„The Insider“ atrinko 10 ryškiausių V. Putino kalbos pavyzdžių, kur Rusijos prezidentas atvirai meluoja arba demonstruoja savo neišmanymą.
Kaip JAV finansavo Euromaidaną
„Vakarai <...> vykdo skirtingo pobūdžio perversmus. Vienas iš jų nulėmė tragiškas pasekmes Ukrainoje 2014-aisiais – palaikė juk, net pasakė, kiek pinigų išleido tam perversmui. Visiškai suįžūlėjo, nieko nesigėdija“, – V. Putinas.
V. Putinas neįvardijo tikslios sumos, kurią Vakarų šalys išleido Ukrainos orumo revoliucijai (Euromaidanui), tačiau dar nuo 2014-ųjų Rusijos žiniasklaidoje yra minima 5 mlrd. dolerių suma. Daugelį metų platinamos melagingos informacijos pagrindu tapo tuometinės JAV valstybės sekretorės V. Nuland konferencijoje „Ukraina Vašingtone 2013-ieji“ tariamai įvardinta tokio dydžio suma, kad 5 mlrd. buvo skirti demokratijos palaikymui Ukrainoje.
Tačiau Rusijos žiniasklaida ir politikai, įskaitant Rusijos Dūmos deputatą Viačeslavą Nikovonovą, iškreipė viešai prieinamą informaciją. Iš tiesų 2013-aisiais V. Nuland teigė, kad ši suma Ukrainai buvo skirta per visus 22 nepriklausomybės metus ir nukreipta į „demokratinių įgūdžių bei institucijų ugdymą, pilietinės visuomenės ir demokratinio valdymo skatinimą“. 2014-aisiais V. Nuland CNN pažymėjo, kad JAV neskyrė jokių lėšų Euromaidano palaikymui, kurį vadino „stichiniu judėjimu“.
Kaip Rusija nefinansuoja opozicijos Vakaruose
„Mes neužsiimame <...> kažkokia praktine, spec. tarnybų lygio veikla su opozicija, kaip tai daro Vakarai mūsų ar mūsų opozicijos atžvilgiu. Mes juk žinome, ten šimtai milijonų, jeigu ne milijardai dolerių yra leidžiami opozicijos palaikymui. Maža to, visomis kryptimis, skirtingais kanalais, ko jau tik neprisigalvoja, kad nebūtų nukreipti į Rusiją finansiniai resursai šiems tikslams. Nespėjame jų ir susekti. Tačiau mes to nedarome“, – V. Putinas.
„The Insider“ teigimu, „Putiną paveda atmintis“. Vienas iš akivaizdžių Rusijos kišimosi pavyzdžių: Rusijos valdžiai artimas bankas finansavo nuolatinę kandidatę į Prancūzijos prezidento postą, kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ atstovę Marine Le Pen. Prancūzijos žiniasklaidos duomenimis, kreditą iš „Pirmojo Čekijos-Rusijos banko“ M. Le pen gavo tarpininkaujant senatoriui Aleksandrui Babakovui. Patį banką valdė „Strojtransgaz“, savo ruožtu priklausęs V. Putino aplinkos žmogui Genadijui Timčenkai.
Kaip Vakarai „užaugino“ ir finansavo čečėnų separatizmą
„2000-aisiais, po išrinkimo prezidentu, visada prisiminsiu su kuo susidūriau – prisiminsiu, kokią kainą mes sumokėjome už tai, kad sunaikintume teroristų lizdą Šiaurės Kaukae, kurį Vakarai tuomet praktiškai atvirai palaikė. Čia visi suaugę žmonės, daugelis jūsų, esančių šioje salėje, supranta, apie ką kalbu. Mes juk žinome, kad būtent taip ir buvo praktikoje: finansinė, politinė, informacinė pagalba. Mes visi tai išgyvenome. Maža to, (Vakarai) ne tik aktyviai palaikė teroristus Rusijos teritorijoje, tačiau ir daugeliu skatino tą grėsmę. Mes tai žinome“, – V. Putinas.
