„Aš neprastai prisimenu 2008 metus, kuomet buvo priimami sprendimai dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos. Visiškai akivaizdu, kad tai leido išsaugoti tose teritorijose gyvenusių šimtų tūkstančių žmonių gyvybes. Tai buvo pamoka NATO ir eilei Europos šalių, kad taip elgtis su Rusija negalima“, – Rusijos Saugumo Tarybos susitikimo metu kalbėjo D. Medvedevas.
Apskritai, savo kalboje jis leido suprasti, kad jo įsitikinimu Vakarai „prarijo“ tada Gruzijos okupaciją, praris ir dabar Ukrainos.
Politikas net neslepia, kad karas prieš Gruziją buvo dabartinės „NATO atgrasymo nuo Rusijos sienų“ pradžia. D. Medvedevo teigimu, „NATO prastai išmoko šią pamoką“.
„<...> Tačiau įsisavino ją (pamoką) NATO blogai ir tęsė ciniškai, be ceremonijų artėti prie Rusijos sienų, plečiant potencialių aljanso dalyvių ratą“, – aiškino jis.
2008-aisiais Rusija pripažino nuo Sakartvelo atplėštas Pietų Osetiją ir Abchaziją suvereniomis valstybėmis, skiria šiems regionams finansavimą, yra dislokavusi ten kariuomenę. Prieš tai su Sakartvelu buvo kilęs trumpalaikis ginkluotas konfliktas, o V. Putinui ši „strateginė pergalė“ leido užsitikrinti aukštus reitingus šalyje. Vakarai tuomet reagavo vangiai ir į Kremliaus agresyvius veiksmus ryžtingiau neatsakė.
2022-ųjų ir 2008-ųjų dokumentai – faktiškai identiški
Rusijos prezidento įsakai dėl LLR ir DLR pripažinimo suvereniomis valstybėmis yra praktiškai identiški dar 2008-aisiais pasirašytam dokumentui apie Pietų Osetijos pripažinimą. 4-oji jo dalis apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų „taikos užtikrinimą“ ir išvis pakartotos žodis žodin.
„Apskritai tai panašu į analogiškas sutartis su Abchazija ir Pietų Osetija, kur numatytas glaudus šalių bendradarbiavimas „ginant suverenitetą, teritorinį vientisumą ir bendrą saugumą“, – BBC pažymėjo rusų politologas Andrejus Baklickis.
Vienintelis skirtumas šiuo atveju yra laikas, kada buvo pasirašytos sutartys – Pietų Osetija Rusijos buvo pripažinta jau po 2008-ųjų karo. Tuo metu L/DLR beveik daugelį metų vykdė karinius veiksmus prisidengiant separatizmo vėliava, nors iš tiesų vieša paslaptimi buvo absoliuti Kremliaus kontrolė okupuotame regione.
Sociologas Grigorijus Judinas po šio D. Medvedevo pasisakymo teisingai pranašavo, kad šiuo atveju esminis bus sienų klausimas, kas ir skiria dabartinę situaciją nuo tos, kuri buvo 2008-aiasiais. „Jeigu Rusija pripažins LLR ir DLR sienomis, kurias apsibrėžė pačios respublikos – reiškia, karas. Jeigu dabartinio momento ir su išlygomis, tai pripažinimas gali tapti būdu sumažinti eskalaciją“, – BBC aiškino jis. Vėliau šis jo spėjimas pasitvirtino: Kremlius iš tiesų pripažino L/DLR jų pačių apibrėžtomis sienomis, o netrukus pradėjo karą Ukrainoje.
Kito Rusijos politologo, Tarptautinės krizių grupės eksperto Olego Ignatovo teigimu, LLR ir DLR pripažinimas atverė Maskvai plačias galimybes kištis į Ukrainos vidaus reikalus, įskaitant ir karinį konfliktą, „ką Rusija gali traktuoti priklausomai nuo savo tikslų“.
Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas po D. Medvedevo pasisakymo manė, kad priešingai, šis Maskvos sprendimas rodo, kad Kremlius atsisako didelio karo plano. Tai, anot jo, iš esmės turėjo patvirtinti Kremliaus taikomą „greito pergalingo karo“ taktiką, kuriai niekaip netinka daug aukų galintis pareikalauti karinis konfliktas su Ukraina. Šiuo atveju ekspertas skaudžiai suklydo, nes Rusija karą pradėjo, o daug aukų reikalaujantis karas ir ekonominė krizė pačioje Rusijoje dėl sankcijų Kremliaus bent jau kol kas nesustabdo.
„Kalbama apie fronto linijos stabilizavimą artimiausiu metu“, – tuomet rašė jis savo „Twitter“ paskyroje. Eksperto teigimu, ilgalaikėje perspektyvoje Maskva rinksis nepripažinti „Kijevo režimo“ ir Ukrainos teritorinio vientisumo. Ir čia jis buvo tik iš dalies teisus: Kijevo valdžią V. Putinas pripažįsta ir iš tiesų reikalauja Kijevo atsisakyti Krymo bei rytinių šalies teritorijų atsisakymo, tačiau tuo pačiu reikalauja ir V. Zelenskio kapituliacijos.
