Nors ir surūdijęs, bet patikimas Jungtinių Valstijų vadovaujamas gynybos aljansas yra vienintelis Europos saugumo garantas, tad kaip tai pasitarnaus Maskvos dešimtmečių senumo strateginiam tikslui išstumti JAV iš Europos ir uždominuoti žemyną, žino tik Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Tačiau tiems iš mūsų, kurie nenumano, kuo viskas pasibaigs, jo planas, švelniai tariant, atrodo prieštaringas, rašo apžvalgininkas Paulas Taylor politico.eu.
Kad ir ką V. Putinas galų gale nuspręstų daryti dėl Ukrainos, jei jo tikslas buvo susilpninti Vakarų aljansą, jis neabejotinai įmušė keletą įvarčių – į savo vartus.
Pirma, jis padidino apetitą narystei NATO arba bent jau pasiryžimą išlaikyti šią galimybę Švedijoje ir Suomijoje. Po Šaltojo karo įstojusios į Europos Sąjungą abi Šiaurės šalys liko kariškai nesusijusios, tačiau nuo 2014 m., kai Rusija užgrobė ir aneksavo Krymą, vis glaudžiau bendradarbiauja su Atlanto aljansu.
Be to, jo vieši ultimatumai net mažiausiai entuziastingas NATO nares įstūmė į kampą, kur jos turi dar kartą patvirtinti Aljanso „atvirų durų“ politiką, nepaisant ilgalaikių nuogąstavimų dėl Ukrainos ir Gruzijos priėmimo. Niekas nenori nuraminti V. Putino 100 000 Rusijos karių prie Ukrainos sienų.
Neseniai įvykdytas priverstinis Vokietijos karinio jūrų laivyno vado atsistatydinimas, išreiškus supratimą Kremliaus lyderiui ir pareiškus, kad Krymas niekada nebus sugrąžintas Ukrainai – abu Berlyno valdančiojo elito įsitikinimai – tai aiškiai parodo.
Primygtinai reikalaudama šaltojo karo stiliaus „supervalstybės-supervalstybei“ derybų su JAV formato ir paniekinamai atmesdama bet kokią vietą prie stalo Europos Sąjungai, Rusija taip pat neleido pasireikšti ir Paryžiui, Berlynui ir Briuseliui – tiems, kurie svajoja apie naują Europos saugumo architektūrą, sukurtą tarpusavyje.
Galite pamiršti praėjusią savaitę Europos Parlamente pasakytą E. Macrono raginimą ES lyderiams parengti savo planą dėl naujo saugumo įsakymo, kuris būtų pateiktas NATO, o vėliau ir Rusijai – tai tikriausiai buvo labiau rinkimų pratybos namuose, o ne rimta diplomatija, atsižvelgiant į gerai žinomus ES nesutarimus šiuo klausimu.
Galiausiai, gana ironiška, kad V. Putino tvirta laikysena taip pat giliau įtraukė JAV į Europos saugumą, kai du vienas po kito einantys Amerikos prezidentai bandė nukreipti Vašingtono strateginį dėmesį į Kiniją, ir kai prezidentas Joe Bidenas tyliai siekė perleisti daugiau Europos saugumo naštos ES. Pagaliau turime Baltuosius rūmus, kurie nori priimti didesnę Europos „strateginę autonomiją“, bet vietoj to susiduria su Europos saugumu dieną ir naktį.
Nesvarbu, ar Rusija vėl pradės karinius veiksmus Ukrainoje, ar ne – o V. Putinas padvigubino savo statymus taip, kad dabar jam gali prireikti didelės nuolaidos, kad taikiai atsitrauktų – ši krizė neabejotinai suformuos NATO, kuri iškils po reikšmingo viršūnių susitikimo birželį, kai aljansas pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį priims naują strateginę koncepciją ir išsirinks kitą generalinį sekretorių.