Jokių įrodymų, kad čečėnų karai – Vakarų veiklos pasekmė, per savo 22 valdymo metus V. Putinas taip niekada ir nepateikė. 1990-ųjų, pirmojo Čečėnijos-Rusijos karo, ištakos siekia Čečėnų liaudies kongreso įkūrimą, kuriam tuomet vadovavo žymus karininkas ir politikas Džocharas Dudajevas. Kongresas išsikėlė tikslą Čečėnijai išstoti iš SSRS ir sukurti nepriklausomą čečėnų valstybę. Dar po metų D. Dudajevas paskelbė Čečėnijos respubliką, o vėliau sekė administracijos pastatų užėmimas. Kur čia galima įžvelgti „Vakarų pėdsaką“, lieka mįsle.
Viešoji nuomonė Vakaruose iš tiesų tuomet nebuvo Rusijos pusėje. Tačiau labiau tai lietė ne politinius klausimus, o žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos vykdė Rusijos kariuomenė – žudynes, grobimus ir kankinimus, įskaitant ir civilius gyventojus.
Kaip Ukraina nenorėjo Minsko susitarimų vykdyti
„Buvęs (Ukrainos) prezidentas (Leonidas Kučma) sakė, kad jis pasirašė Minsko susitarimus, tačiau galvojo, kad jie niekada nebus įgyvendinti. Ko dar reikia?“ – V. Putinas.
Iš tiesų tai antrasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma kalbėjo ne save, o apie didžiųjų šalių lyderius. 2019-ųjų pradžioje jis papasakojo, kad Normandijos formato šalių lyderiai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollandas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – nenorėjo prisiimti įsipareigojimų įgyvendinti Minsko susitarimus, todėl ir pasirašė jų.
„Aš niekada nesakiau, bet šiandien pasakysiu. Turint omenyje tai, kad aš pasirašiau tuos Minsko susitarimus… Suprantate, yra lyderiai, kurie įeina į Normandijos formatą, (ir kurie) asmeniškai nepadėjo savo parašų – nei Hollandas, nei Merkel, jau nekalbant apie Putiną… Ką tai sako? Jie netikėjo, kad tai bus įgyvendinta, ir nenorėjo apsiimti atsakomybės, pasirašyti to dokumento. Iš ten ir rezultatai“, – cituojamas L. Kučma.Kaip Leninas „paskutinę akimirką Donbasą Ukrainai atidavę“
„Atidavė ten visą Mažąją Rusiją (Malorosiją), visas Juodos jūros apylinkes (Pričernomorje), ir iš pradžių Donbasą tai norėjo Rusijai atiduoti, o vėliau atvažiavo delegacija iš Ukrainos, atėjo pas Vladimirą Iljičių Leniną, jis sušaukė Donbaso atstovus ir pareiškė, kad reikia kitaip spręsti. Tai ir nusprendė kitaip – atidavė atgal, Ukrainai“, – V. Putinas.
V. Putinas šiuo atveju sąmoningai ignoruoja istorinį kontekstą – pavyzdžiui, kad net iki sovietų valdžios įsitvirtinimo Ukrainoje egzistavo Ukrainos Liaudies Respublika, kuri 1918-aisiais išlaisvino Donbasą nuo bolševikų. Tuo metu ULR pretendavo tik į Charkivo ir Jekaterinoslavo gubernijas, kuriose ukrainiečiai tuomet sudarė daugumą. Tai kaip tik ir yra dalis dabartinio Donbaso – Jekaterinoslavo gubernijoje buvo ir, pavyzdžiui, Luhanskas.
V. Putinas taip pat nutyli apie mūsų laikams artimesnius įvykius – pavyzdžiui, apie Ukrainos 1991-ųjų referendumą, kuriame Donecko ir Luhansko sritys 83 proc. balsavo už Ukrainos atsiskyrimą nuo SSRS.
