Negana to, oficiali statistika rodo tik patvirtintus koronaviruso infekcijos atvejus. Realus mirusiųjų skaičius gali būti daug didesnis.
„Kiekvienam mirusiam nuo Covid-19 tenka dar trys asmenys, kurie numirė nuo pneumonijos savo namuose be jokių testų“, – pareiškė Bergamo meras Giorgio Gori.
Pasak italų Gydytojų federacijos atstovės Paolos Pedrini, reali situacija yra daug prastesnė už statistinius duomenis.
„Didelė infekuotųjų dalis neatsispindi patvirtintų atvejų statistikoje, nes jiems nėra atliekami (Covid-19) testai. Jeigu pirmosiomis savaitėmis mes realius užsikrėtimų skaičius manėme esant apie penkis kartu didesnius nei oficiali statistika, tai dabar jau be abejonės skaičius yra 10 kartų didesnis“, – pareiškė ji.
Italijoje susirgusiųjų jau priskaičiuojama 100 tūkst. Jeigu P. Pedrini skaičiavimai yra teisingi, tai realus jų skaičius yra apie milijoną šalies gyventojų.
Tačiau kodėl epidemija būtent Italijoje pasireiškė taip aršiai? Tikslaus atsakymo teks dar palaukti, bent jau kuomet kažkiek atslūgs koronaviruso banga ir mokslininkams pavyks išsamiau pažvelgti į problemos priežastis. Tačiau jau dabar yra keliamos kelios versijos, kurios gali jeigu ir ne pretenduoti į „teisingas“, tai bent jau papildyti viena kitą.
Slapta epidemija
Pirmoji Covid-19 diagnozė Italijoje buvo patvirtinta vasario 20-ąją Kodonjo mieste Lombardijoje. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo apie 70 tūkst. užkrėstųjų, 90 proc. jų – Kinijos teritorijoje.
Vos per kiek daugiau nei mėnesį Italijoje Covid-19 užkrėstųjų skaičius šoktelėjo iki 100 tūkst., daugiau nei 10 tūkst. mirė.
Paaiškinti tokį staigų šuolį kovo 20-ąją pabandė italų mokslininkų grupė. Tuomet jų atliktas tyrimas parodė, kad pirmoji SARS-CoV-2 diagnozė buvo nustatyta tuo metu, kai virusas Lombardijos miestuose jau nematomas šeimininkavo – tai yra nebuvo diagnozuojamas. Ir kiekvienas jo nešiotojas užkrėsdavo mažiausiai dar tris žmones.
Vidutinis tiriamųjų pacientų amžius – 69 metai, nors tarp jų buvo ir vos mėnesio sulaukęs kūdikis ar 101-erių moteris. Ligoninės prireikė beveik pusei ligonių, iš kurių kas penktas pateko į reanimaciją.
Tyrimo autoriai nesiėmė spėlioti, kada iš tiesų prasidėjo epidemija, tik lakoniškai nurodė, kad „gerokai anksčiau nei vasario 20-ąją“.
Filadelfijos universiteto biomedicinos profesorius Enrico Bucci pateikė konkretesnius skaičiavimus. Jo teigimu, koronavirusas į Italiją pateko ne vėliau 2019-ųjų gruodžio vidurio. Savo hipotezę jis pateikė praėjus vos savaitei po pirmojo atvejo Italijoje nustatymo, rašoma BBC.
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad per paskutinę gruodžio savaitę Pjačencos (miestas vos už kelių kilometrų nuo Kodonjos) ligoninėje vienu metu buvo gydoma daugiau nei 40 plaučių uždegimo sergančių pacientų – ir jau tuomet apie tai su nuostaba rašė vietos žiniasklaida.
Vasario pabaigoje pas pasveikusius nuo pneumijos pacientus aptiko naujojo koronaviruso antikūnus, o tai tik patvirtino E. Bucci teiginius: šie žmonės persirgo Covid-19 dar iki PSO suteikė oficialų pavadinimą virusui.
Tuo metu kai epidemija Italijoje smogė „oficialiai“, tai yra buvo pradėti masiškai tikrinti visi turintys ligos simptomus, ji jau iš tiesų galėjo plisti nepastebėta daugiau nei du mėnesius.
Mirtį nešantis gripas
Kada iš tiesų virusas pateko į Italiją tikrai dar nėra aišku. Tačiau genetinis tyrimas parodė, kad pateko jis tiesiai iš Kinijos. Tikėtina, kitose šalyse jis pasirodė panašiu laikotarpiu – gruodžio pradžioje arba pabaigoje. Tačiau būtent Italijoje infekcijos sėkla pateko į itin derlingą žemę.
Pastaruoju metu mirtingumas nuo sezoninio gripo Italijoje, ypač tarp vyresnių nei 65 metų pacientų, dukart viršijo vidutinius Europos šalių rodiklius. Praėjusiais metais italų mokslininkai paskaičiavo, kad 2013-2017 metais gripas pražudė beveik 70 tūkst. žmonių daugiau „negu turėtų“.
Dažniausiai yra kaltinamas Italijos populiacijos amžiaus vidurkis ir senėjanti visuomenė. Vidutinis italų pacientų, kuriems diagnozuotas koronavirusas, amžius yra 63, o Vokietijoje – 45 metai.
Dar viena galima priežastis – išaugęs suvartojamų antibiotikų kiekis. Šie preparatai neveikia virusų, tačiau gali prisidėti prie atsparumo infekcijoms atsiradimo, o tai gerokai apsunkina sunkia forma sergančiųjų būklę.
Statistika rodo, kad italai vidutiniškai suvartoja pusantro karto daugiau antibiotikų negu likę ES šalių gyventojai. Galvijus auginantys italų ūkininkai taip pat jų gydymui sunaudoja dvigubai daugiau negu statistinis ES ūkininkas.
Prie epidemijos plėtros dar galėjo prisidėti ir neparuošta tokio masto iššūkiams sveikatos apsaugos sistema, valdžios neryžtingumas ir pernelyg atsainus požiūris į būtinybę patikrinti dėl koronaviruso kuo daugiau pacientų.
Paradoksalu, tačiau italams koją šiuo atveju galėjo pakišti ir jų šeimyniškumas bei bendravimo ypatumai. „Vyresni italai, nors ir dažniausiai gyvendami atskirai, nėra izoliuoti, jie daug intensyviau bendrauja su savo vaikais ir anūkais negu kitų šalių vyresni žmonės“, – „Al Jazeera“ cituojama Italijos nacionalinio statistikos instituto direktorė Lindą Laura Sabbadini.
Nepaisant drakoniškų karantino priemonių ir visiško šalies „uždarymo“ Italija kol kas nepavyko suvaldyti viruso ir „išlyginti kreivės“. Naujų pacientų skaičius šokinėja kas kelias dienas ir kol kas nėra aišku, ar jau pavyko pristabdyti epidemiją. Ligoninės perpildytos, o mirtingumo skaičius siekia košmariškus 11 proc. Palyginimui, nuo gripo pasaulyje vidutiniškai miršta 0,1 proc. šia liga susirgusių žmonių.
