Vargu ar A. Merkel tikėjosi keliais skambučiais išspręsti A. Lukašenkos „problemą“ ir, lyg burtų lazdele mostelėjus, išsiųsti migrantus namo. Pagrindinis jos tikslas buvo suteikti atokvėpio minutę po tūkstančių migrantų susidūrimo su Lenkijos pareigūnais pasienyje ir taip sušvelninti konfrontaciją. Maža to, migrantus reikėjo nukreipti iš miškų į saugesnę vietą, kad situacija netaptų humanitarine katastrofa vidury Europos.
A. Lukašenkos tikslai, nors ir sunkiai prognozuojami, tačiau įmanomi iššifruoti – jam reikėjo Europos Sąjungos vienybės skaldymo įrankio ir jis jį galvoja gavęs. Viena iš autoritetingiausių žemyno politikių pati jam skambina, o tokiu atveju net nelabai svarbu, apie ką yra kalbama, jau vien tai yra jo tam tikros įtakos ženklas. Tuo labiau, kad savaip šių pokalbių vertę pateikti jam taip pat niekas negali uždrausti. Maža to, jis labai aktyviai skleidžia savo idėjas ne tik vietos propagandinės žiniasklaidos pagalba, bet ir dalindamas interviu Vakarų žiniasklaidos gigantams.
Praėjusį ketvirtadienį A. Lukašenkos atstovė Natalija Eismont pirmą sykį įvardijo siūlomą „išeitį iš krizės“: jos teigimu, šiuo metu Baltarusijoje yra apie 7 tūkst. migrantų, iš kurių 2 tūkst. žmonių atsidūrę pasienyje su Lenkija. Anot A. Lukašenkos, jiems turėtų būti sukurtas „humanitarinis koridorius“ į Vokietiją ar kitas šalis, kur jie ir nori patekti. Baltarusija tuo metu įsipareigoja likusius 5 tūkst. išsiųsti į jų kilmės šalis, jeigu tik jie to pageidaus.
N. Eismont savo pranešimo metu leido suprasti, kad šis Baltarusijos siūlymas yra jau laikomas „susitarimu“, tą pačią propagandinę liniją jau pirmadienį išlaikė ir Baltarusijos diktatorius (ta pati N. Eismont išdidžiai aiškino, kad „diktatūra – tai mūsų prekės ženklas“) A. Lukašenka , pasiskundęs, kad „Vokietija nesilaiko susitarimo ir niekaip į jį nereaguoja“.
Tai taip pat buvo „lengvas melas“, nes Vakarų šalys, įskaitant ir A. Merkel štabą, „sureagavo“ į Minsko teiginius dar praėjusią savaitę, iškart po penktadieninio N. Eismont pasirodymo. Tuomet „Reuters“ buvo cituojami šaltiniai Vokietijos vyriausybėje, kad ES šalys laikosi bendros politikos ir nepriims nelegalių migrantų, atvykusių per Baltarusiją.
Lukašenkos Trojos arklys
Bandydamas pateikti „humanitarinio koridoriaus“ idėja kaip susitarimą A. Lukašenka, tikėtina, siekia taikyti spaudimo A. Merkel politiką, pažymima „Neue Zurcher Zeitung“. Visų pirma, tai apie grėsmę savo paties reputacijai A. Lukašenkai pernelyg pergyventi nėra ko – jis ir taip valdžioje išsilaiko tik dėl to, kad gauna finansinę ir politinę paramą iš Maskvos. A. Lukašenka per pastaruosius metus galutinai save diskreditavo net ir pačioje Baltarusijoje, jau nekalbant apie įvaizdį Vakarų šalyse.
Todėl jis gali ne tik pateikti su realybe neturinčius nieko bendro migrantų šalyje skaičius (Lenkijos ir Vokietijos žvalgybos duomenimis, Baltarusijoje gali būti iki kelių dešimčių tūkstančių migrantų), bet ir pateikti tuščius pažadus dėl tolimesnės migrantų ateities.
Nepaisant to, kad ES pavyko kažkiek sumažinti migrantų srautą į Minską prispaudus „tiekėjus“ – oro linijų bendroves, kurios atskraidina Artimųjų Rytų gyventojus, jis ir toliau neatsisako savo pirminės idėjos „užtvindyti Europą pabėgėliais, jeigu šie ten nori patekti“.