Apie Vakaruose vykdomą rusų kultūros draudimą
„Iki knygų deginimo savu laiku priėjo naciai, o dabar iki Dostojevskio ir Čaikovskio nusivažiavo Vakarų „liberalizmo ir progreso garbintojai“ – V. Putinas
„The Insider“ pažymima, kad užtenka pasižiūrėti į didžiausių Europos ar JAV operų reklamines afišas, kad įsitikintum, jog tai nėra teisybė. Briuselio „La Monnaye“ rodoma Čaikovskio „Pikų dama“, Niujorko „Metropolitan Opera“ – Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, Londono „Royal Opera House“ – Čaikovskio „Spragtukas“ ir „Mieganti gražuolė“, Paryžiaus nacionalinėje operoje – Čaikovskio „Gulbių ežeras“ ir t.t. ir pan.
Pažymima, kad Vakaruose buvo pasitaikę atvejų, kuomet atšaukdavo su Rusijos kultūra susijusius renginius. Pavyzdžiui, toks pavienis atvejis užfiksuotas Varšuvos didžiajame teatre, kuomet buvo nuspręsta atšaukti spektaklio „Borisas Godunovas“ premjerą solidarizuojantis su Ukrainos tauta. Taip pat Vilniaus „Rusų dramos teatras“ pakeitė pavadinimą į „Vilniaus senasis teatras“. Milane taip pat kovo mėnesį buvo atidėta paskaitų serija apie Dostojevskį, tačiau jau po kelių dienų draudimas buvo atšauktas, nepaisant kilusio pasipiktinimo. Visi šie pavieniai atvejai buvo vietinė iniciatyva ir vyko pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje metais.
Pačioje Rusijoje tuo metu šalies leidėjų asociacija skelbia sąrašus „tėvynės išdavikų“ (kūrėjų, kurie pasisakė prieš karą Ukrainoje) autorių, kurių knygos „neturėtų būti rodomos matomose vietose“. Kultūros veikėjams, kurie bent žodžiu užsimena apie savo nesutikimą su valdžios vykdoma politika, yra nutraukiami kontraktai, jie nebeįleidžiami į koncertų sales, jų nebekviečia filmuotis. Apie tai V. Putinas užsiminti savo kalboje nepanoro.
Kaip Vakarai primeta kitoms šalims netradicines vertybes
„Jeigu Vakarų elitas mano, kad gali įdiegti savo žmonių sąmonėse, savo visuomenėse, kažkokias keistas, mano manymu, naujoviškas tendencijas, tokias kaip dešimtys lyčių ir gėjų paradus – tai tegul taip būna. Darykite, ką tik norite! Tačiau ko jie neturi teisės, tai reikalauti to iš kitų sekti ta pačia kryptimi. Mes matome, kad Vakarų šalyse vyksta sudėtingi demografiniai, politiniai ir socialiniai procesai. Akivaizdu, tai yra jų vidinis reikalas. Rusija į šiuos klausimus nesikiša ir nesirengia to daryti – skirtingai negu Vakarai, mes į svetimą kiemą nelendame“, – V. Putinas.
Atvejų, kuomet Vakarai būtų pareikalavę kokios nors užsienio valstybės pripažinti daugiau negu dviejų lyčių egzistavimą, niekuomet nėra buvę.
Tikėtina, kad V. Putinas turi omenyje kelis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, kuriuose skelbiama apie Rusijoje vykusius seksualinių mažumų teisių pažeidimo atvejus. Tačiau tai žmogaus teisių klausimas yra visų ESBO valstybių, kurios deklaraciją buvo pasirašiusi ir pati Rusija, reikalas, o ne valstybių vidaus politikos klausimas. Tokiu atveju apie „išorinį kišimąsi į vidinius reikalus“ ir kalbos negali būti – Rusija pati ratifikavo Vakarų valstybių teisinį žmogaus teisių reguliavimo klausimą.
Kaip Europos Sąjunga atsisakė krikščioniškų vertybių
„Pavyzdžiui, liepą pateikti vengrų parlamentarų siūlymai įtvirtinti Europos Sąjungos sutartyje krikščioniškų vertybių ir kultūros laikymąsi buvo priimti net ne kaip opozicinė nuomonė, o kaip tiesioginė ir priešiška diversija. Kas tai yra? Kaip tai suprasti?“ – V. Putinas.