Rusijos grėsmė, kuri buvo išnykusi ankstesnėje Aljanso strategijoje – kur kas mažiau aktuali nei kova su terorizmu ar krizių valdymo ir stabilizavimo misijos tolimose vietose, tokiose kaip Afganistanas ir Irakas, – dabar sugrįžo į dėmesio centrą.
NATO patiria didesnį spaudimą iš savo rytinių narių, kurios ištvėrė sovietų dominavimą, pereiti nuo dabartinės sustiprinimo strategijos su minimaliomis nuolatinėmis pajėgomis rytiniame flange prie karinės pozicijos, artimesnės Šaltojo karo stiliaus „gynybai į priekį“. Tai apima daugiau karių ir įrangos, dislokuotų netoli fronto linijos, reaguojant į Rusijos kariuomenės dislokavimą Baltarusijoje ir aplink Ukrainą.
Jau matome pirmuosius to požymius. Jungtinė Karalystė siunčia daugiau karių į Baltijos šalis ir Lenkiją, o Prancūzija siūlo tą patį padaryti Rumunijoje, kur NATO vyriausiasis sąjungininkų vadas rekomendavo būti sausumoje, rašo žurnalas „Der Spiegel“. Tikėtina, kad JAV taip pat dislokuos daugiau įgalintojų rytiniame flange, o buvę NATO sąjungininkai, tokie kaip Ispanija, dabar planuoja siųsti karo laivus į Juodąją jūrą.
Grėsmingo Rusijos elgesio rezultatas bus padidintas NATO karinis pėdsakas buvusiuose Maskvos Rytų Europos palydovuose, o ne Vakarų pajėgų pašalinimas iš tų šalių, kaip reikalavo V. Putinas.
Europos šalys turi tik vieną ginkluotųjų pajėgų rinkinį, o Rytų fronto poreikiai artimiausiais mėnesiais greičiausiai išaugs. Tikrai ne Sahelyje ar Libijoje, kur Sąjunga šiuo metu yra arba galėjo kitu būdu įsitraukti.
Be abejo, ES vis tiek turės atlikti savo vaidmenį, ypač kai kalbama apie griežtesnes ekonomines sankcijas Maskvai arba Europos priklausomybės nuo rusiškų dujų mažinimą. Tačiau tai nebus vaidmuo prie stalo, formuojant būsimą Europos saugumo architektūrą.
Ši krizė gali turėti įtakos ir kito NATO generalinio sekretoriaus profiliui. Po dviejų iš eilės valdančių Šiaurės šalių valstybių, nepriklausančių ES gynybos pastangoms, kelios Europos vyriausybės, ypač Prancūzija, buvo pasiryžusios paskirti labiau proeuropietišką kandidatą iš pagrindinės ES šalies. Žmogus, kuris galėtų prižiūrėti laipsnišką perėjimą prie Europos sąjungininkų, prisiimančių daugiau atsakomybės už savo žemyną, kol Amerika saugos taiką už nugaros.
Tačiau kovai dėl Ukrainos užsitęsus ir galbūt eskaluojantis, Vašingtonas, Londonas ir Varšuva neabejotinai darys spaudimą pasirinkti tradicinį Atlantistą, kuris laikosi tvirtos pozicijos Rusijos atžvilgiu. V. Putinas bus kaltas tik pats, jei ateinančius ketverius metus NATO būstinėje turėsime naują Šaltojo karo karį, o ne žmogų, kuris nori, kad aljansas vystytųsi su didesniu Europos lyderiavimo vaidmeniu.
Atrodo, kad visos šios pasekmės išryškėjo net prieš iššaunant pirmą šūvį – jei toks iš viso bus.
Taigi, galbūt laikas nustoti manyti, kad V. Putinas yra pagrindinis strategas, kuris žino, kaip išnaudoti Europos silpnybes ir susiskaldymą bei Amerikos nepastovumą ir polinkį blaškytis. Jo elgesys per šią krizę prieštarauja pačios Maskvos užsibrėžtiems tikslams.
V. Putinas galimai nešasi didelę bazuką, bet atrodo, kad ji nukreipta į jo koją.