2 tūkst. migrantų „humanitarinis koridorius“ būtų klasikinis Trojos arklys, leisiantis režimui atvykusių žmonių likimų ar net gyvybių kaina rengti tolimesnes provokacijas. Kas ir pagal kokius kriterijus galėtų „atrinkti“ tuos 2 tūkst. migrantų iš Baltarusijos? Kokiu pagrindu likusieji Baltarusijoje migrantai iš trečiųjų šalių norėtų staiga palikti ją ir grįžti namo, jeigu dalis būtų priimta? Kas galėtų garantuoti, kad Baltarusija nesurengtų žiauraus išlikimo žaidimo pasienyje, suleidžiant ten visus norinčius, kuomet toks koridorius būtų atidarytas?
Maža to, visiems dar dvejojantiems, vykti ar ne į pažadėtąją Vokietiją per Baltarusiją migrantams būtų duotas viltingas ženklas – jeigu pavyko 2 tūkst., tai kuo likę yra prastesni?
Kitas A. Lukašenkos tikslas – suskaldyti Europos šalių politikų vienybę – kol kas duoda labai trumpalaikį ir ribotą poveikį. A. Merkel pokalbiai sukėlė lengvą chaosą tiek Lietuvos politinėje padangėje, kur ant „seen“ nesusikalbėjimo istorijos lygioje vietoje paslydo užsienio reikalų ministras su prezidentu, tiek ir Lenkijoje, kuri puolė aiškinti, kad be jos sutikimo neturėtų būti jokių kalbų apie kažkokius susitarimus su Baltarusija dėl migrantų, lyg tai jau būtų tapę faktu vien todėl, kad A. Lukašenka apie tai kalba, tiek ir pačioje Vokietijoje, kur aukščiausio lygio politikams teko aiškinti apie vieningą ES politiką Minsko atžvilgiu.
Tačiau visa tai tetruko kelias dienas, o gal net ir valandas, ir A. Lukašenkai kažkokios naudos neatnešė – jau pirmadienį Estijos užsienio reikalų ministerija prakalbo apie būsimas sankcijas Baltarusijos režimui, kurios turėtų būti paskelbtos dar šio mėnesio pabaigoje.
Lukašenka – įstrigęs tarp Vakarų ir Kremliaus
A. Lukašenka, laikydamas įkaitais į Vokietiją per jo šalį besibraunančius žmones taip pat nukreipia dėmesį ir nuo jo vykdomos opozicijos naikinimo šalyje politikos. Nesugalvodamas nieko geriau jis pasirinko sukurti didesnę problemą Vakarų pasauliui tam, kad su juo būtų bent kiek skaitomasi.
Pats nujausdamas vis augančią Kremliaus įtaką jo paties likimui A. Lukašenka bando įvairius išlikimo valdžioje būdus. Anksčiau mėgęs blefuoti atsigręžimo į Vakarus korta prieš V. Putiną, A. Lukašenka galimai siekia susigrąžinti šią svarbią savo išlikimo žaidimo funkciją.
Atsakydamas į V. Putino viešai išsakytą nuomonę, kad A. Lukašenka turėtų užmegzti dialogą su opozicija, pastarasis susierzinęs BBC interviu pareiškė, kad tai darys tik tuo atveju, jeigu V. Putinas pradės diskutuoti su į kalėjimą pasodintu Rusijos opozicionieriumi A. Navalnu.
Šią savaitę A. Lukašenka pradėjo nuo skundo, kad ES niekas su juo nesikalba. Ir toks susierzinimas gali būti suprantamas – kol kas Baltarusijos diktatorius šiame žiauriame žaidime, kuriame sprendžiami niekuo dėti likimai, neišlošė nieko. Nėra nei kalbų apie „humanitarinį koridorių“, nei jo, kaip Baltarusijos lyderio pripažinimo. Negana to, tie „7 tūkst. migrantų“ išlieka vis dar jo paties ir visos Baltarusijos galvos skausmas.
A. Lukašenka aiškiai leido suprasti, kad reikalaus iš Vokietijos (ar ES), kad ši priimtų „2 tūkst. migrantų“. Tikėtina, kad bendrai sudėjus daugiau nei valandą trukę pokalbiai su A. Merkel Vakaruose nepripažintam lyderiui tik tam ir tebuvo reikalingi: jis dabar viešai akcentuos tariamus Vokietijos pažadus priimti migrantus ir toliau eskaluos situaciją dėl jų „nesilaikymo“.