Vengrijos parlamento liepos 19-ąją priimtoje rezoliucijoje iš tiesų yra minimos „Europos krikščioniškos šaknys ir kultūra“, kurios, vengrų parlamentarų įsitikinimu, turėtų būtį įtrauktos į sutartis, kaip Europos integracijos pagrindas. Tačiau itin neigiamą reakciją Europoje sukėlė ne tiek pats šis siūlymas (nepaisant to, kad jis skamba išties keistai žinant, jog viena iš kandidačių į ES yra Turkija, toli gražu ne krikščioniška šalis), o idėja suteikti šalių parlamentams teisę į veto bet kokiam ES lygių pateiktam įstatymui. Iš esmės tai būtų buvusi pačios Europos integracijos idėjos atsisakymas.
Apie Rusijos šaknis antikoje
„Paprasčiausiai reikia aiškiai suprasti, kad yra, kaip aš jau sakiau prieš tai, du Vakarai – mažiausiai du, o gal ir dar daugiau, tačiau mažiausiai du: tradicinių, visų pirma krikščioniškų, vertybių Vakarai: laisvės, patriotizmo, turtingiausios kultūros – dabar jau ir islamo kultūros taip pat. Šie Vakarai mums kažkuo artimi, mes turime daug bendro, netgi antikinės šaknys yra“ – V. Putinas.Antikinės šaknys, iš tiesų, turi Vakarams didelę politinę vertę: pats „demokratijos“ suvokimas turi Senovės Graikijos kilmę, o Romos teisė ir iki šiol yra šiuolaikinės teisėtvarkos pagrindas. Problema V. Putino žodžiuose ta, kad antikos laikai neturi nieko bendro su krikščionybe, islamu ir Rusija.
Vėl apie „auksinį milijardą“
„Jeigu visa tai susumuoti, surinkti kaip paletę būtinų realizuoti galimybių, tai ir pats ekonominis modelis, ir finansų sistema, tarnaus daugumos interesams, o ne tik to „auksinio milijardo“, apie kurį jau kalbėjome. <...> Aš už tai, apie ką tik kalbėjau: už demokratinius santykius su visų tarptautinės bendruomenės dalyvių interesų atsižvelgimu, o ne tik taip vadinamo auksinio milijardo“, – V. Putinas.
V. Putino pamėgta sąvoka „auksinis milijardas“ – sąmokslo teorijos koncepcija, kuri teigia, kad resursai planetoje yra riboti, o turtingiausios šalys, kurių bendras gyventojų skaičius sudaro apie milijardą žmonių, dirbtinai riboja likusių šalių vystymąsi, kad visi resursai atitektų tik jiems.
Nei Vakaruose, nei dar kur, be posovietinės erdvės, ši idėja nėra išplitusi. Pirmasis „rašytinis šaltinis“ – 1990-ieji, kuomet pasirodė sovietų ekonomisto Anatolijaus Cikunovo publikacija pavadinimu „Kas tai yra „auksinis žmonių milijardas“ Žemėje ir kodėl sovietų žmonės skursta?“
Autorius tvirtino, kad SSRS vykdyta „perestroika“ – dalis pasaulinės „perestroikos“, kurios tikslas – išsivysčiusioms Vakarų šalims pavergti vis likusį pasaulį ir tarptautinių korporacijų dėka paversti jas savo žaliavų kolinijomis. Šio sovietų ideologo teigimu, kapitalistiniai ekonomikos santykiai SSRS būtent todėl ir atsirado, kad „tarptautinės korporacijos gautų prieigą prie šalies resursų“. Rusija ši sąmokslo teorija vis dar yra populiari visuomenėje. Tiesa, jos šalininkai negali paaiškinti, kodėl trečiojo pasaulio šalių gyventojų pragyvenimo lygis ir išsivystymas tiesiogiai koreliuoja su tarptautinių korporacijų atėjimu, o ne atvirkščiai, kaip tvirtinama šioje sąmokslo teorijoje.
