutrikdyti ir smarkiai supurtyti. Buvo 9 val. Prieš kiek daugiau nei keturias valandas – 2022 m. vasario 24 d., į Ukrainą įsiveržė rusai.
Ši data užims vietą istorijoje kartu su kitomis tokio tipo datomis – 1939 m. rugsėjo 1 d. ir 2001 m. rugsėjo 11 d.
Netoliese profsąjungų pastate iš garsiakalbio nuskambėjo Ukrainos himnas. Nedaugelis buvo šalia, kad jį išgirstų. Šis biuras su vaizdu į Maidaną prieš aštuonerius metus atliko pagrindinį vaidmenį sukilime, po kurio tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją.
„Dangiškosios šimtinės“ kelias, vedantis nuo pagrindinės aikštės, buvo išklotas gėlėmis, nuotraukomis, skirtomis Janukovyčiaus saugumo pajėgų nušautiems demonstrantams atminti.
Nuo 2014 m. ši 43 mln. gyventojų turinti Europos šalis užėmė pabrėžtinai palankią ES kryptį. Jos pažanga buvo netobula, bet atkakli. Putinas atrodė pasiryžęs visam laikui sustabdyti Ukrainos integraciją į vakarus.
Paradoksalu, bet Krymo okupacija ir karas rytuose sustiprino Ukrainos tautybę ir tapatybę. Kadaise buvę skirtumai ištirpo. Karas viską supaprastino. Putinas ir Rusija buvo priešai. Prasidėjo kova dėl išlikimo. Pralaimėjimas reiškė pajungimą ir išnykimą. Ukrainai ir Kijyvas išgyvens, kaip tai daro jau tūkstantį metų. Klausima, kilęs tą rytą, lieka tik vienas. Kokia kaina bus šį kartą?
